Vanago fotografės sūnus: "Nuosekliai ėjome į Kovo 11-ąją" (II d.)

Šiauliai

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt

120496

Antrąją istorinės knygos dalį "Šiauliai ir policija Lietuvos įvykiuose (1990–2010)" pristačiusio kadenciją baigusio teisėjo Alfredo Vilbiko mama Gražina Pigagaitė-Vilbik buvo partizanų fotografė, ne kartą įamžinusi Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tiesa, sovietmečiu sūnui to negalėjo papasakoti, tačiau dabar A. Vilbikas gali nesibaimindamas prisiminti, kokių išbandymų prieš 30 metų patyrė Šiaulių milicija.

Pareigūnai nepriklausomybei buvo morališkai pasiruošę

1990-aisiais Alfredas Vilbikas dirbo Šiaulių miesto Vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotoju. Jau iki Kovo 11-osios jam teko dalyvauti visuose įvykiuose, 1991-ųjų sausio 13-ąją budėti.

"Jau 1987-aisiais Lietuvoje vyko pirmieji mitingai, vėliau atsirado Sąjūdis. Jei nebūtų buvę Sąjūdžio, skyriaus darbuotojai gal abejotų dėl apsisprendimo eiti į nepriklausomą Lietuvą, bet man abejonių niekada nekildavo. Juk viskas ėjo palaipsniui. Be abejo, artinantis Kovo 11-ajai, visi jautėme tautiškas nuotaikas. 1989-ųjų vasarą išeinu į kiemą ir sutinku KGB viršininką P. Ridiką, nes KGB buvo įsikūrusi Vidaus reikalų skyriaus pastato antrajame aukšte. Visas perbalęs, rankomis mosikuoja, pyksta, kodėl milicija nieko nedaro dėl laisvės žygių, koncertų, trispalvių. Atsakiau, kad visa Lietuva sujudusi, reikia priimti tai, kas yra", – mena pašnekovas.

Sistemoje pokariu dirbo daug rusų, bet pamažu dirbti buvo priimami lietuviai ir 1990-aisiais Šiauliuose jau buvo daugiau kaip 80 proc. lietuvių. Vieni išreikšdavo pritarimą laisvei, kiti sakydavo, kad nenori, bijojo persekiojimų.

"Buvo trys kategorijos žmonių. Dalis pasakė, kad nebus laisvoje Lietuvoje, dalis tyliai laukė, kas bus, o dalis pasakė, kad yra už Lietuvos nepriklausomybę. Tuos, kurie išvažiavo, taip pat gerbiu. Jie pasakė, kad mums nepakeliui, atsisveikino ir su darbu, ir su Lietuva", – sako jis.

Dar iki Kovo 11-osios Šiauliuose vyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Dalyvavo dalis labai radikaliai nusiteikusių žmonių, kurie pradėjo žmones kviesti eiti į Zoknius, į aerodromą, protestuoti prieš gamtos teršimą.

"Įsivaizduojate, kas ten galėjo atsitikti, kai 10 tūkstančių mitinguotojų būrys būtų nuėjęs į Zoknius? Ten kariškiai, apsauga. Mes buvome pasiruošę, ketinome mėginti stabdyti, nors abejoju, ar būtų pavykę. Bet organizatorius įtikinome, kad gali baigtis liūdnai, ir mums pavyko išvengti didelės nelaimės. Nors, mitingui skirstantis, dar buvo girdėti vienas kitas kvietimas", – sako A. Vilbikas.

Praėjus tik savaitei po Kovo 11-osios, šalį sukrėtė išskirtinis įvykis. Girtas sovietų kariškis, ginkluotas automatu ir pistoletu, užgrobtu taksi iš Šiaulių ketino vykti sušaudyti Vytautą Landsbergį. Du Šiaulių skyriaus pareigūnai kariškį nukovė.

"Įsivaizduokite, kuo tai galėjo baigtis. Buvo paruošta 14,5 tūkst. Sovietų Sąjungos vidaus reikalų darbuotojų, kuriuos bet kada galėjo įvesti į Lietuvą. Pavyko to išvengti tik vidaus reikalų ministro pastangų dėka", – sako A. Vilbikas.

Įdomu tai, kad kariškiai, įsikūrę Zokniuose, buvo geranoriškai nusiteikę šiauliečių atžvilgiu. A. Vilbikas svarsto, kad gal todėl, kad lakūnai buvo kitokio mentaliteto nei kitų rūšių daliniai.

"Net vykdavo dialogas tarp jų ir miesto valdžios, buvo susitarta, kad lėktuvai neskraidys virš miesto ir pan. Pareigūnai taip pat su jais sutardavo, spręsdami viešosios tvarkos klausimus mieste", – sako jis, prisimindamas, kad prieš Sausio 13-ąją, kai buvo užimami pastatai, Zoknių kariškiai tam nebuvo naudojami. Buvo atvežta kareivių iš Baltarusijos, kitų Sovietų Sąjungos Respublikų, kurie vykdė savo vadų įsakymus.

Pasibaigus 74 dienas trukusiai Lietuvos ekonominei blokadai, 1990 m. spalio 4 d. Tarybos ir A. Vilbiko iniciatyva buvo įkurta Savivaldybių policija. Policijos įstatymo dar nebuvo, o Šiauliai, vieninteliai Lietuvoje, jau turėjo Savivaldybių policiją.

"Nė vieno žmogaus mūsų rankomis jie nepagavo"

A. Vilbikas buvo ir nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto pirmosios kadencijos Tarybos deputatas. 1990 m. kovo 24 d. įvyko rinkimai, jis buvo išrinktas Zoknių–Pabalių apygardoje. Nuostabu tai, kad šiame rajone, pilname kariškių, jam pavyko nugalėti atsiskyrusios TSKP sekretorių V. Kardelį.

Milicijai taip pat buvo įtemptas laikotarpis 1990-aisiais ir dėl to, kad jaunuoliai jau vengė tarnybos sovietų kariuomenėje.

"Vidaus reikalų skyriui iš Maskvos buvo duotas įsakymas padėti sovietų kareiviams gaudyti tuos, kurie pabėgo iš kariuomenės arba į ją nėjo. Keletą atvejų aprašiau knygoje. Kartą nevietiniai kariškiai rado jaunuolį, kilo konfliktas, iškvietė mūsų patrulius. Jie jaunuolį pasiėmė neva vežti į budėtojų dalį, iš kur galės jį paimti kariškiai. Bet paleido miesto centre, liepdami nebegrįžti namo ir pasislėpti. Atvykusiems kariškiams pasiteisinta, kad kareivėlis pabėgo. Tuo metu specialiai "jedinstveninkai" kalbėjo, kad mes padedame gaudyti vaikinus. Galiu garantuoti, kad nė vieno jaunuolio mes neatidavėme, rasdavę liepdavome dingti iš namų. Nė vieno žmogaus mūsų rankomis jie nepagavo", – sako teisėjas.

Per blokadą trūko benzino, maisto, įvairių prekių, bet policijai, pasak A. Vilbiko, kažkodėl dar beveik dvejus metus atlyginimus mokėjo Maskva, tik ginklų, šaudmenų bei specialių priemonių netiekdavo. Gal buvo tikimasi, kad Lietuva grįš į okupantų glėbį...

"Vienas darbuotojas papasakojo, kad tuo metu iš Rusijos gilumos atvažiavę tolimi giminaičiai pasakė, kad pastatyta nauja įkalinimo įstaiga. Į ją iš senosios įkalinimo įstaigos kalinių neperkėlė. Buvo paaiškinta, kad ten atveš žmonių iš Vakarų. Kaip nori, gali suprasti. Ko gero, buvo laukiama mūsų trėmimų", – sako A. Vilbikas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt