Valstybės atkūrimo šimtmečiui – ypatinga ūkininko dovana

Pačiame Lietuvos ir Lenkijos valstybių pasienyje, Kalvarijos savivaldybės Liubavo seniūnijos kaimuose, prie čia gyvenančių žmonių sodybų ir namų, šių metų Vasario 16-ąją turėtų suplazdėti mažiausiai šimtas naujų trispalvių. Tuo pasirūpino šios seniūnijos Reketijos kaime ūkininkaujantis Vidas Bubinas. Valstybės atkūrimo šimtmečiui jis seniūnijos gyventojams padovanojo šimtą trispalvių ir kotų joms pakabinti, o kad jo dovana pasiektų konkrečias šeimas ar žmones, pasirūpino Liubavo seniūnijos seniūnas Gintas Baliulis.

Dovana... sau

Ypatingą dovaną kaimynams ir kitiems seniūnijos gyventojams padovanoti nutaręs V. Bubinas iš pradžių norėjo likti nežinomas. „Sakyk, ką nori – kad verslininkas ar dar ką sugalvok, bet mano pavardės nebandyk prasitarti, – perduodamas vėliavas bičiuliui seniūnui griežtai pasakė ūkininkas. – Nenoriu, kad visi čia imtų kalbėti ir aptarinėti, kam, kodėl ir panašiai.“

Tačiau, nors G. Baliulis ir labai stengėsi, kaip sakoma, laikyti liežuvį už dantų, vietos žmonės vis tiek „iššifravo“, kas tas geradarys, o šią savaitę žinia apie labai gražią Reketijos kaimo ūkininko iniciatyvą pasiekė ir „Suvalkietį“.

„Tai – tiesiog atmintina dovana, – aplankytas „Suvalkiečio“ ir paklaustas apie tokios, tiesą sakant, brangios dovanos seniūnijos gyventojams prasmę santūriai šypsodamasis paaiškino 47 metų Vidas Bubinas. – Sakyčiau, kad tai – dovana... sau. Aš visą gyvenimą atsiminsiu, kad tais metais, kai Lietuva šventė valstybės atkūrimo šimtmetį, aš tą jubiliejų įprasminau nupirkdamas ir vietos žmonėms padovanodamas šimtą trispalvių.“

Pasienyje būtina stiprinti patriotinius jausmus

Už nepilno kilometro iki Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienos su šeima gyvenantis ir ūkininkaujantis V. Bubinas neslepia, kad mintį dovanotomis trispalvėmis stiprinti pasienyje gyvenančių žmonių tautinius ir pasididžiavimo savo valstybe jausmus, jam pasufleravo ne tik artėjantis iškilus Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejus.

„Mūsų kaimynai lenkai jau baigia „okupuoti“ visą pasienyje esančią mūsų žmonių žemę, – čia V. Bubinas prabilo kaip ūkininkas. – Mūsų kaime – aš vienintelis ūkininkas. Apskritai čia daugiau niekas žemės nedirba – tik aš ir ją iš mūsų žmonių besinuomojantys Lenkijos ūkininkai. Kai pavasarį sėdu į traktorių ir važiuoju dirbti savo laukų, kaimo ir laukų keliukuose sutinku tik lenkų ūkininkus. Ir tai – ne tik mūsų kaimo ar seniūnijos aktualija. Lenkai mūsų žemes dirba nuo Vištyčio iki Kapčiamiesčio. Todėl man ir kyla visokių minčių, nors mąstyti apie tai turėtų tie, kas yra Lietuvos valdžioje“.

V. Bubinas neslėpė, kad jam skauda širdį dėl Lietuvos kaimuose, ypač pasienyje uždarinėjamų mokyklų, vargstančių kaimo kultūros darbuotojų. „Mano nuomone, pasienio teritorijose neturėtų būti uždarinėjamos mokyklos, o kultūros namams ir kultūros darbuotojams remti turėtų būti skiriamas didžiulis, ypatingas dėmesys, – kalbėjo ūkininkas. – Aš čia gimiau ir užaugau, todėl dar prisimenu tuos laikus, kai gana daug žmonių čia kalbėjo lenkiškai. Kodėl? Nes prieš Antrąjį pasaulinį karą kaimynai mūsų kraštą tiesiog paėmė be jokių karo veiksmų – atėjo ir ilgam pasiliko...“

Taigi, trumpiau kalbant, Vido ir jo žmonos Renatos sodyba Reketijos kaime buvo viena iš pirmųjų Lietuvos–Lenkijos pasienyje esančių sodybų, prie kurios buvo pastatytas vėliavos stiebas ir suplevėsavo trispalvė.

„Tau gėda būti lietuviu?!“

V. Bubinas neslepia, kad tokiam žingsniui iš dalies jį paskatino ir viename Lietuvos krašte eilinę, ne valstybės šventės dieną, pastebėta prie specialiai sodyboje sumontuoto stiebo iškelta, plevėsuojanti trispalvė. „Štai čia tai tikras Lietuvos patriotas“, – tuomet pravažiuodamas pro šalį pagalvojo Vidas.

Patriotiškai nusiteikusio ūkininko teigimu, sprendimui savo sodyboje iškelti trispalvę paskutinį „tašką“ vis dėlto padėjo vienas pokalbis su geru bičiuliu. „Aš jam pasisakiau, kad norėčiau prie namų pastatyti vėliavos stiebą ir iškelti trispalvę, tačiau tuo pačiu prisipažinau, kad kažkiek bijau aplinkinių reakcijos, – prisiminė V. Bubinas. – Tuomet tas bičiulis manęs paklausė: „Tau gėda būti lietuviu?!“ Aš jam atsakiau: žinoma, kad ne. Tuo mūsų kalba ir buvo baigta.“

Paskui praėjo šiek tiek laiko, ir Bobinų sodybos kieme buvo pastatytas vėliavos stiebas. Nuo to laiko Lietuvos trispalvė čia plevėsuoja kiekvieną dieną.

Idėją subrandino dar pernai

Ūkininkas neslepia, kad mintis prisidėti prie vietos gyventojų patriotinių jausmų puoselėjimo ir stiprinimo jam kilo dar pernai vasarą. „Jau tuomet pagalvojau, kad galėčiau nupirkti ir seniūnijos gyventojams padovanoti trispalvių, – pasakojo V. Bubinas. – Tačiau nenorėjau viešintis, kad visi apie tai kalbėtų. Todėl pasiteiravau Ginto Baliulio, ar jis, kaip seniūnas, apsiimtų tas vėliavas išdalinti gyventojams. Gintas apsiėmė. Tik dar paprotino, kad reikėtų ir kotų vėliavoms kabinti, nes gali būti, jog kai kas neįstengs ar tiesiog pamirš tą kotą įsigyti ir trispalvė gulės kur nors lentynoje.“

Taigi pirmąsias 60 valstybės vėliavų ir kotų joms iškelti Vidas nupirko ir Liubavo seniūnui perdavė dar pernai, artėjant Liepos 6-ajai, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai.

„Ginto, seniūno, paprašiau tik vieno – kad man pateiktų gyventojų, kuriems buvo padovanotos valstybės vėliavos, sąrašą, – pasakojo V. Bubinas. – Gintas man jį ir perdavė. Paskui, Liepos 6-ąją, kartu su juo apvažiavome pasižiūrėti, ar visi šešiasdešimt tas trispalves iškabino. Vaizdas nenuliūdino. Vėliavų buvo neiškėlę gal tik kokie penki“.

Po tos šventės praėjo šiek tiek laiko, ir, anot V. Bubino, jam į galvą toptelėjo mintis, kad reikia nupirkti ir seniūnijos gyventojams padovanoti dar 40 vėliavų, ir tai būtų valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų įprasminanti dovana.

Šiuo metu visos jo nupirktos trispalvės su kotais joms iškelti jau išdalintos seniūnijos gyventojams. Paskutinę dovanotą valstybės vėliavą G. Baliulis seniūnijos gyventojams perdavė šią savaitę, ketvirtadienį.

Valstybės šventės dieną trispalvę iškelti privalu

Pakalbintas „Suvalkiečio“ Liubavo seniūnas sakė, kad V. Bubino dovanotas vėliavas išdalino Liubavo, Pagraužių, Salaperaugio, Reketijos ir Kovų kaimų gyventojams. G. Baliulis tikisi, kad Vasario 16-ąją jos visos bus iškeltos ir plevėsuodamos skelbs apie Lietuvoje švenčiamą ypatingą jubiliejų. Seniūnas neslepia, kad puoselėja viltį, jog tądien Lietuvos trispalvė plazdės prie daugumos seniūnijos gyventojų namų ar sodybų. Juolab kad tai numato ir Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas. Valstybės vėliavą prie gyvenamųjų namų ir įstaigų privalu iškelti visų valstybės švenčių dienomis – ne tik vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, bet ir kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, taip pat liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Įstatymo nepaisantiems piliečiams numatoma administracinė atsakomybė.

* * *

Kiek V. Bubinui atsiėjo tokia jo dovana seniūnijos gyventojams Valstybės atkūrimo šimtmečio proga, ūkininkas atskleisti nenorėjo. Tiesą sakant, pasižvalgius po parduotuves tai netgi nėra sudėtinga paskaičiuoti. Suma susidarytų gana įspūdinga. Tačiau, kaip teigia V. Bubinas, Vasario 16-oji jam yra ypatinga šventė ir jai švęsti jis sau ir savo šeimai pasidovanojo ypatingą dovaną...

Ričardo Pasiliausko nuotraukos