„Va­le­ri­jo­no“ mu­zie­jaus įdo­my­bės: tab­le­ta­vi­mo ma­ši­na, No­be­lio pre­mi­jos „lau­rea­tas“

Nė­ra šiau­lie­čio, ne­ži­nan­čio, kur yra „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­nė Vilniaus g. Bet gal dar at­si­ras­tų vie­nas ki­tas, ne­gir­dė­jęs apie Vi­suo­me­ni­nį vais­ti­nin­kys­tės mu­zie­jų. O jis – to­je pa­čio­je vais­ti­nė­je, ku­ri nuo pat įkū­ri­mo ir dar žy­dų va­do­va­vi­mo lai­kų tu­rė­jo ypa­tin­gą reikš­mę vi­sam mies­tui. Dau­giau­sia jaus­mų ji, ko ge­ro, vis tik su­ke­lia di­rek­to­rei Al­my­rai Gir­de­nie­nei, dir­ban­čiai „Va­le­ri­jo­ne“ jau be­maž 50-me­tį.

Ypatinga ir vaistinė, ir jos direktorė

„Valerijonas“ – viena seniausių vaistinių šalyje, pernai atšventusi 150 metų jubiliejų. Ilgamečių tradicijų puoselėjimas jau ne vienintelė jos ypatybė, mat prieš keletą metų, t. y. 2019 m. liepą, atvėrė Visuomeninį vaistininkystės muziejų – vienintelį tokį Lietuvoje farmacinę veiklą vykdančioje vaistinėje.

Atvykus į interviu, Almyra mus pakviečia nusileisti laiptais žemyn į rūsį – ten, kur smalsių lankytojų akių laukia kone 200 eksponatų. Patalpa nedidukė, tačiau joje esantis palikimas – ypač vertingas, menantis prieškario laikus, pasakojantis vaistinės istoriją per išlikusias nuotraukas ir originalius vaistus.

Apie eksponatus – šiek tiek vėliau, nes pirmiausia norisi išskirti A. Girdenienę. Kaip Šiauliai neįsivaizduojami be „Valerijono“, taip „Valerijonas“ be jos. Almyra čia dirba nuo 1972 m., vadovauja – nuo 1974-ųjų. Tačiau ne solidus išdirbtų metų skaičius rodo, ką jai reiškia vaistinė.

„Man, kaip vaistininkei, norėjosi palikti atmintį apie tuos žmones, kurie įkūrė tą vaistinę, kurie ją puoselėjo, dirbo visą laiką. Tie dirbę žmonės ir padovanojo autentiškų nuotraukų“, – sako ji, paaiškindama, kaip kilo mintis apie muziejų.

75-erių Almyra prisipažįsta: vaistinei negailėjo nieko – nei darbo valandų, nei pastangų. „Kiekvienas žmogus ateiname į šią Žemę kažkokiai misijai atlikti. Man vaistininkystė – Dievo dovana. Į mano rankas likimas atidavė rūpestį žmogumi. Juk tai tokia specialybė!“ – sako pašnekovė.

Eksponatai – buvusių vaistininkų dovana

Už didžiąją Vaistininkystės muziejaus eksponatų dalį Almyra dėkinga buvusiems nusipelniusiems vaistininkams Antaninai ir Liudui Rulinskams. Jų puoselėtą istoriją dabar mes ir galime išvysti. „Čia yra tokių įdomybių!“ – šypteli pašnekovė ir pakviečia iš arčiau apžiūrėti eksponatus.

Pavyzdžiui, bismutas ir opijus – jie buvo nereceptiniai vaistai. „Bet galima tik pasižiūrėti“, – nusijuokia ji, rodydama mažytį pakelį. Ima Almyra dar vienus vaistus – „Progynon“, tačiau sako, kad ypač įdomus jo aprašymas: „Tyrinėjimai leidžia mums šiandien jau pagaminti grynąjį specifinį moteriškąjį seksualinį hormoną iš kiaušinėlių, nuo kurio veikimo organizme pareina moteriškojo kūno formos bei visas moters būdas.“

Muziejaus stalčiuke laikomas net Nobelio premijos „laureatas“ – „Prontosil“. Už jį vokietis Gerhardas Domagkas gavo Nobelio premiją. „Šis vaistas per Didįjį karą išgelbėjo 200 tūkst. gyvybių. Jį vadindavo ir raudonuoju streptocidu. Sako, kad net plaukus juo moterys dažydavo“, – atskleidžia Almyra. Ištraukia dar vieną dailų buteliuką, kuriame – piliulės su sidabru. Beje, muziejuje galite išvysti ir sužinoti, kaip jos buvo gaminamos. „Kam naudodavo? Viduje būdavo reikalinga medicininė medžiaga, o sidabro poveikis bakteriocidinis – jis užmuša bakterijas, be to, prie sidabro nepriprantama. Pačios piliulės atrodo kaip tikri perlai“, – pasakoja.

Be materialių eksponatų, muziejuje gausu informacinės medžiagos, senų nuotraukų. Štai Almyra varto išlikusius originalius dokumentus ir pasakoja, kad Šiauliuose veikė garsi farmacijos laboratorija „Galen“. „Ji buvo tokio lygio, kad pati kurdavo ir gamindavo vaistus. Gamino net morfijaus ampules“, – sako vaistininkė.

Tai – tik keletas įdomių eksponatų. Užsukę į Vaistininkystės muziejų, patys išvysite visus juos ir net tablečių gaminimo aparatą, kuris kol kas stovi nejudinamas, tačiau A. Girdenienė tikisi, jog pavyks jį pataisyti.

Pasaulyje pripažinti kremai

Kadangi muziejaus knygose ir senuose receptuose buvo vartojama lotynų kalba, tai net ir šiais laikais įmanoma pagaminti vaistų, kremų, tinktūrų pagal senuosius receptus. Pašnekovė sako, kad ne vieną yra sukūrusi pati. „Štai šią tinktūrą padariau pagal senovinę receptūrą. Įeina imbieras, rabarbaro šaknis, apelsinų žievelės, kardamonas ir geros kokybės Chereso vynas. Sunkiausia buvo rasti geros kokybės šio vyno“, – šypsosi vaistininkė, rodydama buteliuką tinktūros.

Vaistinės rūsio muziejuje išlikęs nedidelis indelis kremo, pagaminto „Galen“ laboratorijoje. „Matote, jis toks ir yra, toks ir likęs, kaip buvo“, – nustebina Almyra.

Pasak jos, „Valerijonas“ tęsia kremų gamybos tradicijas. Kadangi vaistinė nuo seno yra privati ir tinklams nepriklausanti, tai jai išlaikyti reikėjo kur kas daugiau pastangų. „Valerijone“ kuriami ir gaminami kremai – viena papildomų veiklų, kuri labai pasiteisino ir pelnė klientų simpatijų. „Tai rankų darbo kremai. Visiškai kitoks kremas išeina, nei gaminant fabrikuose. Turi būti gera žmogaus, gaminančio kremus, energetika“, – patikina vaistininkė. Almyra džiaugiasi, kad gaminiai pelnė ne vieną apdovanojimą parodose „Rinkis prekę lietuvišką“.

Pašnekovė atskleidžia – gamindami kremus, atsižvelgia ir į Mėnulio fazes: „Negali gero kremo gaminti per priešpilnį. Ir Mėnulis negali būti vandens ženkle.“

Kačiukas ir valerijonai

Savo istoriją Šiauliuose vaistinė pradėjo skaičiuoti nuo 1870-ųjų. Vaistininkui provizoriui Nurokui buvo duotas leidimas mieste įsteigti trečią vaistinę. Daugybę metų ji priklausė žydų tautybės žmonėms. Paskutiniai savininkai buvo Volpės. „Antrame vaistinės aukšte gyveno čia dirbusio Vaivados šeima. Rūsyje buvo didžiulė krosnis, kur virindavo ir garindavo vandenį, o paskui iš jo gamindavo vaistus. Kai tėvo Volpės nebūdavo, vaikams iš viršaus leisdavo nulipti ir toje krosnyje išsikepti blynų“, – pasakoja vaistinės vadovė ir priduria: kai darė paskutinį remontą, atrado tuneliuką. Pasirodo, juo nuleisdavo vaistus.

Cemachas Volpė turėjo du sūnus – Zigfridą ir Ilją. Pastarasis irgi buvo vaistininkas, tad, mirus tėvui, 1934 m., perėmė vadovavimą vaistinei. 1940 m. sovietinė valdžia I. Volpės vaistinę nacionalizavo, bet jis buvo paliktas jos vedėju. Ilja per karą pasitraukė į Rusiją, bet ten vėliau buvo apkaltintas trockininkų veikla, turėjo būti sušaudytas, tačiau galiausiai buvo įkalintas 10 metų Karagandos srities Steplage. Mirus Stalinui, jį išteisino, bet į gimtinę neleido grįžti. Netrukus po to jis ir mirė. Liūdnas likimas laukė visos šeimos – žuvo Holokausto metu.

1948 m. rugpjūčio 19 d. šiose patalpose buvo atidaryta vaistinė Nr. 123, o „Valerijono“ vardas jai suteiktas 1981-aisiais. Pavadinimą „pasiūlė“ kačiukas… „Sėdžiu kabinete, girdžiu – cypia receptarai. Atlekiu žiūrėti, ogi katiniukas įlindo per kojas, peršoko per receptarų stiklą į gamybines patalpas, kur virė valerijono ir sukatžolės tinktūrą ir į šiukšlių dėžę išmetė tirščius. Tai katiniukas, ant šiukšlių dėžės užsilipęs, uosto tą valerijoną… Išnešėme į lauką, o už pusvalandžio jis vėl pas mus atėjo. Tada davėme lašinukų ir nunešėme į rūsį“, – kone vaistinės legendą pasakoja direktorė.

Štai todėl ant „Valerijono“ stogo įsikūrė katinai. „Už „Valerijono“ pavadinimą ir katinus ant stogo esame didžiai dėkingi Viliui Puronui“, – sako direktorė. Aplanką su „Valerijono“ projekto eskizais V. Puronas dovanojo šiam muziejui.

Provanso stiliaus arbatinė

Šiauliečiai į „Valerijoną“ užeina ne tik vaistų įsigyti – čia jie dažni arbatinės lankytojai. Pašnekovė pasakoja, kad dabartinis arbatinės priestatas buvo pastatytas per jos rekonstrukciją, o interjerą kūrė Aidas Balčiūnas. Arbatinė mus tarsi perkelia kažkur į Prancūziją… Pakilus laiptais, yra patalpa, skirta edukacijoms su kremų gamyba. Ten pridžiovinta daugybė įvairių vaistažolių arbatoms, kurios karantino metu, deja, kol kas tik laukia ateinančių moksleivių.

Žydų tautybės vaistininkai, vadovavę vaistinei, turėjo skanią tradiciją: daug pirkusius klientus pavaišindavo arbata su marcipanu. Almyra sako, kad šiek tiek patobulinti, tačiau marcipanai iki šiol išlikę arbatinės meniu ir yra gaminami vietoje. Artimus ryšius „Valerijonas“ palaiko su Šiaulių žydų bendruomene. „Nemažai įdomybių būtent jie ir papasakojo mums“, – sako Almyra.