Vaikystė toli nuo tėvynės

Vilnius

Širvintų ŠirvisŠaltinis: Etaplius.lt

114685

Pasirodo, nemažai mūsų rajone gyvena buvusių „didžiosios tėvynės priešų“. Neseniai kalbėjau su buvusia tremtine Gražina Bartašiene, tremties laiką nuo trejų metukų iki mokyklos baigimo pragyvenusią Altajaus krašte, o štai dabar kalbuosi su tremtine iš Igarkos – Irena Vasiliauskiene.

Foto galerija:

Panaši šių moterų dalia. Irena tapo baisiai pavojinga vos penkerių metukų, brolis – ketverių. Jų mamai tada tebuvo dvidešimt penkeri metai. Jauna mama su dviem vaikučiais išgabenta į Igarką 1948 metais. Išgabeno apie pusę antros nakties. Iš namų iki traukinių ešelono išvežė bortine mašina „polutorka“.

Dėl šeimos tragedijos „kalčiausias“ tėtis. Jis kovojo prieš okupantus, slėpėsi bunkeryje. Tėvo broliai taip pat kovojo prieš grobikus, vadinasi, banditai. 1951 metais kažkas apie tai žinojusių paskubėjo pranešti „tam, kam reikėjo“. Per susišaudymą buvo nelygios jėgos. Irenos tėtis žuvo.
Mamai reikėjo rūpintis mažais vaikais, o juos prižiūrėti nebuvo sąlygų – reikėjo dirbti, kitaip negaus duonos. Tremtiniai buvo apgyvendinti barakuose. Vienai šeimai vienas kambarėlis. Laimei, Ireną su broliuku priėmė į vaikų darželį. O darželyje dirbančios moterys buvo geros. Gailėjo mažų tremtinukų. Dienai pasibaigus, kai jau ruošdavosi vaikai namo, į kišenėles įdėdavo duonos likučių, sausainukų. Iki šiol Irena prisimena gerąsias auklėtojas.

„Jei žinočiau, kur uteniškės Anelytės kapas, bent žvakutę uždegčiau“, – tęsia pasakojimą Irena, prisimindama, kaip užsigeidė išsikepti blynų. Kepti blynų dar nemokėjo, bet labai jų norėjosi. Prisvilo blynai, pilnas barakas dūmų, išsigando kaimynai, gal gaisras? Atbėgusi Anelytė viską sutvarkė ir prikepė blynų. Nuo to laiko visada, ką tik turėdama atnešdavo vaikams lauktuvių. „Už gerą širdį bent žvakę pastatyčiau Anelei. Mes ją tik Anelyte vadindavome“, – susimąsto ponia Irena. Su savaisiais, žinoma, kalbėjo lietuviškai, o darželyje, paaugusi jau ir mokykloje – rusiškai. Grįžus namo, teko iš naujo mokytis gimtosios kalbos, nes vakarinėje mokykloje, kai 1958 metais grįžo šeima namo, sunku buvo kalbėti lietuviškai. Suaugę vakarinės mokyklos mokiniai šaipydavosi iš naujokės kalbėjimo.

„Tarp aštuonių barakų buvo didelis kiemas. Jame po darbų jaunimas žaisdavo tinklinį. Tame kieme vykdavo šokiai, o kaip gražiai lietuviai dainuodavo ilgesingas lietuviškas dainas! Pavydėjau jiems. Laukiau, kad greičiau užaugčiau ir galėčiau kartu dainuoti. Mano noras išsipildė: užaugau ir dainavau. Dar ir dabar padainuoju, puikiausiai prisimenu daug dainų. Muzikalūs ir mano vaikai.“

Besikalbant praeities prisiminimus keitė šios dienos aktualijos. Šiomis dienomis minima Sausio 13-oji. „Va taip, jauni žmonės studentai, moksleiviai savo sostinėje, beginkliai žuvo už laisvę. Tas pats okupantas, kuris mus gabeno į savo šalies šiaurę, tas pats šaudė į beginklius. „Mano broli, neverk – turi verkti kalti“, – tikri žodžiai dainuojami dainoje. „Buvo pastebėtas lietuvių darbštumas. Kai buvo suteikta galimybė grįžti namo, daugelį išvykstančių vietinė valdžia verbavo likti. Netgi pradėjo mokėti didesnes algas. Nežinau, ar buvo norinčių, visi skubėjo namo. Igarkos tremtiniai turėjo dirbti miške. Sieliai buvo plukdomi upe, atplaukdavo net anglų laivai. Su vieno anglų laivo kapitonu du lietuviai susitarė, įsiprašė, kad juos paslėptų ir išgabentų. Netoli nuplaukė bėgliai. Buvo laive surasti ir grąžinti. Už pabėgimą nuteisti dar dvidešimt penkeriems metams. Barake gyveno daug ukrainiečių. Jie buvo pasidarę labai gražų altorių. Vakarais melsdavosi ir labai gražiai giedodavo. Lietuviai draugavo su ukrainiečiais. Jei rusai skriausdavo lietuvius ar ukrainiečius, tada jie vieningai eidavo mušti rusų. Va ir dabar Lietuva remia Ukrainos kovą. Pas lietuvius atvykdavo kunigas iš Norilsko, kuris yra už trijų šimtų kilometrų nuo Igarkos. Igarkoje ir Pirmosios Komunijos priėjau. Kunigas tuokdavo jaunuosius, aukodavo Šv. Mišias už mirusius. Jei laidotuvės vasarą, tai dar galima iškasti negilią duobę, tačiau žiemą tai būdavo sunku. Toje vietoje, kur bus kapas, kūrenamas laužas, šiek tiek pašyla žemė, tada kasama duobė, ji nebuvo gili. Būdavo, kad po kurio laiko iškildavo karstas. Laidotuvės buvo gana dažnos. Daug žmonių žūdavo dirbdami miške, kiti darbe neteko rankų ar kojų ir tapo neįgaliais, seneliai neatlaikydavo atšiaurių sąlygų. Nežinia kodėl, bet barake gyveno ir buvęs stribas. Jis labai išgyveno. Vis kartodavo, kad labai daug padėjo rusams, o jie jį ištrėmė: už ką? Į mišką eiti dirbti jis vengė. O kai buvo leista grįžti namo, jis pasikorė. Gal sąžinė prabilo, o gal bijojo. Žiemą labai daug prisnigdavo, mes, vaikai, džiaugdavomės puriu sniegu. Nuo barako stogo slysdavom žemyn. Jei pasiseka nukristi ant kojų, tai matosi tik galva, o jei ant galvos… O kokios žavios šiaurės pašvaistės! Neatsižiūrėdavome. Suprantu, kad suaugę nerimaudavo į mus žiūrėdami. Mums, vaikams, nė motais: turime mamą, tai ir nėra bėdos“, – prisiminimais dalinosi Irena.

Mena ponia Irena ir stribų klastą, kai kalinius kviesdavo geruoju prisipažinti esant partizanais. „Tik ateikit, jums viskas bus atleista. Kurie slėpėsi, jau patys save nubaudė ir atliko bausmę“, – taip veidmainiškai kalbėjo stribai. Kurie patikėjo jų kalbomis, buvo žiauriai sumušti ir įkalinti. Tokia valdžia buvo mūsų šalyje. Dabar net nesitiki Irena Vasiliauskienei, kad taip galėjo būti.

Dirbdama Jasiuliškyje, ji susipažino su vyru Albinu. Jo tėviškė Gavėnių kaime, namas gana didelis, jame veikė mokykla. Dar ir dabar Marytė Bilotienė, gyvenanti Gavėnyse, iki šiol atsimena, kaip sodino medžius prie mokyklos. O Albinui Vasiliauskui ir jo mamai į šiuos namus buvo galima tik pažiūrėti. Daug teismų vyko, kol galų gale buvo leista tikriesiems namo šeimininkams išsipirkti savo namus. Tėvai Vasilauskai statė namą, o sūnus turėjo tėvų namą nusipirkti iš „gerosios“ valdžios. Irena su Albinu atnaujino senąją sodybą. Dabar, kai nebėra Albino, jame tvarkosi ponia Irena. Dabar gyventojų name sumažėjo. O augo čia Albinas, Valdas, Vidutė, Donatas, Audronė, Adas, Ramutė. Užaugo vaikai, vieni Vilniuje, kiti gyvena čia pat Širvintose, Gavėnyse.

„Dabar jau niekur iš čia nevažiuosiu, lai pas mane atvažiuoja. Visus priimsiu“, – atvirauja Irena. Smagi, geros nuotaikos ponia Irena vos spėja atsakinėti į vaikų skambučius. Gera matyti, kaip tikrieji šeimininkai tvarkosi gimtuose namuose, o, anot ponios Irenos, dar daug ką reikia padaryti. Ne tokių rūpesčių turėjote, ponia Irena, ir susitvarkėte, susitvarkysite ir dabar.

Nuotraukos autorės

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt