Vaiko teisių apsaugos specialistai stengiasi užkirsti kelią bet kokioms smurto apraiškoms šeimoje

Šeima turi būti darni. Joje nėra vietos smurtui, patyčioms, atstūmimui. Vaikai turi augti šeimoje, kur pirmiausiai mama ir tėtis, o kartu ir visi artimieji dalijasi santarve ir meile. Tokia yra Vaiko teisių apsaugos specialistų siekiamybė lankant bet kurią šeimą ar sprendžiant šeimų problemas.

,,Skaudu sužinoti, kad vaikų tėvai tarpusavyje smurtauja ir agresija šeimoje pasiekia tokį lygį, kad tenka svarstyti, ar reikia paimti vaiką iš nesaugios aplinkos. Paauglė pati atsisakė gyventi su mama ir tėčiu, nes šis nuolat muša mamą ir mergaitė, nors ir nemušama, gyvena nuolatinėje įtampoje ir net mokytis namie negali‘‘,- sako Šiaulių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vyr. specialistė, mobiliosios komandos narė Laura Kasputienė.

Kai tėvai namie smurtauja vienas prieš kitą, nesaugu ir vaikui. LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas numato, kad ,,smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo (toliau – smurtą patyręs asmuo) – asmuo, prieš kurį panaudotas smurtas artimoje aplinkoje, taip pat vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtauta‘‘.

Pasak Šiaulių apskrities VTAS vyr. specialistės ir mobiliosios komandos narės, kai šeimoje suaugusieji mušasi tarpusavyje, laukia ilgas pokalbis. Sudaromas pagalbos šeimai planas, kurio paauglės tėvai turės laikytis. VTAS specialistę labiausiai nuliūdina mušamos moters požiūris į smurtą ir smurtautojo bei aukos vaidmenis. Moteris specialistei išsakė daug nerimo keliančią mintį – esą visi šeimose mušasi ir neva normalu gyventi kančioje ir dangstyti mėlynes. VTAS specialistė Laura toje šeimoje išgirdo frazę „čia - kaimas, čia visi taip gyvena.“

,,Niekas neturi teisės smurtauti šeimoje. Ir tai nėra normalu. Ir ne visi gyvena besimušdami. Tokių tėvų ir artimųjų santykių vaikas negali nei girdėti, nei matyti“,- sako Šiaulių apskrities VTAS vyr. specialistė Laura Kasputienė.

LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas numato, kad smurtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Taigi, savaime turėtų būti aišku, kad dalykai, kurie užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nėra normalu.

Deja, mušamų moterų mintys, kad smurtas yra normalus, reiškinys dažnesnis, nei galima įsivaizduoti. Tai patvirtina mobilios komandos psichologė Aura Svetikienė. Ji apie smurtą artimoje aplinkoje atsako išsamiai.

Ar moterys dažnai mano, kad smurtas yra normalu? Teko girdėti, kad skriaudžiamos moterys sako „visi mušasi, kas čia tokio“. Ar dažnas toks moterų požiūris?

Jei pati moteris augo šeimoje, kurioje tėvas smurtavo prieš vaikus arba jų motiną, daug kas, deja, jai gali atrodyti normalu ir priimtina, nes tokį šeimos modelį ji matė vaikystėje. Tokios moterys nebemoka gyventi kitaip – nuolatinis fizinis ir emocinis smurtas joms tampa norma, joms sunku suvokti, kad ne tik joms, bet ir vaikams daroma žala. Bendraujant su smurtą patyrusiomis moterimis, jos dažnai linkusios teigti: ,,pati to prisiprašiau, provokavau, negaliu patylėti, kai jis aiškina, pradedu rėkti, sakau, kad paliksiu jį ir pan.“ Labai sunku įtikinti tokią moterį, kad ji neturi būti skriaudžiama, žeminama. Joms sunku suvokti, kad gyvenimas gali pasikeisti iš esmės. Smurtą patiriančios moterys praranda pasitikėjimą savimi, pradeda abejoti, kad nesugebės išgyventi be vyro, teigia, kad gyvena dėl vaikų, ir jiems reikalingas tėvas. Taip pat stipri baimė dar labiau nukentėti nuo smurtautojo, jei kreipsis ir ieškos pagalbos. Mano, kad savarankiškai negalės priimti sprendimų, linkusios prisiimti kaltę, visais įmanomais būdais teisina savo smurtautojus vyrus, dažnai meluoja, kad pačios užsigavo, netyčia nusidegino ranką, nors patį smurto faktą patvirtina ir vaikai.

Smurtautojo portretas. Ar tiesa, kad smurtautojai dažniausia kaime gyvenantys vyrai?

Pasak specialistų, fiziškai ar emociškai artimoje aplinkoje gali smurtauti visi, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinio statuso ar lyties. Smurtautojo pagrindinis tikslas yra jėgos panaudojimas, kad galėtų kontroliuoti ir išnaudoti auką. Smurtautojai gyvena ir kaime, ir mieste.

Kiek yra paplitęs smurtas artimoje aplinkoje? Pirmiausia apie fizinį smurtą.

91 proc. Smurtautojų - vyrai. Pasak statistikos 8 iš 10 smurto artimoje aplinkoje aukos yra moterys. Gal ta statistika nėra visai tiksli, nes patiriantys smurtą (tiek vyrai, tiek moterys) nesikreipia ir neieško pagalbos dėl įvairių priežasčių. Lietuvoje 80 proc. dėl smurto kreipiasi moterys. Vyrai artimoje aplinkoje dažnai nukenčia nuo kitų vyrų.

Fizinis smurtas – jėgos panaudojimas prieš aukos valią. Dažniausiai atpažįstama smurto forma pakankamai plati: pastūmimas, smūgis, spyris, sunkaus kūno sužalojimo bei nužudymas. Šiai smurto rūšiai taip pat priskiriamas neleidimas aukai išeiti iš namų, naudotis medicinos paslaugomis. Fizinio smurto dalis yra žmogaus nepriežiūra, kuomet dėl netinkamos slaugos, pavėluotos medicininės pagalbos smurto aukas gali ištikti mirtis, atsirasti įvairių atkryčių, fizinė negalia. Fizinis smurtas pasireiškia nubrozdinimais, žaizdomis, kaulų lūžiais, smegenų sukrėtimu, vidiniais sumušimais, persileidimu, nudeginimais.

Kiek paplitęs psichologinis smurtas?

Dažniausiai šeimoje pasitaikanti ir sunkiausiai atpažįstama smurto rūšis. Jis gali pasireikšti nuolatiniu žeminimu, menkinimu, draudimu bendrauti su artimaisiais ir pažįstamais, jausmų ignoravimu, persekiojimu darbe ar draudimu eiti dirbti, grasinimu atimti vaikus ir pan. Dažnai ši smurto forma yra naudojama siekiant priversti paklusti. Ši smurto forma yra sunkiai įrodoma.

Dažnai visos smurto formos pasireiškia vienu metu. 2009 metais Japonijoje atlikti tyrimai (Yoshihama M., Horrocks J., Kamano S.) parodė, kad individai, kurie patyrė psichologinę prievartą, taip pat patyrė ir fizinį, ir seksualinį smurtą.

Ar smurtas ardo šeimas, griauna vaikų gyvenimus, netgi tada, kai vaikai nemušami, bet tik mato tėvų smurtą. Pvz. kaip smurtas sugriauna vaikų gyvenimą:

Šeima – tai vieta, kurioje vaikas gyvena pačiu šeimos gyvenimo sukurtu modeliu. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti, kaip jo tėvai bei artimieji. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo, tačiau smurtaujančioje šeimoje vaikas būtent to saugumo patirti ir negali. Vaikas mato, kaip tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis, mato mušamą, apsiašarojusią mamą. Tokie vaikai tampa jautrūs, nepasitikintys savimi, dažnai besišlapinantys į lovą, turi psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų, linkę nusikalsti, bėgti iš pamokų ir namų, susikaupusį pyktį išlieti skriausdamas kitus vaikus, gyvūnus arba atsiriboti, nebendrauti.

Atlikti tyrimai rodo, kad vaikai, augę smurtaujančioje šeimoje, dažnai smurtauja ir savo šeimose, viešoje aplinkoje arba tampa aukomis.

Kas gali pakeisti požiūrį į smurtą - įtvirtinti nuostatą, kad smurtas nėra normalu?

Požiūrį į smurtą keisti sunku, nes mūsų visuomenėje nuo pat mažens formuojamos nuostatos, kad mergaitėms muštis netinka. Jos privalo būti kuklios, paklusnios, silpnos ir nelinkusios į agresiją. Vyrams tinka muštis, tai vyriškumo įrodymas, nes taip buvo auginami: „vyrams ašaros netinka“, „neverk, kaip boba“, „niekada nesiskųsk“, „būk vyras“, ypač pabrėžiamas jėgos kultas: „jei tau davė - duok atgal“. Todėl dažniau vyrai sprendžia problemas smurtaudami, nei eina pas psichologą kalbėtis.

Po truputį tokį požiūrį keičia visuomenės švietimas, žiniasklaida, tuo pačiu keičiant įsisenėjusius mitus. Tokius kai:

- nukentėjusioji pati išprovokavo smurtą, ji pati kalta;

- jeigu smurtautojas atgailauja ir žada, kad tai nepasikartos, smurtas liausis;

- smurtas artimoje aplinkoje – šeimos reikalas;

- bet kokia kaina išsaugoti šeimą ir pan.

Kokia žala padaroma vaikui, kuris mato tėvų muštynes, rietenas?

Gyvenimas smurtinėje aplinkoje daro labai didelę žalą vaikams. Net labai maži vaikai aiškiai suvokia, kas vyksta. Pakartosiu: vaikai, augdami tokioje šeimoje, mato tik vieną šeimos modelį. Mato, kaip elgiasi tėtis, kaip turi elgtis vyras ir tą „sukauptą“ patirtį naudoja suaugęs.

Kokia pagalba yra teikiama tokioms šeimoms, moterims, vaikams (nors vaikai nemušami)?

Psichologinė emocinė pagalba (visai šeima);

Psichoterapija;

Teikiamos rekomendacijos dėl tolesnio darbo su šeima, patyrusiai smurtą;

Šeimos namai, Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius- Moterų krizių centras;

Svetainė: www.visureikalas.lt;

Pateikiama informacija, kur ieškoti pagalbos:

Psichologinė pagalba ir emocinė parama

Ar dažnai yra tekę paimti vaiką iš nesaugios aplinkos, nes tėvai nenustoja kurti smurtinę aplinką vienas prieš kitą (ne prieš vaiką)?

Kadangi esu MK (mobiliosios komandos) vyr, specialistė, tai mes teikiame pagalbą šeimai, kurios vaikams buvo nustatytas II grėsmės lygis, ir jie buvo paimti iš šeimos. Buvo vienas atvejis, kai klientas smurtavo prieš posūnį ir grasino besilaukiančiai žmonai, savo mažamečiui sūnui. Šioje šeimoje dažnai vyrauja ir psichologinis smurtas, kai šeimos nariai turi gyventi pagal vyro nustatytas labai griežtas taisykles (kurias kitiems sunku suvokti, pvz. negalima atsidaryti šaldytuvo ar paimti obuolį, negavus tėčio leidimo). Žmona dažnai atsiima kaltinimus, nepaisydama tiek fizinio, tiek psichologinio smurto prieš ją ir vaikus, linkusi pateisinti tokį vyro elgesį. Paskutinio teismo metu sutuoktiniai susitaikė.

Mūsų praktikoje dažniausiai alkoholio vartojimas sukelia smurto protrūkį.

Ar dažnai moterys būna nevaldomos smurtautojos ir smurto kurstytojos šeimose. Kokia pagalba tada?

Mūsų darbo praktikoje buvo vienas atvejis, kai mama smurtavo prieš pradinukę dukrą, būdama blaivi. Teikta psichologinė pagalba abiems, mama įpareigota lankyti Tėvystės įgūdžių grupę. Sutuoktinis teigė taip pat patiriantis psichologinį smurtą nuo žmonos. Dukrai buvo nustatyta laikinoji globa pas močiutę. Klientė ilgą laiko vengė specialistų pagalbos. Mobiliosios komandos darbo eigoje, klientė sutiko priimti specialistų pagalbą ir kreipėsi į psichiatrą.

Kaip dažnai vykstate susitikti su šeimomis, moterimis, kurios patiria smurtą, iš šeimos dėl to paimami vaikai, bet moteris nesuvokia smurto pasekmių?

MK teikia psichologinę pagalbą moterims, rašomos rekomendacijos tęstinei pagalbai gauti. Remiantis asmenine patirtimi (dirbu tik nuo 2018-08-20) moteris, patyrusias smurtą labai sunku prakalbinti, jos linkusios viską neigti, kaltinti save. Pradeda atvirauti gal tik trečios konsultacijos metu. Dažniausiai tai labai vienišos moterys, finansiškai priklausančios nuo vyro, gyvenančios jai nepriklausančiame būste. Tai - moterys, neturinčios arba nebendraujančios su artimais žmonėmis, kuriems gali pasiguosti, neturinčios į ką atsiremti, negaunančios to būtino emocinio palaikymo. Šios moterys (bent jau dauguma jų taip teigė) nepatyrė meilės iš savo mamos, jautėsi skriaudžiamos, žeminamos, šeimose buvo dažnas alkoholio vartojimas. Pradėjus kalbėtis apie jų vaikystę, verkia. Jaučiamos didžiulės nuoskaudos.

Pagal Dirsienę N.(2007), pagrindinės priežastys, kodėl moterys bijo kalbėti apie patiriamą smurtą, yra tokios:

– Tebevyraujanti nuomonė, kad smurtas yra asmeninė problema.

– Baimė dėl smurtautojo grasinimų.

– Vaikystėje ar paauglystėje patirta prievarta.

– Gėdos, kaltės jausmas.

– Susitaikymas su aukos vaidmeniu.

– Išmoktas elgesio modelis.

– Baimė būti paliktai.

– Finansinė priklausomybė.

Tyrėjų nuomone, smurtą patyrusios moterys nekalba apie tai su kitais, nes bijo pakenkti šeimos garbei, gėdijasi dėl savo sugadintos reputacijos, bijo dėl vaiko ateities ir jo reputacijos, bijo vyro keršto – bijo būti nužudytos, turi lūkesčių, kad viskas pasikeis į gerąją pusę, mano, kad vyras turi teisę smurtauti.