Vaiko portretas K. Donelaičio kūryboje

Šiauliai

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt

14843

Grožinės lietuvių literatūros pradininkas K. Donelaitis gimė valstiečių šeimoje Lazdynėliuose, prieš daugiau nei 300 metų. Apie šį fenomenalų asmenį galima kalbėti daug ir įvairiai, mat jis yra ypatinga, iškili ir išskirtinė asmenybė lietuvių literatūroje. Unikalus, didaktinis K. Donelaičio kūrinys „Metai“, atvėrė kitiems rašytojams ir poetams kelius rašyti lietuviškus grožinius tekstus.

Pirmasis grožinis kūrinys lietuvių literatūros istorijoje iškart tapo šedevru, buvo kupinas įvairių temų, išskirtinių motyvų. Pavyzdžiui, „Pavasario linksmybėse“ yra fragmentų, kurie atskleidžia nesenstančias gyvenimo tiesas, primena tam tikrus amžiaus, brandos ir augimo laikotarpius.

K. Donelaitis su poema „Metai“ atverčia naują kultūros ir literatūros puslapį, todėl analizuojant šį fenomenalų kūrinį galima pasirinkti įvairias, skirtingas kryptis ir temas.

Šįkart išsamiau atskleisime, kaip K. Donelaitis vaizduoja vaikus. Visose keturiose „Metų“ dalyse yra vienas arba keli epizodai, kuriame aprašomi Vyžlaukio vaikai, tačiau amžiaus riba nėra griežtai apibūdinama, nėra aišku ar jie mažamečiai, ar paaugliai. Poemoje bendrai pateikiami vaikystės, jaunystės amžiaus tarpsnių apibūdinimai, tačiau skirtingas jų semantinis ir emocinis turinys. Dažniausiai aprašomi vaizdiniai pateikiami iš vis kito veikėjo perspektyvos.

Visose keturiose dalyse vaikai aprašomi kaip neatsiejama kaimo bendruomenės, šeimos, visuomenės, būrio dalis. Vaikai „Metuose“ dažnai minimi kartu su moterimis, motinomis.

Poemos struktūros požiūriu vaikai nėra labai svarbūs, neatlieka pagrindinio vaidmens tekste. Jie tėra šalutiniai, epizodiniai veikėjai, tačiau bendrai kūrinio semantikai ganėtinai reikšmingi. Jie apibūdinami kaip šėlstantys, valiūkiški, smagūs.

„Pavasario linksmybėse“ vienas spalvingiausių metų personažų – Pričkus – didaktiškai, pamokančiai šneka apie vaikų „škadus“ (išdaigas – aut. past.) ir moko būrus bei jų atžalas, kaip išvengti neapgalvotų poelgių ir nuodėmių. Tokiems pamokymams „Metuose“ pasitelkiama Biblijos išmintis. Tiesa, Pričkus tolerantiškas ir supratingas vaikų išdaigoms, mat pripažįsta, kad pats su bendraamžiais būdamas jaunas visokių „glupų“ (kvailų – aut. past.) niekniekių prasimanė.

„Pavasario linksmybėse“ Pričkaus lūpomis aiškiai piešiamas to meto vaikų subkultūros vaizdinys XVIII a. lietuvininkų kaime: apibūdinami žaidimai, aprašomi žaislai, kasdienybė. Iš poemos siužetų aiškiai matyti to kaimo vargana ir purvina aplinka, skurdi apranga, tačiau vaikystės pasaulis vaizduojamas nerūpestingas ir smagus: mergaitės žaidžia su lėlėmis, berniukai su žirgeliais.

Pričkaus lūpomis nuskamba ir gyvenimiški pamokymai, ir filosofiniai apibendrinimai. Pričkaus personažo rūpestingumas ir dėmesys vaikams, paremtas gyvenimiška išmintimi, išskirtine branda. Visoje poemoje gausu išsireiškimų, kurių dažnas grožinės literatūros kūrėjas vengia.

K. Donelaičio tekstuose sutinkami gan nepoetiški, grubūs žodžiai, pvz. snarglius, šūdas ir t.t. Apibūdindamas paaugusį, į rūpesčius pasinėrusį žmogų, K. Donelaičio personažas Pričkus teigia, kad lėlės ir žirgeliai „šūdu“ virsta, t. y. tampa bereikšmiai.

Vaiko augimo etapai apibūdinami pagal veiklos sritis, pradžioje – žaidimai su žirgeliais ir lėlėmis, vėliau piemenavimas. Beje, būtent lėlė turi dvejopą reikšmę poemoje. Ji yra ir žaislas, ir kūdikis. K. Donelaitis nevengia ironijos poemoje, mat piemenavimą apibūdinęs kaip pagundų kupiną laiką, eiliuotu tekstu ironizuoja, kad kartais piemenavimas baigiasi gyvomis lėlėmis.

Taigi nutoldamas nuo biblinių, ekumeninių pamokymų, K. Donelaitis iškelia socialinę problematiką. Nors socialinė padėtis ponų ir būrų stipriai skiriasi, jų vaikų elgesys apibūdinamas kaip vienodas, mat jų prigimtis, gamtiniai poreikiai ir kūdikiškos pramogos panašios, o pagrindinis darbas – vargt ir verkt.

Įdomu tai, kad nors ir visoje „Metų“ poemoje kuriamas aiškus, tikslus anuomečio vaiko vaizdinys, patys mažamečiai pirmajame grožiniame kūrinyje taip ir neprašneka, tačiau visi poemos personažai, kiekvienoje „Metų“ poemos dalyje kalba apie vaikus arba prisimena savo vaikystę.

Apibendrinant svarbu pastebėti, kad K. Donelaitis vaizdingai brėžia žmogaus ir augalo gyvenimo pataleles, užsimena ir apie mirties šmėklą, kuri neaplenkia ir jaunų. Vis dėlto niūrių apibūdinimų poemoje mažiau ir vaikystė, ir mažamečiai bei paaugliai dažniau vaizduojami kaip nerūpestingi, smagūs, linksmi, besidžiaugiantys paprastais žemiškais dalykais, kurių suaugusieji kartais nė nepastebi arba pamiršta.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt