Vaikas pateko į ligoninę: 4 būdai, kurie gali jam padėti pasijusti geriau

Į ligoninę patekęs vaikas išgyvena daug įvairių jausmų pradedant išgąsčiu ir nerimu, baigiant bejėgyste ir liūdesiu. Tačiau yra keli būdai, kuriais tėvai, globėjai ar kiti artimi žmonės gali palengvinti jo buvimą gydymo įstaigoje ir padėti pasijusti geriau.

Organizacijos „Savanoriai vaikams“, kuri įgyvendina iniciatyvą „Niekieno vaikai“, vadovė psichologė Ieva Šuipė sako, kad dažnai užtenka pasitelkti gana paprastus dalykus tam, kad būtų išvengta vaiko traumos ir galimų tolimesnių jos padarinių.

„Vaikai dėl savo raidos ypatumų ir ribotų kognityvinių gebėjimų jausmus paprastai išreiškia ne pasakydami, kaip jaučiasi, bet tai parodydami savo elgesiu. Vaikas ligoninėje gali būti atsiribojęs, užsisklendęs, nenorintis bendrauti, gali būti labai aktyvus, elgtis net ir agresyviai. Taip pat gali pasireikšti regresija – tai yra, vaiko „sumažėjimas“, kai jis nebemoka daryti to, ką anksčiau mokėjo.

Su vaikais dirbantys specialistai stengiasi vadovautis tam tikrais principais, kuriuos pravartu žinoti ir tėvams, globėjams ar kitiems artimiesiems, būnantiems su sergančiais vaikais ligoninėse“, – dalijasi I. Šuipė.

Suteikti vaikui pasirinkimą

Į ligoninės aplinką patekęs vaikas dažnai girdi frazes, liepiančias jam ką nors daryti: „Paruošk ranką kraujo tyrimams“, „Atsisėsk čia“, „Palauk, kol suleisiu vaistus“ ir panašiai. Dažnai pasitaiko ir tokios situacijos, kad vaikai medicinos personalo yra tarsi ignoruojami, o visa informacija sakoma tik tėvams.

Svarbu, kad tiek gydytojai, tiek tėvai apie gydymo priežastis bei būdus pasakotų ir patiems vaikams taip, kad jie tai suprastų pagal savo amžių. Taip pat nerimo jausmą sumažinti gali ir kontrolės suteikimas vaikui leidžiant jam rinktis, ką pirmiausia apžiūrėti, suteikiant galimybę užduoti rūpimus klausimus.

„Duosi pirmiausia patikrinti ausis ar gerklę?“, „Eisi pats ar tave nunešti?“, „Nori sėdėti ant kėdės ar mamai ant kelių?“ – tai tik keli pavyzdžiai, kuriuos galima pasitelkti ir taip įgalinti vaiką bei sukurti jam saugumo jausmą. Per mažas smulkmenas suteikiant vaikui kontrolės, jis patiria mažiau nerimo ir baimės, todėl ligoninės patirtis būna mažiau neigiama.

Susidaryti dienotvarkę

Būdami su vaiku ligoninėje, tėvai gali kartu susidaryti dienotvarkę ir susiplanuoti veiklas. Aiškus planas, į kurį įtraukiamos tiek su gydymu susijusios procedūros, tiek laikas valgymui, žaidimams ar pokalbiams, suteiks vaikui žinojimo, kas jo laukia.

Rekomenduojama, kad dienotvarkė būtų sudaroma atsižvelgiant ir į pačio vaiko norus, domintis, kaip jis nori išnaudoti laisvą laiką, ko išmokti ar ką nuveikti. Dienotvarkės susidarymas taip pat glaudžiai susijęs su kontrolės jausmu, kurio vaikas dažnai netenka.

Atkreipti dėmesį į stiprybes

Gydymo įstaigoje dienas leidžiantis vaikas dažnai girdi, kad kažkas su jo sveikata yra negerai – pavyzdžiui, tyrimų rezultatai rodo uždegimą, laikosi aukšta temperatūra ir panašiai. Apie tai kalbėti svarbu ir reikalinga, tačiau būtina nepamiršti ir teigiamų dalykų, kurie vaikams gali suteikti daugiau pasitikėjimo ir drąsos.

Svarbu priminti vaikui, ką jis daro gerai, kur yra stiprus, kokie yra jo talentai. Net ir būnant ligoninėje, svarbu nepamiršti, kad vaikas turi gyvenimą ir už palatos ribų, galbūt laukia kokių svarbių varžybų, koncerto ar išvykos su klasės draugais. Primenant tokius dalykus ir kalbantis apie įprastą kasdienybę, vaikas gali nusiraminti ir negalvoti vien apie jį bauginančius dalykus.

Atpažinti ir normalizuoti jausmus

Į ligoninę patekęs vaikas ne visada sugeba aiškiai atpažinti, kaip jaučiasi, ir tuo labiau tai įvardinti žodžiais. Tėvai ar kiti artimieji gali „padėti“ jam juos atpažinti ir suteikti patvirtinimą, kad tai, ką jis jaučia, yra visiškai normalu.

Čia į pagalbą galima pasitelkti tokias frazes kaip: „aš taip pat kartais nerimauju, kai pas mane ateina nepažįstami žmonės“, „viskas gerai, jei turi klausimų ir tau kas nors neaišku“, „atrodo, kad tu bijai – kas tave gąsdina labiausiai?“

Vaikas išgyvena daug skirtingų jausmų, todėl jam svarbu žinoti, kad visa tai jausti yra normalu, ir jam nereikia slopinti savo emocijų. Todėl tėvai neturėtų nuvertinti vaiko baimės, liūdesio ar bejėgystės, bet priešingai – padėti vaikui išbūti su tais jausmais.

„Jei ligoninės personalas ir tėvai ar globėjai atsižvelgia į vaiko poreikius, stengiasi jį suprasti, buvimo ligoninėje patirtis vaikui sukels mažiau neigiamų ar net žalojančių pasekmių jo raidai. Tačiau visais atvejais svarbu, kad šalia savęs vaikas turėtų žmogų, kuris juo rūpinsis, atsakys į klausimus, padrąsins. Deja, bet ne visi vaikai gali tuo pasidžiaugti – kai kurie jų ligoninėje būna vienui vieni.

Pas tokius vaikus jau beveik penkerius metus skuba iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai, kurie stengiasi užtikrinti, kad nė vienas vaikas neliktų vienišas ir būtų apgaubtas jam taip reikalingu dėmesiu ir rūpesčiu“, – sako organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė.

Padėti vienišiems vaikams ligoninėse galite skirdami savo 1.2 % GPM: www.niekienovaikai.lt/1,2proc.

Parengta pagal Julie L. Lerwick mokslinį straipsnį „Minimizing pediatric healthcare-induced anxiety and trauma“.