Vaidotas Katutis – vadovas be kostiumo,bet ambicingais užmojais

Šiauliai

Dirb­da­mas mėgs­ta­mą dar­bą, nau­jas „Sau­lės“ va­do­vas Vai­do­tas Ka­tu­tis pa­to­giau­siai jau­čia­si vil­kė­da­mas lais­va­lai­kio sti­liaus dra­bu­žius. (As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ informacijaŠaltinis: Etaplius.LT

290061

Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“ naujuosius metus pradeda su nauju vadovu priešakyje. Pernai gruodžio pradžioje prie vienos didžiausių miesto kultūros įstaigų vairo stojęs 35-erių Vaidotas Katutis nusiteikęs ambicingai.

Į „Saulę“ – ne dėl patogumo, o ieškant iššūkių

– Koks atsakymas šauna į galvą, išgirdus klausimą, kas gi tu pirmiausia esi?

– Visų pirma, save vadinu žemaičiu, visų antra, esu tėtis, vyras, o visa kita yra tai, kuo užsiimu gyvenime. Taip susiklostė, kad daug metų vadinuosi tuo skambiu epitetu „direktorius“. Bet man tai – tik skambus pareigų pavadinimas. Mėgstu dirbti, o ne direktoriauti. Vadovaudamas esu linkęs rodyti pavyzdį, dirbdamas kartu su komanda, drauge siekdamas užsibrėžtų tikslų. Darbo nebijau, o tų darbų įstaigose, kuriose anksčiau teko dirbti (2016–2018 m. V. Katutis dirbo Radviliškio miesto kultūros centro režisieriumi, vyr. meno vadovu, 2019 m. – ten pat direktoriaus pavaduotoju, – aut. past.), būta visokių: nuo kėdžių nešiojimo iki pilno renginių organizavimo. Nespjaunu nė į vieną. Kiekvienas darbas, kiekviena profesija – vienodai svarbūs, nes visi dirbame dėl to paties tikslo. Būdamas vadovu, nuo kitų darbuotojų skiriuosi tik tuo, kad nešu didesnę atsakomybę: atsakomybę sustrateguoti tolimesnę įstaigos veiklą, užtikrinti, kad kolektyvas dirbtų darniai. Nuo tavęs priklauso, ar nebus trikdžių, siekiant bendro rezultato.

– Kas paskatino atsisakyti Šeduvos kultūros ir amatų centro direktoriaus pareigų, kurias užėmei pastaruosius ketverius metus?

– Gyvenimas viską sudėliojo. Daug metų dirbau Radviliškio rajone, retkarčiais kirbėdavo mintis grįžti dirbti namo, į Šiaulius. Šiaulius namais vadinu nuo 2007 m., kuomet atvažiavau čia mokytis.

Dalyvauti konkurse „Saulės“ vadovo pareigoms užimti paskatino žmona. Pamačiusi informaciją dar apie pirmąjį, praeitą vasarą vykusį konkursą, jau kalbino mane pabandyti. Tuomet turėjau daug renginių, nebuvo laiko rimtai pasiruošti konkursui, bet žmonai pažadėjau: jei bus lemta, bus dar vienas konkursas, kuriame tikrai dalyvausiu.

Rugsėjo pradžioje žmona man jau palei nosį pamojavo antro konkurso skelbimu: „Prisikalbėjai.“ Padariau tą žingsnį ir grįžau namo.

Gra­ži Ka­tu­čių šei­my­na: Vai­do­tas, Ne­rin­ga, vai­kai Jo­nas ir Lie­pa, taip pat jų au­gin­ti­nė Lo­ta. (As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

– Bet juk ne vien dėl patogumo dirbti tame pačiame mieste, kuriame gyvena tavo šeima, ėjai į konkursą? Turėjai ambicijų, nebetilpai Šeduvos, Radviliškio rėmuose?

– Kaip žmogus, aš nesu iš tų, kurie mėgsta patogumą. Atvirkščiai, man turi būti kažkas nepatogaus, naujo. 4–5 metai darbo vienoje vietoje, manau, yra būtent tas laiko tarpas, per kurį susikuri sau patogią aplinką, pradedi gyventi komforto zonoje, net šiek tiek apsnūsti.

Šeduvoje pradžia nebuvo lengva, buvo niuansų, reikėjo susitvarkyti, kad būtų galima vykdyti veiklą, siekti rezultatų. Pernai atsirado naujas iššūkis – grįžti į Šiaulius ir dirbti jau kitoje, didesnėje, įstaigoje. Man maždaug kas 4–5 metus gyvenimas dėlioja pokyčių rėžius.

– Bet šiauliečiams puikiai žinomai grupei „Kitava“ priklausai jau gerokai ilgiau nei 5 metus. Joje groji bosine gitara, esi pritariamasis vokalistas, autorinių programų režisierius. Kaip manai, ar ši tavo veikla padės, vadovaujant įstaigai, vienijančiai net tris profesionalius muzikinius kolektyvus?

– Jei gerai suskaičiuoju, „Kitavoje“ esu jau 15 metų. Iki šiol, kiek įmanoma suderinti su pagrindiniu darbu, pasirodau su grupe. Taip pat iki šiol dirbu prie renginių, festivalių organizavimo. Tikiu, kad renginių vedimo, taip pat garso operatoriaus, apšvietimo ir vizualizacijų režisavimo patirtis, garso inžinerija, darbas įrašų studijoje, kurių teko „ragauti“, bus naudingi ir mano dabartiniame darbe. Ypač vertinu per visus darbo metus privačiame sektoriuje užsimezgusias pažintis. Nes daugumai tų žmonių Vaidotas Katutis, kaip Šeduvos kultūros ir amatų centro direktorius, nieko nepasakydavo. Bet, žiūrėk, susitinki gyvai ir kiek sąlyčio taškų atsiranda: pasirodo, ir viename, ir kitame renginyje kartu grojome.

Atėjęs į „Saulę“, didžiosios orkestrų muzikantų dalies nepažįstu, bet susitinkame, paaiškėja, kad ta pačia scena dalijomės. Ir „Saulėje“ organizuosime renginius, o kuo daugiau pažįstamų, tuo, tikiu, tai daryti bus lengviau.

Vai­do­tas džiau­gia­si prieš 15 me­tų su­lau­kęs pa­siū­ly­mo pri­si­jung­ti prie gru­pės „Ki­ta­va“. (As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

„Žinau, iš ko tas pinigas yra padarytas“

– Kaip save apibūdintum kaip vadovą? Drąsiai save vadini žemaičiu, kalbėdamas su savo aplinkos žmonėmis, žemaičiuoji, ar ta senolių išmintis „Jei žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs“ tau tinka?

– Man tas folkloras apie žemaičių užsispyrimą labai patinka ir norėčiau tuo vadovautis, bet vadovavimas, lyderiavimas be kompromisų yra betikslis. Tai – sritis, kurioje kartais vis turi vienašališkai priimti sprendimus, kurie, tavo manymu, būtini įstaigai. Bet dažniausiu atveju nemanau, kad „kumščio politika“ turėtų būti pirmoje vietoje. Ypač tai taikoma darbui su meno žmonėmis. Be kompromisų, be diplomatijos nieko nebus. Aš – žemaitis iki tam tikros užsispyrimo ribos.

Taip pat yra ir su mano žemaičiavimu kalbant. Žinau, su kuo – su savu, su pažįstamu – galiu atsipalaiduoti ir laisvai kalbėti. Kai tik įstojau mokytis (Vaidotas yra teatro meno bakalauras, aktoriaus kvalifikaciją įgijęs Šiaulių universitete, – aut. past.): stojamuosiuose užlipau į sceną, pradėjau žemaitiškai kalbėti ir pamačiau dideles komisijos narių akis. Dėkoju visiems su manimi studijų metais dirbusiems vadovams, kurie iš karto mane įtraukė į visokių renginių vedimą, kad kuo daugiau lipčiau į sceną, kalbėčiau literatūrine kalba, kad mokėčiau ne tik išmoktą tekstą pakartoti, bet ir drąsiai ekspromtu kalbėčiau. Ne paslaptis, kad iš pradžių, besimokydamas tos bendrinės kalbos, mintis galvoje dėliodavau žemaitiškai. Dabar tiesiog visuomet naudojuosi ir džiaugiuosi proga pakalbėti žemaitiškai, pradas yra pradas.

– Užsiminei apie savo aktorinę patirtį. Ar ji tau, vadovui, dabar yra naudinga? Ką iš jos atsinešei?

– Tikrai nėra taip, kad, su kažkuo bendraudamas, įsijungiu kažkokį personažą ir kažką vaidinu. Bet retkarčiais, manau, mano aktorinė patirtis pasireiškia jau minėtose kompromisų paieškose. Man lengva save įsivaizduoti kito žmogaus vietoje, todėl greičiau įsijaučiu į pašnekovo situaciją.

Kas yra aktorinis? Pirmiausia, tai – stebėjimo menas. Kiek laiko esame su kursiokais praleidę Šiaulių bulvare, tiesiog sėdėdami ir stebėdami žmones. Ilgainiui kiekvieną žmogų matydavome kaip personažą. Todėl dabar man užtenka pabendrauti su žmogumi, kad suprasčiau, koks jis yra personažas. Tuomet pasąmonė automatiškai pradeda siųsti signalus, kaip su juo turėčiau bendrauti.

Žinoma, labiausiai studijų metais juokdavomės iš direktoriaus personažo (šypsosi). Dabar taip susiklostė gyvenimas, kad tą personažą pasiėmiau.

– Bet nepaneigsi, kad, jį pasiėmęs, transformuoji pagal save: darbe klasikinių kostiumų nenešioji, bendraudamas vengi vyresnės kartos vadovams būdingo griežto kreipinio „jūs“?

– Manau, kad mano kartos vadovai yra tolerantiškesni, paprastesni. Iš esmės ir mano, ir vyresnės kartos vadovai siekiame to paties – kad mūsų vadovaujamos įmonės, įstaigos funkcionuotų, pasiektų tam tikrų rezultatų. Tiesiog darome tai skirtingai.

– Kokie prisiminimai iš pirmosios darbovietės – tuomečio Šiaulių dramos teatro?

– Tai buvo neilgas laiko tarpas – nepilni metai, po to dar kurį laiką su spektakliais pagal autorines sutartis dirbau. Tiesiog tuomet gyvenime nutiko tai, kas ir turėjo nutikti, kaip iš vadovėlio: aš jaunas, tik studijas pabaigęs pradedantysis aktorius gavau progą padirbėti su tais, kurių darbus žiūrėdavau studijų metais, sėdėdamas ant pristatomos kėdutės salėje, prieš tai atidirbęs teatro rūbinėje. Kurti drauge su tokiais profesionalais vienoje scenoje – viena didžiausių gyvenimo patirčių. Nedrįstu dabar savęs skambiai vadinti aktoriumi, bet kurį laiką dirbau šį darbą.

– Tau nepatiko ta veikla ar tiesiog ilgainiui supratai, kad gyvenime nori kažko kito? Kodėl atsisakei aktorystės?

– Man kitur nesinorėjo. Bet gyvenimas, buitis viską sudėliojo savaip. Žmona, atsiradę vaikai, įsipareigojimai. Reikėjo didesnių finansinių galimybių. Buvau priverstas ieškoti kito darbo. Buvo laikas, kai dirbau Šiaulių universitetinėje gimnazijoje teatro mokytoju, nemažai šimtadienių ten padaryta, net miuziklai „Mama Mia“, „We Will Rock You“ pastatyti.

Tuo periodu, kai reikėjo gauti paskolą ir susitvarkyti butą, dirbau ir apsaugos darbuotoju, neslėpsiu, ir kilimus valiau, ir baldus ploviau. Man dėl to nėra gėda, nes žinau, iš ko tas pinigas yra padarytas. Nieko gyvenime negavau lengvai, visuomet reikėjo dėl to pakovoti, užsidirbti.

Tik man pradėjus dirbti Radviliškyje, gyvenimas po truputį pradėjo grąžinti mane link kultūros, kurioje iki šiol ir esu.

„Užklasinių“ veiklų įvairovė ir supratimas, kas yra Tėvynė

– Užsiminei apie šeimą. Kas tavęs dabar grįžtančio po darbo laukia namuose? Ar labai darbinis ir namų Vaidotas skiriasi?

– Namuose manęs laukia graži porelė – devynerių sūnus Jonas ir šešerių dukrytė Liepa, žmona Neringa ir labradorų retriveris Lota. Pilnas komplektas, kuris realiai vasaromis manęs namuose nemato. Tikiuosi, kad „Saulėje“ bus šiek tiek kitaip. Kultūros centruose, kuriuose dirbau iki šiol, tekdavo daryti viską nuo A iki Z: nuo renginio sustrategavimo iki scenos statymo ir paskutinio renginio akordo.

Nejaučiu skirtumo tarp savęs namuose ir darbe, žinoma, žmona pasakytų kitaip (juokiasi). Čia, darbe, aš esu direktorius, o namuose – eilinis darbininkas. Stengiuosi namuose negalvoti apie darbą, bet nebūkime naivūs, dažniausiai taip neišeina. Žinoma, tai yra labai egoistiška šeimos atžvilgiu, nes namiškiai viską jaučia. Gerai, kad žmona primena: „Viskas, jau grįžai iš darbo.“ Bet būna, kad ir per atostogas, pasislėpęs nuo žmonos, einu darbiniais reikalais pakalbėti. Tokia ta mano darbo specifika. Manau, kad jau ir šeima manęs kitokio neįsivaizduoja.

– Jei dar pratęstume pokalbį apie tą namų Vaidotą: grupės „Kitava“ veikloje aktyviai dalyvauji kartu su seserimi, viena jos įkūrėjų Rasa Stoškuviene. Kaip sekasi dirbti drauge?

– Gerai. Na, kartais paauklėja kaip jauniausią brolį, ji yra vidurinioji iš mano turimų trijų vyresniųjų seserų. Esu pagrandukas, su jauniausia seserimi mus skiria 10 metų. Su Rasa niekuomet labai nesipykdavome, žinoma, yra pasakojusi, kad mažas būdamas ir akmenimis apmėtydavau, kažką skaudžiai padarydavau. Bet turbūt be to neįmanoma. Kadangi tarp mūsų – nemažas amžiaus skirtumas, labai anksti tėvų namuose Kvėdarnoje, iš kur esu kilęs, likau vienas, nes visos seserys išvažiavo mokytis. Kai nedažnai mataisi, ir tų progų pyktis nėra.

Dabar mūsų muzikinėje veikloje nėra „sesė“ ar „ne sesė“. Tai yra darbas, kurį turi padaryti kokybiškai. Jei kažką padarau blogai, pastabas gaunu lygiai taip pat kaip kiti.

– Toliau kalbant apie „užklasines“ tavo veiklas, ne paslaptis, kad priklausai Lietuvos šaulių sąjungai. Tavo dešinės rankos dilbį puošia Vyčio tatuiruotė. Kas tau yra Tėvynė, koks tavo požiūris į patriotiškumą, pilietiškumą, kiek šios temos tau yra svarbios?

– Pirmą ir vienintelę tatuiruotę man padovanojo žmona. Kai atėjo laikas pasirinkti, kokią tatuiruotę daryti... Man dar nuo mokyklos laikų ir iki šių dienų prie širdies rezistencijos laikotarpis Lietuvoje, tarpukaris, pokario metai, partizanai, Antrojo pasaulinio karo istorija. Tai – mano tema, kuria domiuosi, todėl ir tas patriotiškumo jausmas yra gana stiprus. Jis toks buvo ir mūsų šeimoje, kai augau. Tėvai nesidraskė marškinių, nėjo prieš sistemą. Buvo paprasti darbininkai, todėl sau leisti viešai protestuoti negalėjo, bet su mumis, vaikais, kalbėjo gana atvirai. Niekada nei tėtis, nei mama nepriklausė partijai, sesės visais laikais ėjo į bažnyčią.

Pasakymas „meilė Tėvynei“ man atrodo gana banalus, sakyčiau, kad turiu aiškų supratimą, kas yra Tėvynė ir kas yra laisvė. Kadangi esu įsigilinęs į istoriją, žinau, kaip buvo prieš tai, žinau laisvės kainą. Turime ją vertinti, esame ir visuomet turime būti dėkingi tiems, kurie kažkada prisidėjo prie to, kad šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje.

Dabartiniai geopolitiniai įvykiai, tai, kas vyksta aplink mus ir apskritai pasaulyje, dar kartą mums įrodo, kad laisvė nėra duotybė. Laisvė yra siekiamybė, dėl jos turi dirbti. Kad ir tas banalus raginimas „Ruoškis!“ dabartiniame kontekste nebeskamba banaliai. Vienaip ar kitaip visi privalome ruoštis. Nebūtinai tai sakau militaristine prasme, kad visi privalome ruoštis karui, bet turime suprasti, kad tai gali nutikti. Kad vieną dieną galime pabusti ir kažkas bus kitaip. Žinių suteikimo prasme labai naudingą darbą dirba Lietuvos šaulių sąjunga, kuriai priklausau, kuria didžiuojuosi ir labai raginu kitus į ją stoti. Tai yra vieta, kur gali save realizuoti. Kuo daugiau žmonių stoja į Šaulių sąjungą, Krašto apsaugos savanorių pajėgas ar pasirenka profesionaliąją kariuomenę, manau, tuo daugiau Lietuvos gatvėmis vaikšto, jei ne pasiruošusių, tai bent reikiamų žinių turinčių žmonių. Tikiu: kuo daugiau tokių žmonių, tuo daugiau ramybės bus aplink mus.

Vai­do­tas ti­ki­na, kad ne­ga­lė­tų dirb­ti vien ad­mi­nist­ra­ci­nio dar­bo. Jam bū­tų liūd­na. (As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

Saulėtas „Saulės“ rytojus

– Yra toks posakis „Į darbą – kaip į karą“. Dar vos daugiau nei mėnesį vadovauji „Saulei“, bet gal jau spėjai įsitikinti, ar jis čia galioja? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduri?

– Kol kas nėra tų iššūkių. Yra stebėjimas, analizavimas, strategavimas, ar mano atsineštą įstaigos viziją reikės keisti. Žinoma, per tą mėnesį buvo ir problemėlių, klausimų, kurie jau leidžia įgyti patirties ir po truputį pradėti judėti užsibrėžtų rezultatų link. Įstaiga – gyvas organizmas. Negali čia ateiti, trenkti kumščiu į stalą ir sakyti: „O dabar bus taip.“ Nekariauju aš darbe, kaip jau minėjau, ieškau kompromisų.

– Į „Saulės“ vadovus atėjai su šūkiu „Modernaus Šiaulių miesto moderni ir inovatyvi koncertinė įstaiga „Saulė“. Kokio to saulėto rytojaus jai linkėtum?

– Žinoma, pirmiausia linkėčiau ir žinau, kad tai tikrai sėkmingai įvyks, ko visi šiauliečiai labiausiai šiemet laukia – salės atidarymo po rekonstrukcijos.

Kaip šiaulietis, o jau po tiek metų Šiauliuose, manau, turiu teisę juo vadintis, noriu, kad ir kiti šiauliečiai sužinotų, kas ta „Saulė“ iš tikrųjų yra. Nes daugeliui ji vis dar asocijuojasi su anksčiau čia buvusiu kino teatru, vėliau – su didele koncertų sale, kurioje vyksta visokie mokyklų renginiai, koncertuoja įvairūs atlikėjai. Kai salė užsidarė remontui, daugelis įsivaizduoja, kad ir „Saulė“ užsidarė. Bet taip nėra, „Saulė“ – tai namai, kurie po savo stogu vienija tris profesionalių muzikantų orkestrus. Kad Šiauliai turi Šiaulių bigbendą, Šiaulių pučiamųjų orkestrą, Šiaulių kamerinį orkestrą „Camerata Solaris“, profesionalios muzikos gerbėjai yra girdėję, bet tai, kad jie yra „Saulėje“, deja, žino tik nedaugelis.

Norėčiau mūsų įstaigos veikla sudominti jaunus žmones. Netrukus pasirašysime bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos teatro ir muzikos akademija, ateityje ne tik siekdami papildyti mūsų įstaigos muzikantų gretas, prisivilioti talentų, bet ir klausytojams, ypač jaunesnio amžiaus, pasiūlyti patobulintas, patrauklias, kitokias nei vien tipinės klasikinės muzikos programas. Galėtų atsirasti programų su jauniems žmonėms žinomų kompozitorių kūriniais. Žinoma, esame profesionalaus meno įstaiga, dirbame ir gyvename pagal tam tikrus kanonus, kurių privalome laikytis, bet galime eksperimentuoti su jaunosios kartos kompozitoriais, kurie įneštų savo viziją, galėtų paeksperimentuoti, pavyzdžiui, su elektronine muzika.

Mano ateities vizijoje moderni koncertinė įstaiga – ne vien šiuolaikiškai įrengta salė, pritaikyta šių dienų žmonių poreikiams, bet ir inovatyvus požiūris į kultūrą, muziką, kūrybą.

Norėčiau ilgainiui, bendradarbiaujant su Šiaulių muzikos mokyklomis, įkurti miesto jaunųjų muzikantų orkestrą. Tikslas irgi būtų tas pats – užsiauginti įstaigos orkestrams profesionalius muzikantus. Tai būtų puiki proga pradedantiesiems muzikantams susidaryti įspūdį, kokia yra profesionalaus muzikanto kasdienybė.

Žvelgiant dar toliau į ateitį, bendradarbiavimas su miesto muzikos mokyklomis galėtų peraugti į gražią mentorystę, pavyzdžiui, kaip Amerikoje gyvuojanti „Big Brothers Big Sisters“ programa. Galėtume mokiniui skirti profesionalų muzikantą, kuris, pavyzdžiui, padėtų pasiruošti rimtesniam atsiskaitymui. Praktinis, gyvenimiškas patarimas ne iš mokytojo, bet iš vyresnio, gyvenimiškos patirties jau turinčio profesionalo gali būti labai vertingas. Jau Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos direktorei buvau apie tai užsiminęs ir, atrodo, ji susidomėjo.

Tiesa, nesakau, kad visos šios idėjos bus vau, pačios geriausios, bet aš esu už tai, kad nuoširdžiai bandyti jas įgyvendinti. Taigi, bandom!

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt