V. Andrulytė „Buriavime tu kovoji ne tik su savimi, bet ir su gamtos stichijomis“

Jachtų buriavimas mūsų šalyje nėra pats populiariausias sportas. Tačiau tai nereiškia, kad šiame sporte neturime atletų, kuriais negalime didžiuotis. Savo studijoje pakalbinome Lietuvos jachtų buriuotoją Viktoriją Andrulytę, kuri liepos mėnesį iškovojo kelialapį į 2020 metų Tokijo olimpines žaidynes ir atstovaus mūsų šaliai.

Viktorija, ar Lietuvoje yra daug žmonių, kurie užsiima šia sporto šaka?

Ateinančių vaikų yra tikrai daug. Bet tie, kurie sugeba pasiekti aukštą lygį ir kurie liktų šiame sporte – labai mažai.

Kokios to priežastys?

Anksčiau ar vėliau mokslai pradeda kirstis su sportu. Jauni sportininkai prieina momentą, kai reikia išsilaikyti baigiamuosius mokyklos egzaminus. Išsilaikius juos atsiranda pasirinkimų variantai. Turi rinktis tarp mokslo ir tarp sporto. Tie, kurie siekia rezultato ir nori tapti profesionalais bei iš to užsidirbti – lieka. Tiems, kuriems labiau prie širdies mokslai, pasirenka studijas ir palieka šį sportą.

Nuo kada pradėjai sportuoti?

Nuo dešimties metų.

Tu gimei ir augai Kaune. Būtent čia susipažinai su buriavimu. Papasakok, kokios sąlygos sportuoti Kaune?

Pradžioje Kauno Marios yra idealios tiems, kurie nori pradėti užsiimti buriavimu, kadangi reikia apsiprasti su laivu, išmokti technikų, treneris apmoko ir kaip paruošti laivą, ir kaip valdyti jį.

Patobulėjus, atsiradus ambicijoms, norint būti aukštesniame lygyje nori ar nenori reikia pradėti treniruotis prie jūrinių sąlygų, nes reikia srovės, reikia bangų ir stipresnio vėjo. Tik taip gali tobulinti save ir būti konkurencingas.

Pavyzdžiui, aš asmeniškai pradėjau treniruotis Kaune. Plaukiojom, treniravomės, o po to pradėjom važinėti į Lenkiją. Dabar Lietuvoje labai mažai treniruojamės, dažniausiai darome stovyklas užsienyje.

Visgi Lietuvoje sezonas, kuriuo metu galėtum užsiimti šia sporto šaka, yra ganėtinai trumpas, tiesa?

Taip, jeigu esi aukštame lygyje ir nori būti konkurencingas tarp profesionalų, tu tiesiog privalai ištisus metus treniruotis, o to padaryti Lietuvoje yra tiesiog neįmanoma. Dėl tos priežasties mes labai daug keliaujame po užsienio šalis, kur galime treniruotis bei tobulėti.

Kiek maždaug laiko praleidi besitreniruodama užsienyje?

Kiekvieną kartą išvykus iš Lietuvos skaičiuoju kiek laiko esu jau išvykus, nes man pačiai labai smalsu. Vienais metais buvo, jog užsienyje praleidau devynis mėnesius. O šiemet prabuvau apie pusę metų.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduri šiame sporte? Esu girdėjęs, jog būtent ši sporto rūšis reikalauja daug fizinės jėgos, ištvermės. Galima susidaryti nuomonę, kad ši sporto šaka galbūt ne visai moteriška?

Kaip tik daug kas sako, jog ši sporto šaka - moteriška. Visgi ne štangas kilnojame. Turbūt daugiausiai jėgų atima visas pasiruošimas. Labai daug laiko praleidžiame ant vandens. Kartais visą procesą apsunkina ir oro sąlygos. Pasitaiko, kad šešias dienas iš eilės pučia stiprus vėjas, o tai labai vargina besitreniruojant.

Žinoma ir kelionės į varžybas vargina. Kartais tenka net vykti automobiliu.

Man pačiam su draugais yra tekę porą kartų buriuoti. Esu paragavęs tos jūros.

Turbūt jūs buriavote su didele jachta. Aš buriuoju visiškai viena. Tai du skirtingi dalykai. Tenka visus krūvius atlaikyti man vienai. Ypač, kai kova eina dėl kiekvienos sekundės, kartais net kovojame dėl centimetrų.

Praeitais metais Prancūzijoje, Marselyje, kai buvo Europos taurės finalas, pralaimėjau trečią vietą vos per 20 centimetrų. Tai vietoje bronzos medalio, tenkinausi ketvirtąja vieta.

Kiek žinau iškovojai kelialapį į Tokijo Olimpines žaidynes, tiesa?

Taip, kelialapį iškovojau antrojoje atrankoje. Pirmasis atrankos etapas vyko lygiai prieš metus – Danijoje. Jame dalyvavo sportininkai iš aštuoniolikos valstybių. Antrajame atrankos etape dalyvavo sportininkai iš dešimties valstybių, kurie kelialapio pirmajame atrankos etape negavo.

Antrajame atrankos etape pradžia buvo ganėtinai sudėtinga, bet pavyko įsivažiuoti ir užtikrintai pasiimti kelialapį į Olimpines žaidynes.

Jei ne paslaptis, kelinta esi pasaulio reitinguose šiuo metu?

Prieš Pasaulio čempionatą buvau septinta. Kažkada buvau šeštoje pozicijoje. Bet dažniausiai būnu tarp penkioliktos ir septintos vietos.

Tai yra puikus rezultatas, žinant kokias sąlygas turime čia – Lietuvoje.

Lyginant ką turime mes ir lyginant, pavyzdžiui, su ta pačia Olandija ar Belgija, kuriuos turi puikias sąlygas šiame sporte, tai mes, lietuviai, iš mažai padarome labai daug.

Galėtum papasakoti apie kurioziškas situacijas, kurios yra nutikusios varžybų metu?

Oj, ko tik nėra buvę. Liūdniausia turbūt būna kai vertiesi per varžybas. Bet man yra nutikę pačių įvairiausių kuriozų. Esame štormą pagavę. Tuo metu net nežinai ką daryti. Ar verstis, ar palaukti kol tas štormas praeis. Būna, kad net išsigąsti.

Kalbant apie baimes.. pamenu, kad kai būdavau mažytė, tai būdavo baisu, kai apsiversdavau. Bet kažkaip tą baimę įveikiau. Net nustebau, kad aš likau buriavime. Norėdamas suprasti buriavimą tai arba tu turi matyti vaizdo įrašą, arba pats buriuoti. Tu turi tą jausmą patirti. Tas situacijas labai sunku nupasakoti, kadangi tu skrieji bangom ir net nežinai kur kada atsitrenksi. Ar tu versiesi per priekį ar per šoną.

Be to, dabar ne per seniausiai treniravomės Gran Kanarijoje, Ispanijoje. Buriuoji ir žiūriu skraidanti žuvis aplink šokinėja. Aišku, smagiausia, kai plauki ir praplaukia delfinai visai šalia.

O šis sportas populiarėja Lietuvoje?

Jis tikrai populiarėja. Praeityje dažnas buriavimą maišydavo su irklavimu. Bet turbūt smagiausia, kad Lietuva pačiam pasaulyje tampa vis labiau žinoma jeigu kalbam apie buriavimą. Seniau pasitaikydavo dar, Lietuvą maišydavo su Tarybų Sąjunga, Rusija, o dabar esame atpažįstami.

Kokie artimiausi iššūkiai tavęs laukia?

Atrodo sezonas, kaip ir baigėsi, pagrindinis tikslas pasiektas, bet negali užmigti ant laurų. Turi save spausti, siekti maksimumo, kad visados būtum konkurencingas.

Todėl Vyksime į Japoniją, kur vyks prieš olimpinė regata. Lygiai už metų, tuo pačiu metu vyks Olimpinės žaidynės. Tai mūsų tikslas šią vasarą susipažinti su sąlygomis, priprasti prie klimato, nes šiuo metu Japonijoje yra net keturiasdešimt laipsnių karščio. Bus trejos varžybos, įskaitant ir pasaulio taurę. Aišku, bus labai įdomu pamatyti ir olimpinį kaimelį. Taip bus kelios laisvos dienos per kurias galėsiu susipažinti su kitų metų olimpine programa.

Įprastai, kiek trunka varžybos?

Paprastai šešias dienas. Aišku, būna, jog skiriasi varžybų formatai. Įsivaizduokite, kad varžybose dalyvauja šimtas laivų. Logiškai mąstant, sutalpinti šimtą laivų prie starto linijos būtų beveik neįmanoma ir nelogiška.

Tai dalyvius dalina į dvi grupes. Kai vyksta kvalifikacija tas grupes kiekvieną dieną perskirsto. Tai reiškiasi, jog vieną dieną tu gali plaukti su kokia Belgija, o kitą dieną su Olandija. Kadangi yra dvi grupės, reiškiasi yra dvi pirmos vietos, dvi antros vietos ir t.t. Čia viskas taip vyksta dažniausia tris dienas, pusfinaliuose ir juose skaičiuojami iškovoti taškai.

Kai ateina finalai atsiranda vėl dvi grupės – auksinė ir sidabrinė. Į auksinę grupę patenka 50 patį geriausią rezultatą pademonstravusių buriuotųjų ir jie kovoja dėl medalių, o į sidabrinę grupę patenka 50 blogesnį rezultatą pasiekusių buriuotųjų, tai jie kovoja dėl atitinkamų vietų tarpusavyje. Tai finalai įprastai užtrunka vėl tris dienas.

Būna ant vandens praleidi 8 valandas. Neskaičiuojant pasiruošimo, grįžimo atgal.

Ar nesunku apsiprasti su vandeniu? Visgi jis būna jūrose druskuotas, kartais gėlas.

Žiūrint koks tas druskuotas vanduo. Vienas druskuotas vanduo labiau kelią vandenį, nei kitas. Kai yra gėlas vanduo kaip pas mus Lietuvoj, tai dažniausiai laivas būna labiau įgrimzdęs. Šiaip tikrai jaučiamas skirtumas plaukiant gėlu vandeniu ir druskuotu. Tačiau esu patyrus todėl apsiprasti tampa vis lengviau.

O kiek laiko reikia atsistatyti po varžybų?

Įvairiai. Vieno atsakymo kiek tai gali trukti nerasiu. Kartais tai gali trukti nuo dvejų parų iki mėnesio. Jeigu yra laiko juostų skirtumas, tai gali užtrukti ganėtinai ilgai. Tuomet kūnas atsigauna lėčiau.

Kiekvienos varžybos yra individualios. Kai kur tos varžybos labai daug kainuoja psichologiškai. Kai kur pavyzdžiui fizinis nuovargis, kaip kažkada Europos čempionate, man nesutrukdė finišuoti aukštoje pozicijoje. Nors tai man kainavo daug fizinių jėgų, aš atsigavau greitai. Jei tos varžybos kainuoja labai daug psichologiškai, tai būna norisi miegoti ir dvi paras.

Kas kiek laiko vidutiniškai vyksta varžybos?

Įprastai kas tris savaites arba kas mėnesį.

Buvo tavęs labai įdomu klausyti, sužinojom daug apie buriavimą. Ačiū!

Nėra už ką. Buriavimas ypatingas sportas, kadangi jis ugdo charakterį, discipliną, savikontrolę. Šiame sporte tu kovoji ne tik su savimi, bet ir su gamtos stichijom.