„Užsispyrusi“ Egidijos meilė šunims – nuo pasienio iki kirpyklos

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt

76813

Viename „Mūsų laiko“ numeryje rašėme apie Jurbarke organizuojamus šunų augintojų mokymus užsiminėme apie jų iniciatorę, Jurbarke gyvenančią pasienietę, Tauragės šunų mylėtojų klubo „LOJA“ veislinių šunų augintoją, profesionalią jų kirpėją Egidiją Mockuvienę. Užsiminti apie šią veiklią Jurbarke gyvenančią žemaitę neužtenka. Šeimos vyrų ir vyriško kolektyvo sveikinimų kovo 8-osios, Tarptautinės moters dienos, proga sulaukianti Egidija turi vieną pomėgį, dėl kurio ji paperka visus ją supančius – „užsispyrusią“, iš vaikystės atsineštą, meilę šunims.

Porą „supiršo“... šuo

Kai aplankėme Egidiją, jos namuose mus pasitiko trys gražuoliai pudeliukai, reprezentacine išvaizda patvirtinantys, kad čia jiems skiriama daug dėmesio, priežiūros ir, žinoma, meilės. Kitaip ir būti negali, šypsosi šeimininkai, netrukus įsileisdami ir ketvirtąjį keturkojį – draugiškai nusiteikusį šiurkščiavilnį terjerą. Egidija ir jos vyras Nerijus draugauja su šunimis nuo paauglystės, tad nieko nuostabaus, kad didelė dalis jų gyvenimo sukasi apie keturkojus augintinius. Egidija sako jau vaikystėje norėjusi auginti šunį, bet tik sulaukusi penkiolikos metų gavo mamos leidimą jį auginti.

„Daug metų mama neleido auginti šuns. Ir kai kažkokiu stebuklingu būdu sutiko, aš iškart nusižiūrėjau šuniuką. Mišrūną. Dar ir dabar pamenu, kaip ėjau jo parsinešti. Mama sakydavo, kad būtinai turiu prižiūrėti taip, kad nė vieno plauko ji nematytų. Ir nematė“, – juokiasi Egidija, prisimindama pirmas griežtas šuns priežiūros pamokas, kurias gavo iš mamos.

Pačios nuostabai, jai, tada dar paauglei, užteko ir noro, ir valios, ir kantrybės tą pareigą atlikti. „Tas entuziazmas lydėjo visą laiką. Priežiūra, vedžiojimas man teikė malonumą. Jeigu būtų kas nors tada organizavęs parodas, būrelius ar kokius mokymus, būčiau su džiaugsmu pasinėrusi į tą veiklą“, – pasakoja moteris, pirmuosius atsakomybės prieš gyvūną žingsnius praėjusi gimtojoje Plungėje, Žemaitijoje.

Vyras Nerijus taip pat su šunimis draugauja nuo mažų dienų. „Tėvas buvo medžiotojas, todėl pas mus namuose visada buvo šunų,“ – prisimena Nerijus, atviraudamas, kad nors ir myli šunis, bet žmonos meilė namų keturkojams dvigubai didesnė. Prisimena, kaip kartą ilgesniam laikui likęs namuose vienas, turėjo progą įsitikinti, kiek žmonai prireikia pastangų, kad ir šunys, ir namai švara blizgėtų.

Kad ši pora surado vienas kitą, jie taip pat dėkingi bendram pomėgiui. „Mūsų piršlys – tarnybinis šuo“, – juokiasi sutuoktiniai, prisimindami savo pažintį Klaipėdoje. Egidija tada dirbo Klaipėdos pasienio tarnyboje kinologe. Baigusi pasieniečių mokyklą mergina sulaukė pasiūlymo pasimokyti kinologų komandoje ir be galo tuo apsidžiaugė. Nerijus tuo metu dirbo apsaugos tarnyboje. Kadangi tarnybiniu šunimi reikėdavo rūpintis nuolat, Egidija jį vedžiodavo prieplaukoje, sulaukdama daug aplinkinių dėmesio. Žavią kinologę, vedžiojančią vokiečių aviganį Aiko, tada pastebėjo ir Nerijus. Ne tik pastebėjo, bet ir užkalbino, o pasikalbėti visų pirma buvo galima ir apie šunis, taip juokauja pašnekovai.

Egidija kinologe Klaipėdoje dirbo apie 8-erius metus, kol su vyru išvažiavo gyventi į Airiją. Pragyveno ten penkerius metus. Grįždami iš Airijos galvojo, kokį šunį parsivežti. Airių terjeras tam labai tiko.

Jurbarkas nenuvylė

Sugrįžusi iš Airijos pora gyventi pasirinko Jurbarko miestą. Vienas iš Palangos, kitas iš Plungės, o įsikūrė Nemuno pašonėje. Priežastis paprasta – čia gyveno Egidijos mama, sukūrusi naują šeimą.

„Uošvis buvo jurbarkietis“, – šypsosi Nerijus. Egidija juokiasi, kad būdama penkiolikmetė su mama apsigyvenusi Jurbarke žadėjo sau niekada čia negrįžti, toks jai iš pradžių nemielas miestas pasirodęs. Tačiau sukūrusi šeimą ir sugrįžusi, savo sprendimo nesigailėjo.

„Po truputį ėmė patikti. Jau iš Klaipėdos, kai čia grįždavau, vis labiau jaučiau, kad čia namai. Gal kad draugų naujame mieste mažai turėjau, atrama tapo keturkojai draugai“, – šypsosi Egidija. Jai antrina ir Nerijus, pagirdamas Jurbarko miestą, kuriame, pasak jo, daug žalumos, pasivaikščiojimui skirtų vietų. Šunis auginančiai šeimai tai didelis džiaugsmas.

Tiesa, pastebi, ir trūkumų. Šunims trūksta aptvertos aikštelės bėgioti, dresuoti. „Kad atėjus paleistum šuniuką, ir galėtum su juo užsiimti. Užsienyje yra parkeliai aptverti, ateina žmonės, paleidžia šunis, ir jie ten laksto, yra labiau socializuoti, išdresiruoti“, – sako Egidija, pasvarstydama, kad kovo mėnesį planuojami „Atsakingo šeimininko akademijos“ užsiėmimai galėtų būti pirmi žingsniai šunų socializacijos link. Tai, kad jurbarkiečiai neskuba šunų mokyti elgsenos, atsispindi ir pasivaikščiojimų metu. Gavę keletą naudingų dresuotojo patarimų, žmonės nesunkiai gali pakeisti savo šuns elgesį.

Laisvalaikis – augintiniams

Neseniai grįžusi dirbti į pasienio tarnybą, tik jau ne Klaipėdos, o Viešvilės užkardoje, Egidija nesiėmė kinologės darbo. Sako, labai skaudu būna, jei reikia dėl tam tikrų priežasčių keisti darbą – tada tenka atsisveikinti ir su savo keturkoju, kuris tampa tam tikra prasme, kinologo šeimos dalimi. Iki šiol ji negali pamiršti pirmo tarnybinio šuns, su kuriuo teko išsiskirti išeinant iš darbo.

Nors Egidija dirba Viešvilės pasienio tarnyboje ir yra trijų sūnų mama, augintinių priežiūrai taip pat skiria daug dėmesio. Tam reikia ne tik laiko, bet ir ir kailio priežiūros priemonių, gebėjimo „pamodeliuoti“. O su pudelių veisle tą daryti Egidijai vienas malonumas. Daugelis ją pažįsta kaip profesionalią šunų kirpėją ir vertina jos paslaugas.

Kita laisvalaikio veikla – šunų parodos, varžybos. Nerijus sako, kad žmona tiek taurių parvežusi turi, kad joms namuose reikėtų atskiros spintos, tuo tarpu Egidija kuklinasi ir nesureikšmina savo hobio.

Tiek, kiek lieka laiko nuo pagrindinių pareigų, moteris sukasi šunų kirpykloje. Kažkada kirpdavusi ir šukuodavusi vos ne du šimtus keturkojų, dabar laiko užtenka pusšimčiui. Tačiau džiaugiasi galėdama juos pagražinti bent retkarčiais.

Egidija vertina savo keturkojus augintinius ir rūpinasi, kad jų palikuonys nepakliūtų į nepatikimas rankas. Net tada, kai kalytė atsiveda šuniukų, kuriems atsiranda pirkėjas, jo gerai išklausinėja, ar turi sąlygas auginti. Moteris juokiasi, kad visai neseniai teko nuvilti jos pudeliuką norėjusį įsigyti vyriškį. Sužinojusi, kad dėl laiko stokos mažylį teks prižiūrėti svetimiems, neleido jo pasiimti.

Paklausta, ar lieka laiko poilsiui, šventėms, kad ir kovo 8-ajai, Egidija pritardama šypsosi: „O kaip kitaip, kai tiek daug vyrų namie, tai visi sveikina. Mažieji nupiešia piešinį, nuperka gėlių, pyrago, pagamina pietus ar vakarienę. Jei tą dieną dirbu, kolegos vyrai pasveikina, nuperka gėlyčių, šokolado“.

Taip ir sukasi greita karusele Egidijos dienos – šeima, pasienio tarnyba, verslas, pomėgiai. Kad ir ko ji imtųsi, vieta keturkojams augintiniams jos gyvenime visada rezervuota.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt