Užkoduota Daivos Kairevičiūtės moters gelmė

Vakar Šiaulių kultūros centras „Laiptų galerija“ pasitiko 31-ąjį gimtadienį. Šventė vyko Valstybinio Šiaulių dramos teatro balkono salėje, vakaro svečiams skirta fotomenininkės ir grafikės Daivos Kairevičiūtės (Vilnius) paroda „Juodi taškai baltoje jūroje“. Kūrėja išsiskiria psichologiniais portretais – jos moterys išreiškia nuotaikas, būsenas, moteriškumą įvairiausiomis užkoduotomis metaforomis. Juodomis raidėmis baltame popieriaus lape – kuo kvėpuoja pati menininkė.

Daiva Kairevičiūtė (g. 1971) – grafikė, tapytoja, fotografė. 1996 m. baigė Vilniaus dailės akademiją (grafikos magistro laipsnis). Nuo 2002 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2019 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Autorė aktyviai dalyvauja Lietuvos ir tarptautiniuose pleneruose, grupinėse parodose. Yra surengusi 18 autorinių grafikos ir fotografijos parodų bei gavusi penkias kūrybines stipendijas. Menininkė piešiniuose negatyvo principu kuria figūras, talpinančias tiek estetiško „dieviškojo“, tiek ir chtoniško „demoniškojo“ pasaulio elementus, turinčius vietos kiekvieno iš personažų sielose bei mintyse. Žaidimas alegorijomis persikelia ir į kuriamas nespalvotas fotografijas.

Apie draugystę

Susitikti su šiauliečiais parodoje – ir smagu, ir jaudina. Ne tik su žiūrovais. Man Janina Ališauskienė kažkada, gal prieš penkerius metus, padovanojo mažutėlį kukmedį vazonėlyje. Mes jį parsivežėme ir pasisodinome prieš langus. Jis gerokai ūgtelėjęs. Pasižiūrį pro langą, tas kukmedis auga, prisimeni. Galvoju, kad Lietuvoje tokių galeristų, kokia buvo J. Ališauskienė, vargu ar yra – kad tiek dėmesio skirtų darbų autoriams, kurie atvažiuoja.

Apie deja vu

Su „Laiptų galerija“ draugauju jau ne vienerius metus. Mindaugas Šnipas su jais draugauti pradėjo, tada ir mane pakvietė. Šiauliai kažkaip gyvenime eina, vis atsiranda čia visokių reikalų. Pavyzdžiui, Panevėžy aš net nesu buvusi, jokios parodos nerengiau. Ir Kaune nieko nesu dariusi. Porą kartų dalyvavome plenere „Šiaulių Monmartro respublika“, dabar Ričardas Jakutis pakvietė. Nuostabu: vos tai pasakiau, toks deja vu aplankė... Atrodo, mūsų šis pokalbis jau buvo.

Apie laisvę

Labai labai mėgstu ryte pamiegoti. Apskritai nesu dirbusi tokioje vietoje, kur reikėtų anksti keltis. Man nepatinka, kai mane kas nors kontroliuoja. Man tai nepriimtina. Turi būti totali laisvė. Tada aš galiu gyventi. Dirbu žurnale „Literatūra ir menas“ fotografe. Ten nereikia nuo ankstaus ryto tarsi į tradicinę darbovietę eiti.

Apie meną

Domėjausi labai įvairiais dalykais, bet esu padariusi išvadą: dabar labai daug meno, tarsi kažkokio išsivėmimo. Kūrėjas tarsi išvemia savo depresyvias būsenas. Toks menas laikomas šiuolaikiniu, tarsi kuo daugiau tokio destruktyvaus meno padarai, tuo jis labiau šiuolaikiniu laikomas. Nesuprantu tokių kriterijų. Aš labiau linkusi kurti širdingą meną, harmoningą, kuris būtų lyg muzika.

Apie jėgą

Sukurti darbų ciklą „Mano paskutinė ovuliacija“? Mano paskutiniai darbai labai apie tai. Guli moteris tarp raudonų ikrų. O tie ikrai ir yra lyg viso gyvenimo kiaušinėliai. Tokia mintis buvo. Tas paveikslas turi labai daug reikšmių ir man labai patinka, kai žmonės pagal savo lygmenį pamato savo istoriją. Vienas mato moterį, kuri ikruose maudosi, ir tai jam reiškia kažkokį gerbūvį. Kitam ši moteris kažkaip su vaisingumu susijusi. Visiems skirtingai. Kai pasakoja savo versijas, tiesiog nuostabu, kiek gali skirtingi žmonės parašyti istorijų, žiūrėdami į vieną paveikslą.

Mano moterys didelėmis kojomis. Jos turi stabiliai stovėti ant žemės. Kadangi aš esu buvusi nestabilioje pozicijoje daug metų, kai žemė slysta iš po kojų, man moteris turi būti stabili. Tada ji turi labai daug jėgos. Kojos ir išreiškia moters jėgą, energiją. Tada ji kaip ugnikalnis, kai stovi stabiliai ant žemės. Tos jėgos ji gauna ir iš kitų. Mes visi susiję. Tik santykyje su kitais kažkuo tampi. Dabar mes kontaktuojame, jūs rašote, o aš kažką paišau nesąmoningo... Mes tais dalykais dalysimės su kitais ir tai mus stiprina. Turime kažkokios veiklos, kuri mus palaiko, duoda jėgos.

Apie poeziją

Mano piešiamų moterų poezija – nežodinė. Vaizdinė. Man labai sunku kažką pasakyti. Aš kalbu vaizdais.

Paskutiniame kurse, kai dariau diplominį darbą, išryškėjo mano stilistika. Man tada labai gyvenime sudėtingai susiklostė – mirė mama. Nuotaika buvo labai keista. Dariau ofortą (grafikos technika, spaudos būdas – aut. past.), labai nujuodinau figūras. O baigusi Dailės akademiją, nors man labai ofortas patiko, daugiau nė vieno atspaudo gyvenime nepadariau. Iš karto ėmiau piešti, o vėliau perėjau prie paveikslų ant drobės ta pačia stilistika. Mane ji labiausiai išreiškia. Tos moterys išreiškia tas nuotaikas, būsenas, moteriškumą įvairiausiomis užkoduotomis metaforomis. Sakau šiuos žodžius, bet prasmės jų neaiškios – apie kažką. Burtai (juokiasi).

Kai piešiu moterį, ji gali būti ir iš realaus gyvenimo. Erikai Drungytei vieną paveikslą skyriau. Mano paveikslų personažai ne mitologizuoti, greičiau sugalvoju kažkokias paraleles, tik kitame lygmenyje.

Apie stebėjimą

Tikrai, buvo toks etapas, kai galėjau valandų valandas stebėti žmones. Žiūrėti, kaip jie juda, kalbasi ir t. t. O dabar jau toks amžius, kad užtenka akimirkos ir pagaunu visą informaciją. Pasižiūri ir tarsi nuskenuoji.

Kai apie mane kas nors rašo, iš anksto teksto neskaitau, nekoreguoju. Man atrodo, kad kito žmogaus parašymas – jo kūryba. Rašykite, ką norite, kritiką visokią – man viskas patinka ir tinka.

Apie virsmą

Niekada gyvenime, kai buvau vaikas ar paauglė, nebūčiau pagalvojusi, kad piešiu moteris-poeziją. Kai baigiau Dailės akademiją, buvo labai sunkus laikotarpis, žiauriai sunku išgyventi. Kelias parodas surengiau, tada visiškai iš meninio lauko išnykau. Traukinys nuvažiavo... O po 15-os ar kažkiek metų susipažinau su M. Šnipu ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Įvyko virsmas – labai pasikeičiau. Sunkios patirtys atvėrė kažkokias gelmes. Pasikeitė aplinkybės ir pradėjau labai daug dirbti. Juk kiekvienas sutiktas žmogus į mūsų gyvenimą vis kitokių dalykų atneša. Ir į fotografiją atėjau, susipažinusi su Mindaugu.

Apie kitas duris

Vaikystėje niekada nebūčiau pagalvojusi, kad fotografuosiu. Gavau fotoaparatą dovanų, maniau, kad jį naudosiu tik savo darbams fotografuoti. Bet išėjau gatvėn, pradėjau fotografuoti ir mane taip „užvežė“. Nebepaleidau fotoaparato iš rankų. Jau septyneri–aštuoneri metai.

Fotoaparatas man atvėrė kitas duris į kitų žmonių gyvenimus. Toks lūžis... Buvo labai sunku lįsti prie kito žmogaus... Net bendravimas su žmonėmis pasikeitė. Paradoksas toks – pasikeitė santykiai su žmonėmis, kažkokio atvirumo atsirado. Nebebijau žmonių. Gal ne tas žodis, bet kažkaip taip.

Apie pasitikėjimą

Kai ateina žmogus fotosesijai, pirmiausia sugalvoji scenarijų. Fotografuoji pagal jį, o tada paaiškėja, kad tai buvo tik įžanga. Pirmiausia atsiranda pasitikėjimas, o kai žmogus pavargsta, tada ir prasideda fotomenas. Fotografuodamas turi užmegzti santykį, atsiverti. Atsivėrimas manyje pačioje pakeitė bendravimą su kitais. Portretai man gal net labiau patinka nei aktai. Fotografuojant aktą daugiau režisūros, bet net ir veidas gali būti aktas. Žmogus nebūtinai turi žiūrėti į akis. Kai atsiveriama – ir įvyksta aktas. Negaliu pasakyti žodžiais, bet kai fotografuoju, jaučiu, ar įvyko atsivėrimas. Mes dabar kalbame ir kontaktas yra. Niekas nesimaivo. Ne tik girdėjime reikalas. Tie laukai, dažniai kontaktuoja tarpusavyje. Kalbėjimas yra tik bandymas kažką išreikšti – kontaktuoja tarpusavyje kiti lygmenys.

Apie Paryžių

Buvau Paryžiuje. Paryžius mane nuvylė. Man atrodo, kad visus nuvilia. Ten buvome beveik du mėnesius. Kiekvieną dieną išeidavau fotografuoti lyg į darbą. Supratau, kad ten žmonės tokie patys, kaip ir visur kitur. Klaikus chaosas. Visi bando išgyventi. Labai daug benamių. Laisvė gerai, kaip nori, taip gyveni. Bet kai nuvažiuoji į rajonus, ten klaiku. Yra tokių rajonų, kur geriau nevažiuoti, nes gali nebeišvažiuoti. Paryžius įdomus muziejais – privogta iš viso pasaulio vertybių. Iš tų suvogtų vertybių jie gyvena. Keistas dalykas. Paryžius – svajonių miestas, o tokie paradoksai. Monmartre buvo fantastika, sutikau tikrą paryžietę. Svečiavomės pas tikrus paryžiečius – tikras rafinuotumas ten. Tie žmonės nesiafišuoja, gyvena savo gyvenimus, išsikelia į priemiesčius.

Apie savo vietą

Čia, kur dabar esu, man labai gerai. Gyvenu ir dirbu dideliame bute. Šalia Kalvarijų miškas, ten labai gera pasivaikščioti. Iš ryto atsikėlusi būtinai turiu į mišką išeiti. Grįžusi dirbu. Be miško man būtų labai sunku. Paryžiuje buvo labai sunku – nėra ten miškų. Iki jų reikia prisikasti. O čia – išeini tiesiai į mišką.

Apie mokyklą

Vaikystėje buvau mažakalbė, nebendraujanti, užsidariusi. Mokykloje auklėtoja sakė: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa.“ Bet ji įžvelgė, kad turiu talentų. Sodindavo į pirmą suolą, kad bent kažką išgirsčiau, išmokčiau. Papaišydavau kažką, buvo susižavėjusiųjų, bet aš galiniame suole sėdėdavau, kvailiojau. Nebuvo įdomu tos pamokos. Mokykla man buvo žiaurokas kankinimo būdas. Autopilotu ją baigiau. Nesuprantu, kodėl į ją turėjau eiti. Gal sovietmečiu toks mokyklų tikslas buvo – sugniuždyti vaikus, paruošti juos sistemai.

Apie dirbtinį intelektą

Nereikia kažko labai bijoti. Visais laikais naujienos visus gąsdindavo. Kai internetas atsirado, irgi gąsdino. Net kai fotografija atsirado, kai kas sakė, kad tapyba žlugs. Dirbtinis intelektas – tik nauja priemonė. Vis tiek tame žmogus dalyvauja, jis turi sugalvoti, kas paveiksle bus. Menininkas yra savotiškas režisierius. Visi menininkai režisuoja savo meną, tik priemonės skiriasi. Menininko pasaulis turi būti milžiniškas.

Oksana Laurutytė