Užkandžiai už vairo: problema ne dešrainyje, o mūsų galvose

Trumpam pamirškime ažiotažą sukėlusius ketinimus uždrausti vairuojant gurkštelėti vandens ar kavos. Pakalbėkime apie pačią problemą ir apie tai, kodėl draudimai jos neišspręs.

Tai, kad vairuotojų išsiblaškymo problema egzistuoja – diskusijų nėra. Ne tik Lietuvos vairuotojai dažnai linkę numoti ranka į geležinę taisyklę „Rankos ant vairo, akys į kelią“. Tad nenuostabu, kad keliuose nutinkantys skaudūs nelaimingi įvykiai verčia ieškoti sprendimų ir šiapus, ir anapus Atlanto. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaičiuoja, kad pasaulio mastu eismo įvykiai yra aštunta pagal dažnį mirties priežastis visose amžiaus grupėse, lenkianti tokias ligas kaip AIDS/ŽIV ar tuberkuliozė.

Trikdžių anatomija

Pirmiausiai vertėtų išsiaiškinti, kokią įtaką vairuotojo koncentracijai turi atliekama pašalinė veikla.

Išskiriami trys pagrindiniai vairuotojo išsiblaškymo tipai. Pirmasis – vizualinis, kuomet vairuojančiojo žvilgsnis nukreipiamas nuo kelio. Fizinis, kai vairuotojas patraukia ranką ar rankas nuo vairo. Na, ir galiausiai kognityvinis, kurio metu protas susitelkia į kitus dalykus ir susikoncentravimas į vairavimą praktiškai išgaruoja.

Todėl neturėtų kilti klausimų, kodėl valgymas ar gėrimas vairuojant gali būti itin pavojinga veikla – juk neretai užkandžiaudami ar gurkšnodami žvilgsnį nukreipiame nuo kelio, rankas atitraukiame nuo vairo, o mintimis pabėgame nuo vairavimo.

Beje, tas pats galioja ir naudojantis mobiliuoju telefonu, suvedinėjant kelionės tikslą į GPS ar nagrinėjant žemėlapį.

Kiekvienas dėmesio atitraukimo atvejis didina pavojų vairuojant, tačiau jų samplaika yra ypač pavojinga. 2014 metais atlikta vairuotojų saugos sistemas diegiančios tarptautinės kompanijos „Lytx“ studija atskleidė, kad rizika pakliūti į tragišką eismo įvykį tarp valgančių ar geriančių vairuotojų yra 3,6 karto didesnė, palyginti su to nedarančiais. Tuo tarpu JAV nacionalinės greitkelių eismo saugumo administracijos duomenimis, netgi atvira maisto pakuotė ar neuždengtas gėrimas 39 proc. padidina eismo įvykio tikimybę.

Užsiėmimų gausa už vairo

Akivaizdu, kad šokiruojantys tyrimų skaičiai, įvykių statistika ir PSO bei valdžios institucijų nerimas sunkiai pasiekia vairuotojus, kurie nenori atsisakyti įpročio užsiimti pašalinėmis veiklomis už vairo. Pernai BTA inicijuotas Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vairuotojų elgesio tyrimas atskleidė, jog sustoję prie sankryžų ir laukdami žalio signalo kas antras jų nežiūrėjo į kelią: kalbėjosi arba naršė telefonu, valgė ar gražinosi.

Lietuvoje dar nepasiekėme lygio, kuomet sudaromas pavojingiausio maisto vairuojant TOP sąrašas, kaip tai yra JAV – čia išskiriamos cukraus pudra nubarstytos (rizika užsikosėti ar sučiaudėti) ar kremo pavidalo įdarais (tikimybė apsitaškyti) paskanintos spurgos, kepta vištiena iš greito maisto kavinių. Tačiau ne paslaptis, kad nemaža dalis mūsų šalies vairuotojų taip pat nemato problemos užkandžiauti, gerti, šukuotis, dažytis, naudotis telefonu, viena ranka raminti vaiką ar vežamą augintinį.

Ar pats valgymo ir gėrimo veiksmas yra neteisėtas? Iš esmės ne, tačiau jį tokiu paverčia dėmesio nukreipimas nuo vairavimo. O Kelių eismo taisyklėse (KET) aiškiai nurodyta, kad vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų. Garsiai aptarinėjami galimi (KET) pakeitimai iš esmės nieko nekeis ir tuo labiau neturės įtakos drausmingiems vairuotojams, nes ir šiuo metu draudžiama už vairo užsiimti pašaline veikla, taip pat ir valgyti ar gerti.

2 sekundės vairuojant yra labai daug

Skaičiuojama, kad vos 2 sekundės yra kritinis laikas vairuojant. Važiuojant 100 kilometrų per valandą greičiu, per 2 sekundes nuvažiuojama apie 55 metrus, o jei nežiūrime į kelią visas 4 sekundes, nepamatome daugiau kaip 100 metrų.

Kol atsikandame sumuštinio ar bandelės, išgeriame gurkšnį gėrimo, prieš mus gali atsirasti netikėta kliūtis, galime nepastebėti kitų eismo dalyvių manevrų. Be to, turėtume nepamiršti, kad valdome maždaug poros tonų svorio „lengvąją“ transporto priemonę, kuri sureaguoja gerokai vėliau nuo to momento, kai mintyse priimame sprendimą ją stabdyti ar pasukti vairą.

Kaip besvertume, nė vieno papildomo, dėmesį blaškančio vairuotojo veiksmo rizika neatsveria naudos, todėl neturėtų stebinti tai primenančios iniciatyvos. Kita vertus, draudimais žalingų įpročių išguiti nepavyks. Gerėjančią situaciją tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių keliuose daugiausia lemia besikeičianti vairuotojų kultūra, kuriai nemažą įtaką turi socialinės akcijos ir kampanijos prieš „karą keliuose“.

Edukacinės iniciatyvos – puikus sprendimas ir įsisenėjusiam įpročiui „valgau bei vairuoju“ keisti. Juolab kad prie jų, tikiu, mielai prisidėtų ir šalia kelio įsikūrusių degalinių bei kavinių verslas, pakviesiantis išalkusį vairuotoją pietų ar vakarienės pertraukėlei.

BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis