PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2021 m. Rugpjūčio 5 d. 11:47

Už Novos upės – Zanavykija

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt


183811

Tą ankstyvą rytą, kai liepos viduryje ilgai ilgai Žvėrinčiaus pakraštyje kukavo gegutė, „Versmenės“ klubo nariai susiruošė pakeliauti po Zanavykų kraštą. Jis čia pat, atstumai nedideli, tad reikia pamatyti kuo daugiau. Taip ir buvo padaryta.

 

Pirmas sustojimas – Zyplių dvaras. Ne vienas iš keliauninkų prisipažino jau jame buvęs, bet vis kitame atkūrimo etape. Dvaras iš griuvėsių kėlėsi pamažu. Visą šio gana jauno (nesiekia nė 200 metų) dvaro istoriją sužinojome iš įtaigaus gidės pasakojimo, beliko apžiūrėti centrinius rūmus, dvaro galeriją su daugybe meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingų sodų, kaukių. Mums pasisekė – sutikome dvaro atkūrimo sielą – buvusį Lukšių seniūną, tautodailininką Vidą Cikaną. Tad galerijoje išgirdome įdomiausių istorijų ne tik apie jo sukurtus darbus iš medžio, akmens, nutapytus ant drobės, bet ir dvaro prikėlimo peripetijas.

Lukšių miestelis pasitinka gražiu parku. Daug medinių ir metalinių skulptūrų tarp Siesarties tvenkinukų, įspūdinga arka, papuošta didelėmis tradicinėmis saulutėmis ir daug daug baltų didžiagalvių ramunių.

Plokščiuose pirmiausia nusileidžiame į Šventaduobės šaltinėlio vėsų prieglobstį, nutylam, mažyčiu kibirėliu semiam vandenį, giedam Marija, Marija. Pro medinę bažnyčią riedam nuo aukšto Nemuno šlaito žemyn. Kaimelis kažkoks paslaptingas, tylus, teškenam basomis Vaiguvos gatve-upeliu, dairydamiesi į namus ar tvoras, papuoštas kokiu nors meno dirbinėliu.

Gelgaudiškis. Dama ilga suknia ir skrybėle pasakoja dvaro istoriją, aiškina kiekvieno rūmų kambario paskirtį ir kruopščiai restauruotą puošybą. Nors dvaras įkurtas XV amžiuje, dabartiniai rūmai statyti 1842–1846 metais. Valdė juos ne viena didikų giminė, paskutiniai savininkai buvo Komarai, rekonstravę rūmus, parką, visą aplinką. Po I pasaulinio karo dvaras buvo parduotas, jame vienuolės šaritės įkūrė vaikų namus, veikusius ir sovietmečiu. Gal todėl dvaras nebuvo visiškai suniokotas kaip daugybė Lietuvos dvarų. Sako, ir miestelio bendruomenė nebuvo abejinga dvaro likimui.

Jau nemažai pamatyta, pajudėta, ar ne laikas užkąsti? Sukame į suvalkietišką sodybą Pervazninkų kaime. Nuo saulužės bučinių slepiamės didžiulio ąžuolo pavėsyje. Šeimininkė labai šneki, pasakoja apie šio krašto žmonių išskirtinumą, būdą, papročius bei nutikimus, aprodo visą erdvią sodybą, pakviečia į senovinę pirkią. Nors joje negyvenama, yra viskas, ko reikėdavo kaimo žmogaus buičiai ir būčiai. Gardus ant laužo (tokiame karštyje!) gamintas troškinys, naminis pyragas su pienu pabalinta kafija.

Po sočių pietų laukia nebloga mankšta – palaipiojimas po nuostabiuosius Sudargo piliakalnius. Jų net penki ant Nemuno kranto, vienas už kitą įdomesni, statesni. Kas jų dar nematė, teskuba aplankyti, geriausia tada, kai medžių lapija nebeužstoja didingų vaizdų. Nelengva buvo atlaikyti šį žygį, kopiant ir leidžiantis tvirtais, stačiais laiptais, bet tikrai verta.
Sukame Keturnaujienos kaimo link, kuriame gyveno, Dievą garbino ir net apreiškimus regėjo Anelė Matijošaitienė. Dėl to patyrė visą komunistinės valdžios represinio aparato spaudimą: nameliai nugriauti, vieta užlieta asfaltu – mat, lėktuvams reikia vietos nutūpti. Kiek baimės kėlė paprasta kaimo moteris! Dabar čia stovi naujas namelis-muziejus, pastatytas už aukas, daili koplyčia. Anelė pagaliau ramiai ilsisi savo kiemelyje.

Šakiuose visus sužavi karilijonas… fontane. Už eurą, kaip parašyta, suskambėti nenori, aparatas monetą praryja ir tyli nieko nepaaiškindamas. Bet atsigaivinti fontano čiurkšlėse kai kam labai patinka!

Daug vardų turėjo ši vietovė, kol  1934 m. miestui suteiktas Kudirkos Naumiesčio vardas. Pravažiuojam liaudies menininko Prano Sederevičiaus praėjusio amžiaus viduryje savo sodyboje sukurtas milžiniškas arklių, žymių žmonių betonines skulptūras. Kūrėjas jau seniai nebevaikšto šia žeme, bet jo darbai žavi kitoniškumu, savitu pasaulio matymu. Kiekvienąsyk pamačius primityvų, nuoširdų meną apima nuostaba ir susižavėjimas.

Einame per dideles, tvarkingas miestelio kapines su dviem koplyčiomis, ieškome mūsų tautiškos giesmės autoriaus, gydytojo, varpininko kapo. Pagerbiame Vincą Kudirką, sugiedodami himną.
Deja, tik trumpam užbėgame į neseniai įkurtą Bulvės muziejų. Šeimininkas, agronomas Jonas Valaitis linksmai, bet profesionaliai suspėja pakalbėti apie mūsų taip mėgstamą daržovę. Nieko nebus, laiko per mažai, reiks atvažiuoti dar kartą.

Grįžus namo įspūdžiai niekur nedingsta. Priešingai, norisi dar paskaityti apie matytas vietas, pasigilinti, įsiminti ilgam. Pažinti visą savo žalią, vienintelį kraštą. Išvaikščioti, išmylėti.

Dainora Šaltienė