Už liudijamą meilę Klaipėdos kraštui – Mažosios Lietuvos metraštininkės premija

33-oji literatūrinė Ievos Simonaitytės premija Klaipėdoje įteikta knygotyrininkui, bibliofilui, edukologui, kultūros tyrinėtojui, agluonėniškiui Domui KAUNUI už parengtą ir išleistą atsiminimų knygą „Aš esu Etmės Ėvė“ ir nenuilstamą bei vaisinga veikla liudijamą meilę Klaipėdos kraštui. Literatūrinę I. Simonaitytės premiją prof. habil. dr. D. Kaunas pelno antrą kartą.

– Ar tikėjotės šiemet ir vėl pelnyti literatūrinę Ievos Simonaitytės premiją?

– Nesitikėjau. Tokia mintis net galvon nebuvo atėjusi. Iki pat Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos skyrimo komisijos pirmininkės telefoninio skambučio nežinojau, nei kad esu tai premijai gauti keliamas, nei kas pasiūlė. To nesužinojau ir premiją įteikus. Ją vertinu. Pirmiausia dėl to, kad ji skirta antrą kartą, be to, dėl didelio konkurso: dalyvavo net 12 pretendentų. Trečia: ji patvirtina, kad Ieva Simonaitytė ir jos kūryba yra aktuali ir tai, ką rašytojos 120-mečio sukakčiai atlikau, turėjo prasmę.

– Premija Jums skirta už knygą „Aš esu Etmės Evė“. Kaip šį savo kūrinį pristatytumėte skaitytojui?

– Premija skirta ne vien už knygą. Apdovanojimo akte dar minima veikla Klaipėdos krašto labui. Jei klausiate apie knygą, tai ją galima vertinti dvejopai. Tai amžininkų liudijimų – atsiminimų apie didžio talento rašytoją šaltinis. Jie užfiksuoti iš karto po I. Simonaitytės mirties, todėl yra vaizdingi, gyvybingi ir gana tikroviški. Tokių liudijimų jau niekas nepakartos: iš 57 kalbintų asmenų gyvų likę vos keletas, kita vertus, visi jie šiandien yra labai garbaus amžiaus. Tie, kurie plunksnos imasi praėjus keliems dešimtmečiams po vaizduojamojo asmens mirties, atsiminimus rašo kitaip: aptakiau ir atsargiau, nes daug ko nepamena ir abejoja, ar nesuklys. Taip pat pabrėžčiau knygoje užfiksuoto rašytojos gyvenimo panoramiškumą. Gausus būrys liudytojų I. Simonaitytę pažino skirtingomis sąlygomis, iš įvairaus nuotolio, vadovaudamiesi asmeninėmis simpatijomis arba antipatijomis. Todėl skaitytojas asmeninį įspūdį gali susidaryti tik perskaitęs visą knygą ir pats išsigryninęs rašytojos portretą. Neabejotina, kad joje užfiksuota ir taiklių pastebėjimų, ir kai kurių subjektyvių vertinimų, taip pat klaidingų faktų. Prie jų piršto nekišau ir nieko netaisiau. Tiesiog kiek gebėjau, kruopščiai padirbėjau archyvuose bei bibliotekose ir netikslumus paaiškinau komentaruose. Knyga gerai įvertinta recenzentų. Apie ją rašyta Lietuvoje ir Vokietijoje.

– Kaip šioje Jūsų knygoje atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia?

– Keblus klausimas, bet atsakyti ryšiuosi. Galvoju, kad geriausiai tą dvasią juto ir perteikė tikrieji šio krašto gyventojai, kuriuos dabar kažkodėl vadiname lietuvininkais. Man pavyko pabendrauti su 16 tokių asmenų. Jie savo genties žemėje gimė, augo, brendo, gyveno ir jos laikėsi, jei ir išvyko, su tėviške niekada nenutraukė gyvybingų saitų. Kaip ir pati rašytoja. Tokie žmonės išsaugojo gimtąją tarmę, dvikalbystės (lietuvių ir vokiečių) privalumus, liuteronų tikybą, racionalų mintijimo būdą, etninio bendruomeniškumo jausmą. Jie labai gerbia ir saugo šeimos bei genties istoriją. Tokių bruožų pastebėsite ir jų pasakojimuose bei vertinimuose.

– Literatūrinę I. Simonaitytės premiją pelnėte antrą kartą. Pirmoji buvo paskirta 1998 m. už knygas „Klaipėdiškė“ ir „Mažosios Lietuvos knyga“. Kas jose perteikta: Klaipėdos krašto savita istorija, literatūrinis palikimas?

– „Klaipėdiškė“ – nedidelė iliustruota knygelė, Rašytojų sąjungos leidyklos išleista 1997 metais. Joje perteikiau bendravimo su rašytoja asmeninius potyrius ir jos liudijimus man rūpimomis temomis. Mintys ir pastabos užrašytos paskutiniais I. Simonaitytės gyvenimo metais. Tada buvau pradedantysis dėstytojas ir rengiau daktaro disertaciją Klaipėdos krašto lietuviškos raštijos ir spaudos istorijos tema. Taip pat domino tarpukario laikų kultūros būklė ir jos kūrėjai. Rašytoja daug jų pažino ir daug ką žinojo, todėl buvo dosni konsultantė. Žinoma, knygelėje atsispindėjo ir asmeninio bendravimo akimirkos.

„Mažosios Lietuvos knyga“ (1996) – mokslinė monografija apie lietuviškos spaudos kelią nuo Mažvydo laikų iki nacistinės Vokietijos 1940 m. įvesto tautinių mažumų dvasinės ir kultūrinės veiklos draudimo Reiche, kuris skaudžiai palietė tiek ką tik užimto Klaipėdos krašto, tiek piečiau Nemuno gyvenusius lietuvius. Autoriui nelemta vertinti savo veikalų turinio kokybės (tai recenzentų užduotis), bet galiu patvirtinti, kad monografija yra didžiausias mano gyvenimo mokslo darbas. Jį rengiau apie trylika metų. Užduotį galėjau įvykdyti tik todėl, kad Berlyno universiteto jaunieji dėstytojai kolegos kas vasarą atsiųsdavo kvietimą ir parūpindavo kambarį gyvenimui. Medžiagą kaupiau vokiečių bibliotekose ir archyvuose. Tame veikale kalbama ir apie I. Simonaitytę.

– Koks Jūsų santykis ir įžvalgos apie Ievą Simonaitytę?

– „Santykis“ – kiek mįslingas žodis. Jo nesiryžtu tiksliai apibrėžti. Save laikau didžio talento rašytojos kūrybos skaitytoju, pastaruoju metu – ir jos palikimo vertintoju, vardo bei interesų gynėju. I. Simonaitytė iki paskutinės gyvenimo dienos gynė gimtojo krašto – Mažosios Lietuvos savastį, šią misiją ryžosi vykdyti ir kai jos nebebus. Toliaregiškai žvelgdama į ateitį, ji Priekulėje pasistatė amžiną buvimą gimtinėje įprasminantį namelį ir amžinosios ramybės poilsiui pasirinkdama jo medžių paunksmę. Numatė taip, kaip tai Anykščiuose pasielgė jos pažįstamas rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas.

– Žymiosios klasikės Ievos Simonaitytės kūryba prieš keletą metų pelnytai grąžinta į mokyklines programas. Kaip vertinate šį sprendimą?

– Vertinu kaip teisingą, bet labai pavėluotą sprendimą. I. Simonaitytės kūrybos pašalinimas iš švietimo programų ir mokyklų laikau daug žalos padariusia klaida. Žemažiūrių švietimo politikų sprendimas – sovietmetį menantis intelektualų persekiojimo recidyvas. Jis palietė net operos dainininką Virgilijų Noreiką – pašalino iš teatro. Be „Aukštujų Šimonių likimo“ ir „Viliaus Karaliaus“ užaugo gausi Lietuvos jaunimo karta. Lietuvių literatūra tokio talento rašytojų turi labai mažai, o jei kalbėti apie Mažosios Lietuvos literatūrą – neturėjo ir greičiausiai jau nebeturės.

– Esate kilęs iš Agluonėnų. Kokius prisiminimus kelia ši vietovė? Galbūt čia ir prasidėjo Jūsų profesinis kelias?

– Prisiminimai labai geri. Agluonėnai – besibaigiančios vaikystės ir lakios jaunystės metų vieta. Kai iš Žemaitijos 1959 m. persikėlėme į Klaipėdos kraštą, iš pradžių gyvenome Antrosiose Stragnose, Grobštuose, nuo 1962 m. – Kantvainiuose, kur tėvai iš tokio Ipolito Jankaus nusipirko sukiužusią molio sodybėlę ir metų metus ją lopė. Dabar Agluonėnai jau užgožė Kantvainius, todėl ir tapatinuos su Agluonėnais. Baigiau Agluonėnų aštuonmetę ir Priekulės vidurinę mokyklą, su agluonėniškiais klasiokais Romu Račkausku ir Antanu Talmontu entuziastingai mynėme dviračių pedalus, įveikdavome tokius atstumus, kokius šiandien ir įsivaizduoti sunku. Studijuoti išvykau 1967 m., bet nuo Agluonėnų niekada nenutolau: nuolat lankiau tėvus, vasaromis namuose leidau laiką, įvairiuose istorijos šaltiniuose rinkau žinias apie kaimą ir parašiau jo istoriją. Ne kažin koks ten veikalas, bet, pavadinęs „Agluonėnais“, pirma pusiau nelegaliai primityvia spauda išleidau knygele Vilniuje (1984), vėliau, jau Sąjūdžio laikais, dalimis paskelbiau „Bangoje“. Knygelės išleidimą nesiviešindamas finansavo ir 50 egzempliorių išplatino kolūkio pirmininkas Alvydas Treigys. Ramesniais laikais Agluonėnų mokyklos direktorius Alfonsas Preibys pasakojo, kad dėl tos knygelės susirūpino Gargždų saugumiečiai ir atlėkė ieškoti egzemplioriaus ištirti, ar neskelbiama kas neleistino. Manęs jų paieškos nepasiekė. Su dėkingumu menu talentingus Agluonėnų mokytojus, ypač lituanistę Marytę Agintaitę, anglistę, vietos senbuvę Magdaleną Pėžiūtę-Kaciucevičienę, matematiką Stanislovą Račkauską. Darbe su jaunimu takto nestigo direktoriui A. Preibiui. Mano jaunesnis brolis Stasys kartą apdaužė prie mokyklos stovėjusį stendą su Lenino paveikslu ir kažkokiais politiniais šūkiais. Direktorius sužinojo, pabarė ir pasikalbėjo su tėvais, patardamas drausminti sūnų: kad neprisivirtų košės. Tada Leninas buvo sovietinis šventasis. Šį įvykį jis supratingai nutylėjo.

Vargu ar galėčiau teigti, kad Agluonėnuose prasidėjo mano profesinis kelias. Bet jei pirmą išvyką dviračiu 1970 m. rudenį kaimuose rinkti senųjų knygų galima laikyti kelio Mažosios Lietuvos kultūros tyrimų link pradžia, tai kai kurių profesinio darbo užuomazgų rastųsi. Vėliau tėvų sodyboje parašiau ne vieną straipsnį ir nemaža kai kurių knygų puslapių.

– Kaip apibrėžtumėte dabartinę savo veiklą?

– Dabar atsidėjau tik mokslui. Paskaitų jau nebeskaitau, universitetas suteikė mokslo darbuotojo pareigas. Rengiu knygą. Apie ką ji bus ir kaip vadinsis, dar neprasitarsiu. Užduotį reikia pirma atlikti, po to kalbėti. Žinoma, dalyvauju kai kurių mokslo ekspertinių komisijų veikloje, esu Mokslų akademijos narys ir akademikų išrinktas Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininku. Šioms pareigoms taip pat tenka skirti laiko. O šeima? Turiu sūnus Domą, Julių ir Martyną, žmona Vida edukatore dirba muziejuje – Valdovų rūmuose. Galvosūkių nestokojame.

– Kokie tolimesni užmojai? Galbūt yra planų ir toliau nagrinėti Ievos Simonaitytės kūrybą?

– Apie užmojus lyg ir prasitariau atsakyme į ankstesnį klausimą. I. Simonaitytės kūrybos tiesiogiai netirsiu, tai literatūros mokslininkų užduotis. Mane domintų rašytojos paveldas – jo gyvybingumas. Prasta I. Simonaitytės literatūrinio muziejaus Priekulėje būklė. Žengtas svarbus žingsnis – remontuojamas kadaise prastai suręstas pastatas, tačiau svarbiausia – sudaryti sąlygas XXI pirmo amžiaus žmonėms kalbėtis su I. Simonaityte, o nemažai kam – ją iš naujo arba ir pirmą kartą atrasti. Juk pažinimui kyla jaunoji, vaizdo ir garso kultūros karta. Literatūros muziejus negali būti Gargždų kraštotyros muziejaus filialu. Ne ta paskirtis ir ne tie veiklos rezultatai. Tai patvirtintų visi praėję metai nuo jo įkūrimo. Mano galva, filialas turėtų būti grąžintas Maironio literatūros muziejui Kaune, nuo kurio, Lietuvą užklupus ekonominei krizei, prieš dešimt metų buvo neapgalvotai atskirtas. Jį galbūt sutelktomis jėgomis turėtų globoti Klaipėdos rajono ir miesto savivaldybės, Klaipėdos universiteto ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos lituanistai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus specialistai. Kaip minėjau, rašytoja norėjo būti palaidota savo namelio sodelyje Priekulėje. Yra jos ranka rašytas testamentas, jį neseniai paskelbė ir „Banga“. Dabar sprendžiamas klausimas dėl palaikų perlaidojimo. Keista, kad atsiranda žmonių, sudarančių kliūčių nors ir pavėluotam jo įvykdymui. Tai amoralu, nes I. Simonaitytė nuo jų negali pati apsiginti. Reikalinga mūsų parama. Yra ir kitų užduočių. Ne už jūrų marių rašytojos 125-mečio sukaktis.