Už Jonavoje surinktą paramą Ukrainos kariai atsidėkoja padėkos vaizdo įrašais ir nukenksmintais okupantų dronais

„Mes esam bastionas“ – taip vadinasi jonavietės Olesios Černauskienės įsteigtas paramos fondas, skirtas padėti karo fronte su okupantais nepailstamai kovojantiems Ukrainos kariams. Nedidelį būrį savanorių vienijanti organizacija koncentruojasi ties konkretiems karių būriams skirtos paramos rinkimu bei maskuojančių tinklų pynimu. Tarp pastarųjų – ir gaminiai, sėkmingai „nukovę“ ne vieną priešų droną.

Apie savanorystės pradžią

Savanoriauti, padedant nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms, Olesia Černauskienė pradėjo 2022-aisiais.

„Kai Ukrainoje prasidėjo stambaus masto karas ir į Lietuvą atvyko daugybė prieglobsčio ieškančių žmonių, Jonavoje buvo ieškomi savanoriai, kurie galėtų vertėjauti bei padėti įsikurti.

Kadangi aš puikiai kalbu rusų kalba, o ši yra pažįstama ir daugeliui ukrainiečių, vertėjavimo ėmiausi pati. Padėjau jiems susikalbėti gaunant paslaugas Jonavos socialinių paslaugų centre, savivaldybėje ir kitose įstaigose.

Taip susipažinau su kitais savanoriais. Kartu padėjome šeimoms, savanoriavome skirtingose organizacijose, kurios padėjo Ukrainai. Tačiau vieną dieną atėjo momentas, kai supratau, kad turiu savo dėmesį skirti kariams – civiliai įsikūrė, pradėjo „statyti“ naujus gyvenimus, o kariai toliau kovoja už visų mūsų laisvę karo lauke ir parama jiems – gyvybiškai svarbi.

Po truputį atsiskyriau nuo kitų organizacijų ir, padedama gerų žmonių, pradėjau rinkti paramą būtent kariams“, – pasakojo O. Černauskienė.

Sulaukė pastiprinimo

Netrukus prie moters prisijungė ir kelios Jonavoje gyvenančios ukrainietės.

„Jos atėjo pas mane ir pasakė, kad nori pinti maskuojančius tinklus. Supratau, kad turime susirasti patalpas. Pabandžiau jų paprašyti Jonavos kultūros centre ir mums buvo skirta patalpa rūsyje.

Negalėjau patikėti, kad viską suderinome taip paprastai. Kas aš tokia? Niekas... Atėjau iš gatvės ir paprašiau pagalbos, o mums ji buvo suteikta iškart. Esame už tai labai dėkingos ir džiaugiamės, kad turim galimybę savo kampeliu naudotis iki šiol.

Aktyvinant paramos rinkimą susipažinome ir su nuolatiniu mūsų rėmėju Valentinu. Šveicarijos miestelyje gyvenantis Valentinas mums padovanojo mikroautobusą, kuris padėjo išspręsti logistinius klausimus – gavus jį, mes galėjome patys vežti paramą“, – kalbėjo pašnekovė.

Įkūrė fondą

Iš pradžių didžiausi O. Černauskienės iniciatyvos rėmėjai buvo jos pažįstami ir artimieji. Vėliau, veiklai įgaunant didesnius pajėgumus, nuspręsta įsteigti fondą.

„Imtis fondo įkūrimo paskatino vienas svarbus įvykis. Sužinojau, kad mūsų remiamas kariškių būrys buvo užpultas priešo ir neteko didelio kiekio savo amunicijos. Jiems labai reikėjo pagalbos, įvairių daiktų, o ypač – drono.  

Pamenu, atsisėdusi galvojau, ką galiu padaryti. Klausiau savęs: „Ar aš nesurinkčiau pinigų dronui?“. Pabandžiau... Paskelbiau apie aukas jam ir žmonės pradėjo aukoti. Mes nupirkome droną! 

Man tai buvo tarsi netikėtas stebuklas, parodęs, kiek daug gali padaryti vieningi žmonės. Tada neliko jokių abejonių, kad reikia įkurti fondą – renkant pinigus, dalyvaujant viešuose renginiuose, gaunant įvairių institucijų kvietimus jungtis prie iniciatyvų, veikti ne po fondo vardu jau negalėjome.

Taip nuo šių metų pradžios veikiame kaip „Mes esam bastionas“ paramos fondas“, – kalbėjo Olesia Černauskienė.

Patogu ir greita

Paruoštus siuntinius „Mes esam bastionas“ pristato į Ivano Frankivsko miestą. Jie iš Lietuvos į Ukrainą iškeliauja bent kartą per mėnesį. Prireikus, fondas paramą renka ir kariams reikalingiems pikapams. Šiais metais savanoriai Ukrainos kariams jau pristatė du pikapus ir tris siuntų paketus.

„Ivano Frankivsko mieste veikia paštas, teikiantis nemokamas siuntimo paslaugas kariams. Viskas vyksta labai sklandžiai. Jei penktadienį sudedame siuntas siuntimui, tai sekmadienį kariai jau siunčia mums nuotraukas su gauta parama“, – džiaugėsi „Mes esam bastionas“ fondo įkūrėja. 

Kario „duona“ – ne svetima

Suprasti, ko ištiktųjų reikia kariams, padeda ne tik pažintys su Ukrainoje dirbančiais savanoriais, bet ir asmeninė patirtis – O. Černauskienė kariškė, Lietuvos kariuomenėje dirbanti daugiau nei 17 metų.

„Nuo pat savanorystės pradžios teko užmegzti ryšius su ukrainiečiais, kurie savanoriauja pačioje Ukrainoje. Jie iki šiol padeda mums – surenka informaciją iš karių būrių ir įvertina, ko jiems reikia. Dėl to mes surenkame tokius siuntinius, kurie nelieka gulėti sandėliuose. Jie iškart būna naudojami.

Karių poreikiai – specifiniai. Jiems reikia specialios aprangos, įrangos ir kitų kareiviškų reikmenų. Kai renkame paramą, kartais pagalvoju, kad civiliams, galbūt, sunku net įsivaizduoti kareivių išgyvenimus, bet kai pats esi kariškis ar šaulys, tu nutuoki, kas yra šaltis, drėgmė, miegas su pelėmis ir žiurkėmis apkasuose. Kai mes dalyvaujame pratybose, kartais būname nepatenkinti dėl nepatogumų, nors mums ant galvų nekrenta bombos ir nereikia bijoti dėl savo artimųjų, galvoti apie tuos, kurių jau netekome. Jie taip gyvena kiekvieną dieną, ištisus mėnesius, metus“, – kalbėjo O. Černauskienė, pridurdama, kad jos savanorystę palaiko ir kolegos.

„Jie taip pat aukoja ir prisideda prie mūsų siuntinių sausais daviniais, drabužiais ir kitais daiktais. Esu jiems už tai labai dėkinga“, – sakė kariškė.

Dovanų – okupantų dronas

Kaip didžiausią fondo savanorių motyvaciją O. Černauskienė įvardija atgalinį ryšį.

„Su keliais kariškių būriais esame taip susidraugavę, jog nuolat bendraujame. Jie praneša, kaip jiems sekasi, informuoja apie savo kasdienybę. Net kai virš galvos zvimbia lekiančios kulkos, šalia sprogsta bombos, jie visada randa progų padėkoti. Neseniai merginos išsiuntė jiems naujus maskavimo tinklus, o jie atgal – padėkos vaizdo įrašą.

Kartą netgi esame gavę okupantų droną. Jie užkimba už mūsų pintų tinklų. Tada dronai arba sprogsta, arba būna nukenksminti karių. Vieną tokį, kaip įrodymą, kad rankomis nupinti tinklai – reikalingi bei svarbūs, kariškiai perdavė ir mums.

Mes jį laikome savo darbo trofėjumi, kuris nuoširdžiai džiugina ir skatina judėti pirmyn“, – sakė jonavietė.

Nepakeliamas neteisybės jausmas

Paklausta, kas ją asmeniškai skatina savanoriauti ir padėti Ukrainos kariams, O. Černauskienė sako nė neįsivaizduojanti, kad gali būti kitaip.

„Matot, aš iki šiol ieškau atsakymo į mano galvoje kirbančius klausimus. Kodėl vyksta karas? Už ką? Kodėl turi žūti jauni žmonės, vaikai? Kodėl turi kentėti moterys, senukai, visi civiliai?

Aš tų atsakymų neturiu ir tik darydama kažką dėl nuskriaustų žmonių, dėl siaubiamos šalies, o kartu ir mūsų laisvės, jaučiuosi geriau.

Kiekvienas į Ukrainą išsiųstas paramos konvojus man – lyg Kovo 11-osios šventė, kaip mūsų nepriklausomybės diena, žingsnis link apsiginimo, žmonių gyvybių išsaugojimo.

Šiandien, žinoma, jau jaučiu ir prisirišimą prie šios veiklos, prie karių, kuriems padedame. Dabar kelio atgal nebėra. Ši savanorystė – mano kasdienybė, užgimusi iš negalėjimo susitaikyti dėl neteisybės. Negaliu, nenoriu ir žinau, kad niekad su ja nesusitaikysiu“, – kalbėjo O. Černauskienė.

Padeda ir vaikai, ir vyras

Savanorystė – daug asmeninio laiko pasiglemžianti veikla. Kaip į ją reaguoja O. Černauskienės šeima?

„Mano vyras iškart palaikė norą padėti ir dabar pats savanoriauja, neretai veža siuntas į Ukrainą. Mūsų šeimoje auga dvynukai. Nors jiems tik 6-eri, jie jau puikiai supranta, ką mes darome ir taip pat padeda: pakuoja siuntas, kartais jas papildydami ir savo pieštais atvirukais kariams.

Prieš Kalėdas šeimoje turėjome nutikimą, parodžiusi, kaip giliai mūsų šeima yra „įklimpusi“ į savanorystę. Vaikai dovanų užsiprašė dronų. Su vyru svarstėme, ką darysime su tokiais norais? Abu sutarėme, kad  jie tokioms dovanoms – per maži. Visgi, vos pradėjus aiškinti apie tai vaikams, jie  patys pasakė, kad dronai reikalingi kariams, tad juos jiems ir turėtume nusiųsti.

Tądien nuoširdžiai apsidžiaugiau jais, nes jiems pagalba yra tapusi savaime suprantamu dalyku“, – kalbėjo moteris.

Per mažos aukos nebūna

Nors Ukrainą fondo surinkta parama pasiekia reguliariai, savanoriai pastebi, kad lietuvių pasiryžimas aukoti nebėra toks didelis, kaip plataus masto karo pradžioje.

„Gal žmonės pavargo... Pavargo nuo nežinomybės. Kai tu bėgi maratoną, žinai, kad nubėgsi 42 kilometrus, bet tada pailsėsi. Aukojant mes padedam ir padedam, o karas, deja, niekaip nesibaigia.

Aš labai noriu visus pakviesti neleisti nuovargiui užgniaužti noro padėti. Tai – labai svarbu ir Ukrainai, ir Lietuvai. Ukraina kovoja už visų mūsų laisvę. Padėkime jai.

Ir negalvokime, kad du ar vienas euras nieko nepakeis. Pakeis, nes skirdami bet kokią auką, mes, kaip tos skruzdelytės, galime pasiekti apčiuopiamų rezultatų: surinkti siuntas, nupirkti dronus, pikapus ir visą kitą. Neprašau būtinai remti mūsų fondo. Remkite tuos, kuriuos norite remti. Svarbiausia – nebūti abejingais“, – kalbėjo O. Černauskienė.

Organizuoja paramos akciją

Padėti Ukrainos kariams netrukus bus kviečiami ir visi jonaviečiai. Prieš Velykas „Mes esam bastionas“ organizuos paramos akciją „Nepalūžę angelai“.

Daugiau informacijos apie ją bus paskelbta netrukus, tačiau jei padėti norite jau dabar, tai galite padaryti pervesdami auką į fondo sąskaitą: LT607300010191451950.

Sekite naujienas fondo „Facebook“ paskyroje – „Mes esam bastionas“.