Užtrukau, kol sugebėjau priimti savo kūną

Ilgą laiką visuomenėje sklandžiusios socialinės nuostatos pamažu keičiasi – vis dažniau pabrėžiama, kad ne tik itin lieknas kūnas yra vienintelis grožio etalonas ir gali būti mylimas. Be to, garsiau kalbama apie stereotipų keliamą grėsmę ir valgymo sutrikimus, galinčius turėti itin skaudžių psichologinių ir fizinių padarinių. Nustatyta, jog kas 62 minutes miršta bent vienas asmuo, kenčiantis nuo valgymo sutrikimų, o didžiausia rizika kyla paaugliams ir jaunoms moterims. Savo asmenine patirtimi dalijasi du kartus anoreksija sirgusi Adriana Gulbinovič. Kaip pati tikina, ji buvo maištinga paauglė, todėl pagalbos kreipėsi tik tuomet, kai situacijos nebegalėjo suvaldyti savo jėgomis.

Prasidėjo sulaukus vos 11 metų

Iš Švenčionių rajono Pabradės miestelio kilusi A. Gulbinovič vaikystėje svajojo šokti ir, pradėjusi tuo užsiimti 2 klasėje, sėkmingai šoka iki šiol.

„Ne paslaptis, kad visais laikais šokėjas turėjo būti „formoje“. Nors pastaruoju metu šie stereotipai yra sėkmingai išsklaidomi žymių apvalesnių formų šokėjų, anksčiau reikalavimai buvo itin griežti“, – pokalbį pradeda mergina.

Jos kelias valgymo sutrikimų link prasidėjo būnant vienuolikos metų, kai prieš kitus bendraklasius ir vyresniuosius šokėjus jos šokių mokytoja pradėjo neigiamai komentuoti mergaitės kūną dėl priaugto svorio.

Galiausiai tyčiotis iš mergaitės pradėjo vaikai – mergina prisimena vieną pirmųjų „juokelių“, kai, perkant bandelę mokykloje, kitas moksleivis visų akivaizdoje jai išrėžė: „Kaip tu dar drįsti pirkti bandeles? Tu ir taip esi stora karvė!“

„Po šių žodžių ilgai verkiau, o grįžus namo, sulaukiau mamos klausimo, kas gi man nutiko, tačiau jai taip ir neatsakiau. Po šio atvejo prasidėjo mano badavimai“, – teigia A. Gulbinovič.

Kritinis svoris – 29 kilogramai

Mergina pasakoja, kad visos jos mintys buvo tik apie tai, kaip sulieknėti, nevalgyti ar papildomai pasportuoti, kad tik svoris kuo greičiau sumažėtų.

Tėvams pastebėjus krentantį dukros svorį, buvo bandoma priversti mergaitę valgyti. „Mama ir tėtis sakydavo, kad nepasitrauks nuo stalo tol, kol aš nepavalgysiu“, – prisimena ji.

Tėvai daugelį kartų bandė su ja kalbėti ir net išvežti į ligoninę, tačiau ji nieko prie savęs neprisileido ir melavo, kad viskas yra gerai.

A. Gulbinovič pripažįsta, kad buvo labai užsispyrusi paauglė: „Mokėjau puikiai prieš visus vaidinti, su manimi niekas negalėjo ginčytis. Aš šaukdavau, kad niekur nevažiuosiu, nors tuo metu buvau pasiekusi savo kritinę ribą – būdama 155 cm ūgio, svėriau vos 29 kilogramus.“

Praėjus kuriam laikui, mergina pavargo nuo nuolatinės įtampos ir galvojimo apie maistą, todėl, išsiilgusi jo (maisto), ji tiesiog pamažu pradėjo valgyti, badavimų vis mažėjo.

Ji priduria: „Džiaugiuosi, kad, grįždama į normalų svorį, tuomet nesusilaukiau jokių komentarų iš aplinkinių. Manau, kad tai man padėjo, nes priešingu atveju būčiau toliau save alinusi.“

Sveikatos problemos – ilgalaikės

Neilgai trukus, vos po kelerių metų, penkiolikmetė A. Gulbinovič, stebėdama lieknesnes ir daugiau vaikinų dėmesio sulaukiančias drauges bei matydama nepaprastai gražias moteris socialiniuose tinkluose, nusprendė grįžti prie sveikatai žalingų įpročių.

„Kartu su jomis lankiau šokius ir aš visuomet atkreipdavau dėmesį, kaip gražiai jos atrodo su šokių apranga ir kaip atrodau aš. Maniau, kad jei pavyko pirmą kartą – pavyks ir antrąjį“, – pasakoja mergina.

Šįkart ji išbandė viską: pradedant protarpiniu badavimu ir baigiant visišku angliavandenių atsisakymu. Merginos organizmas buvo taip stipriai išvargintas, kad jai dingo mėnesinės. „Mano mamai tai prilygo tragedijai ir tik dabar suprantu, ką ji tuomet išgyveno. Nors ji stengėsi padėti, aš neleidau ir sakiau, kad čia mano gyvenimas“, – atvirauja A. Gulbinovič.

Sulaukusi šešiolikos metų, mergina svėrė vos 38 kilogramus. „Pamenu, kai, išvydusi šiuos skaičius, aš verkiau, negalėdama suvokti, kodėl negaliu būti normali kaip ir visi, kodėl turiu nuolat galvoti apie tai, kaip atrodau, kiek sveriu ir kiek valgau“, – kalba ji apie anuometinę situaciją.

Jai nuolat svaigo galva, trūko energijos, o galų gale prasidėjo kompulsyvūs persivalgymai.

„Persivalgydavau tiek, kad negalėdavau net kvėpuoti“, – prisimena mergina. Tuomet ji suprato, kad nori tai sustabdyti ir tam reikalinga pagalba.

„Dabar esu laiminga, nes mano gyvenimas pasidarė daug spalvingesnis – esu geros nuotaikos, turiu energijos, nebevengiu draugų, stengiuosi kuo labiau įsiklausyti į savo kūno poreikius ir stebėti savo būseną“, – apie teigiamus pokyčius pasakoja ji.

Šiuo metu mergina ruošiasi artėjančioms psichologijos studijoms ir planuoja užsienyje gilinti žinias apie sveiką ir subalansuotą gyvenimo būdą, mitybą.

Ji sako, kad jos gyvenimo misija – padėti kitiems, kenčiantiems nuo valgymo sutrikimų.

Kūnas simbolizuoja gėdą

Psichologės Monikos Lukoševičiūtės teigimu, pacientai, kovojantys su valgymo sutrikimais, turi daugybę emocinių ir elgesio požymių, tokių  kaip baimė priaugti svorio, nuotaikų kaita, socialinis atsitraukimas ar perteklinis fizinis aktyvumas.

„Greta gali vystytis ir kitos ligos: depresija, nerimo sutrikimai, polinkis į alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą, gali atsirasti savęs žalojimas bei mintys apie savižudybę“, – sako M. Lukoševičiūtė.
Valgymo sutrikimais sergantys pacientai dažnai nurodo savo kūną kaip būdą netiesiogiai išreikšti tai, kas vyksta jų mintyse ir širdyse.

„Tie, kurie save apibrėžia vien savo išvaizda, tiki, kad bus pakankamai geri tik tada, kai jų kūnas bus pakankamai geras. Jie mano, kad, pakeitę išvaizdą, gali priversti kitus žmones juos pamėgti. Jie nesąmoningai įsivaizduoja, kad, atsikratę „antsvorio“, atsikrato niekinančių savo aspektų. Šie pacientai naudoja savo kūną, kad išreikštų tai, ko jų protas negali. Jų kūnai dažnai yra gėdos ir pažeminimo, o ne malonumo šaltinis“, – teigia psichologė.

Pagalba – būtina

Pokalbis su patikimu žmogumi gali suteikti reikalingą paguodą, paramą, nors iš pradžių gali būti jaučiama baimė, pyktis, nerimas ar sumišimas.

„Visiškai normalu, kad galite nežinoti, ką pasakyti, todėl pirmiausia vertėtų sau atsakyti į šiuos klausimus: kada pradėjote galvoti apie svorį? Kada prasidėjo kitoks jūsų elgesys? Ar pastebėjote poveikį fizinei ar emocinei sveikatai? Kaip žmonės jūsų gyvenime gali geriausiai jus palaikyti? Ar norite, kad jie stebėtų jūsų elgesį? Kokius pokyčius norėtumėte padaryti savo gyvenime, kad įvestumėte sveiką gyvenimo būdą?“ – pataria M. Lukoševičiūtė.

Ji perspėja, kad artimieji, išgirdę problemą, gali reaguoti emocionaliai, parodyti šoko reakciją, baimę, pyktį ar neigimą. Tačiau svarbu išlikti ramiems, nes tik abipusis darbas leis pažinti problemą ir ją spręsti.

„Kiekviena diskusija su valgymo sutrikimu sergančiu žmogumi bus skirtinga – pernelyg didelis atkaklumas gali paskatinti sergantįjį nuo jūsų atsiriboti, tačiau ignoruoti mirtinos ligos taip pat negalima. Svarbu palikti „pravertas duris“ ir nuolat pasiteirauti mylimo žmogaus, kaip jam sekasi ir ar jis nori gydytis, tai gali padėti jį nukreipti teisinga linkme“, – pataria psichologė.

Ji pabrėžia, kad valgymo sutrikimui susiformuoti įtakos turi genetika, asmenybė, psichologinė patirtis, o negydomi valgymo sutrikimai gali turėti nesugrąžinamų komplikacijų ir pasibaigti mirtimi. Kuo anksčiau bus pradėtas gydymas, tuo mažesnis rimtų pasekmių pavojus, didesnė išgijimo tikimybė.

Turintieji įtarimų dėl asmeninių mitybos įpročių kviečiami atlikti valgymo sutrikimų testą.
Nemokama psichologinė pagalba teikiama šalies poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuomenės sveikatos biuruose.
Antradieniais nuo 18 iki 22 val. veikia Valgymo sutrikimų linija,
tel. 8 631 22 777.

Užsk. nr. 97960