Utenos vokiečių kapinės įgauna naujus kontūrus – virto skveru

Jau kurį laiką Utenoje, J. Basanavičiaus bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvių sankryžoje esančiame skvere, buvusiose vokiečių karių kapinėse, vyksta šios teritorijos tvarkymo darbai. Burzgianti technika ir būrys plušančių UAB „Utenos komunalininkas“ darbuotojų šiuo metu sutelkę pajėgas į skvero gražinimą: laiptų tvarkymą, naujo pėsčiųjų tako tiesimą, apželdinimo darbus. Per daugiau nei šimtą metų ši vieta daug kartų tvarkyta, statyti ir griauti paminklai, tiestos komunikacijos. „Utenos diena“, praskleidusi istorijos šydą, skaitytojams skiria publikaciją, kurioje – daug negirdėtų faktų.

Perlaidoti palaikai
Laikraščio „Utenos diena“ skaitytojams norime priminti, kad prieš kelerius metus buvo ekshumuoti ir perlaidoti Pirmajame bei Antrajame pasauliniuose karuose žuvę vokiečių bei rusų (nedidelė dalis) karių palaikai, kurie buvo palaidoti minėtame skvere. Perlaidojimo ceremonija vyko 2012 metų gegužės 15 dieną Vingio parko kapinėse. Iš tarybiniais laikais sunaikintų Utenos kapinių buvo perkelti ir perlaidoti 353 abiejuose karuose žuvusių karių ir karininkų palaikai. Beveik prieš šešerius metus vykusioje perlaidojimo ceremonijoje dalyvavo Vokietijos ambasados Lietuvoje, Krašto apsaugos ir Kultūros ministerijų, Lietuvos kariuomenės, Vilniaus miesto bei Utenos rajono savivaldybių administracijų atstovai, Utenos gimnazijų mokiniai.

Savo tautiečių karių palaikų paieška iki šiol rūpinasi Vokiečių kapų globos tautinė sąjunga, o jai talkina Kultūros vertybių globos tarnyba. Po ekshumacijos Utenoje karių palaikai buvo identifikuojami, nustatinėjamos jų pavardės. Vokiečiai, kurie 2011 metais dalyvavo ekshumuojant palaikus, tvirtino, kad jų moralinė pareiga – išlaikyti žuvusiuosius, nepriklausomai nuo to, ką jie yra padarę, pagarbos vertuose kapuose, kur jie galėtų ilsėtis ramybėje.

Skveras pakeis savo veidą
Iškasus palaikus ši teritorija buvo sutvarkyta, žemė išlyginta, tačiau jokie didesni darbai nebuvo vykdomi, išskyrus tai, kad šiltuoju metų laiku keliskart nupjaunama žolė. Kaip sakė Utenos rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vyr. specialistė Jūratė Paragytė, visai neseniai kilo mintis šią teritoriją sutvarkyti. „Kadangi šioje vietoje buvo kapinės, norėjosi, jog išliktų ir skveras, – teritorija nebūtų užstatyta statiniais“, – idėją sutvarkyti šią žaliuojančią teritoriją ir ją paversti dar patrauklesne pristatė J. Paragytė, pabrėžusi, kad praėjusios savaitės pradžioje darbininkai pradėjo tvarkyti avarinės būklės laiptus, palei tvorą tiesti pėsčiųjų taką, o artimiausiu metu vietoje, kur buvo iškirsti medžiai, rengiamasi pasodinti naujų želdinių, gyventojų patogumui pastatyti kelis suoliukus. Ateityje žadama pasodinti ir gėlių.

Netikslumų virtinė
Daugelis uteniškių iki šiol mano, kad šiose kapinėse buvo palaidota beveik 1 tūkst. karių. Ši klaidinga informacija iki šiol skleidžiama įvairiuose šaltiniuose. Didesnė tikimybė, kaip tvirtino ir vokiečiai, dalyvavę ekshumuojant palaikus, kad Utenos vokiečių kapinaitėse galėjo būti palaidota iki 375 karių. Šia prielaida linkęs tikėti ir rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistas paminklotvarkininkas Arvydas Mitalas. Pasak jo, rašant tarybine spausdinimo mašinėle galėjo įsivelti netgi ne spausdinimo klaida, o skaičius 9, parašytas ant prasto popieriaus, atrodė kaip skaičius 3. Anot jo, kažkas nepamatė, o gal neįsigilino, ir parašė, jog kapinėse palaidoti 975 kariai, nors, žinant vokiečių pedantiškumą, tokioje mažoje teritorijoje toks didelis kiekis laidojimų neįmanomas. Šis skaičius galėjo būti padidintas ir tuometinės propagandos tikslais.

Vadinamųjų vokiečių kapų teritorija, kaip prisimena liudininkai, buvo sulyginta apie 1962 metus, kai, anot istorikų, Lietuvoje vyko masinė panašių teritorijų naikinimo procedūra. Įvairiuose šaltiniuose ir ši data – netiksli. Tvirtinama, kad visa tai vyko apie 1967 metus.

Kapines ne kartą niokojo
Įvairiuose istorijos šaltiniuose teigiama, kad Pirmojo pasaulinio karo metu prie Utenos vyko smarkūs rusų ir vokiečių mūšiai. Jiems pasibaigus, vokiečiai surinko žuvusių karių kūnus ir paplentėje palaidojo juos aptverdami mūro tvora, apsodindami eglėmis. Visiems žuvusiems kariams buvo pastatyti dailūs paminklėliai, o jų kapinės būdavo prižiūrimos.

Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais rusų kariai nuplėšė visus antkapinius kryžius, paminklėlius išvežė. Antrasis kapinių naikinimas įvykdytas jau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje: buvo nuverstas obeliskas ir du didieji antkapiniai paminklai, o skeveldros sumestos į gilias duobes kapinių teritorijoje. Net rūpestingai susodintos eglaitės buvo pamažu išpjautos. 1972–1973 metais vokiečių karių kapinės aptvertos betonine tvora, teritorija išlyginta, apsėta žole, įrengtas skveras, nutiesti pėsčiųjų takai, nors žemėje dar tebegulėjo karių palaikai.

Geriausi istorijos liudininkai – uteniškiai
Visai šalia buvusių vokiečių karių kapinių nuo mažens gyvenantis uteniškis Vytautas Baltaduonis – šios istorinės vietos liudininkas. Jis prisiminė, kaip vaikystėje kartu su broliu Juozapu ir bendraamžiais čia lakstydavo ir žaisdavo futbolą. Uteniškis parodė ir vietą, kurioje po negiliu žemių sluoksniu yra antkapinio paminklo plokštė – po ja, anot jo, buvo palaidotos kelios dešimtys vokiečių karininkų. Vyriškis pasakojo, kad palei jo namų tvorą augo dideli medžiai, tačiau jie jau buvo pradėję džiūti „Štai čia stovėjo šulinys, – į skvero vidurį ranka mostelėjo V. Baltaduonis. – Kapų niekas neprižiūrėdavo, net gėlių nepadėdavo. Matydavau, kaip tarybiniais laikais atvykdavo ekskursantai, ateidavo pažiūrėti obelisko, prie jo fotografuodavosi.“ Pašnekovo žiniomis, šalia vokiečių karių atgulė ir apie 20 karo metu žuvusių rusų karininkų, kurių kūnai buvo atkasti kartu su vokiečių palaikais.

Obelisko žvaigždė – betone
V. Baltaduonio brolis Juozapas, prieš kelis dešimtmečius nusprendęs kieme įrengti rūsį, keturkampę obelisko žvaigždę įbetonavo į rūsio pamatus. „Gal ir blogai pasielgiau, kad ją neatsakingai palikau rūsyje. Prabėgo labai daug laiko, net neatsimenu, kurioje vietoje toji žvaigždė liko. Tik prisimenu, kad ji buvo nulieta iš bronzos ir gerokai suvarpyta kulkų“, – pasakojo uteniškis J. Baltaduonis.