Uteniškio sėkmės istorija: mėgstama veikla grąžino į gyvenimą brangų žmogų

Emigranto duonos ragavęs uteniškis Arminas Katilius (25 m.) nuo pat mažų dienų žinojo, kad kurs privatų verslą. Taip ir nutiko – vieną dieną nusprendęs, jog nebenori dirbti samdomo darbo, vaikinas įkūrė įmonę SON & FATHER (liet. sūnus ir tėvas – aut. past.) ir ėmė prekiauti rankų darbo žiedais bei aksesuarais, kuriems gaminti naudojama unikali, reta mediena. Savo sėkmės istoriją „Utenos dienai“ papasakojęs A. Katilius atskleidė, kad verslu virtusi širdžiai miela veikla sugrąžino jam brangų žmogų, su kuriuo likimas buvo ilgam išskyręs.

Sugriuvo planai
„Saulės“ gimnaziją baigęs uteniškis dvejus metus studijavo įstaigų vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete. Studijų metais, pasinaudojęs „Work and Travel USA“ programa, kuri jauniems žmonėms suteikia galimybę susipažinti su svajonių šalies kultūra, įgyti darbo praktikos bei susirasti naujų draugų, buvo išvykęs į Ameriką. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms A. Katilius paliko universitetą ir tęsė mokslus Utenos kolegijoje. Baigęs čia verslo vadybos studijas jis išvyko gyventi į Vilnių, kur dirbo taksi vairuotoju ir tuo pat metu intensyviai ieškojo darbo pagal specialybę – kasdien išsiųsdavo savo gyvenimo aprašymą kone dešimčiai darbdavių. Pavargęs nuo pusę metų trukusių bevaisių paieškų vaikinas nusprendė susikrauti lagaminus ir emigruoti iš Lietuvos.

„Su draugu buvome sutarę, kad kursime Anglijoje savo verslą – gaminsime lauko baldus. Man atvykus pradėjome dairytis medienos, mąstyti, kur realizuosime savo gaminius, tačiau po dviejų savaičių gavau draugo žinutę, kurioje buvo rašoma, kad jis išvyksta gyventi į kitą miestą, – prisiminė pašnekovas. – Man buvo šokas, nes neturėjau jokio darbo. Visi planai staiga sugriuvo.“

Kilo karjeros laiptais
Neilgai trukus A. Katilius įsidarbino fabrike, kuriame naudojant stiklo pluošto audinį gaminamos lėktuvų sėdynės. Vaikinas dirbo kruopščiai ir atsakingai, todėl greitai pakilo karjeros laiptais. Tačiau geras atlyginimas ir kokybės inspektoriaus bei komandos vadovo pareigos nedžiugino, nes darbo sąlygos buvo kenksmingos. Aštuonis mėnesius fabrike išdirbęs uteniškis nusprendė nebeaukoti savo sveikatos ir ėmė dairytis kito darbo, tačiau nežinojo, nuo ko pradėti.

„Kaip aklai vištai grūdas pasitaikė pasiūlymas dirbti vienoje Norvegijos įmonėje, kuri užsiima medinių durų, langų, laiptų gamyba. Sutikau nė nedvejojęs, nes nuo pat vaikystės dievinu medį, – kalbėjo A. Katilius. – Meilę medžiui tikriausiai paveldėjau iš savo senelio Augustino. Pas jį nuolat galėdavau rasti įvairios medienos, iš kurios iš pradžių gamindavau inkilus, vėliau – kubilus, lauko baldus, pavėsines. Tuo užsiimdavau dar besimokydamas mokykloje.“ Kalbintas kūrėjas tikino visada stengdavęsis, kad jo darbai būtų kuo natūralesni, todėl dažniausiai naudodavo rąstus, o ne pjautinę medieną.

Veiklą pradėjo Norvegijoje
Dirbdamas nedidelėje Norvegijos įmonėje, kur viskas iš medžio gaminama rankomis, uteniškis su gailesčiu stebėdavo, kaip egzotinės medienos likučiai atsiduria šiukšlyne, todėl nusprendė šiuos susirinkti. Vieną dieną A. Katiliui kilo mintis pasigaminti iš jų žiedą. Nors vaikinas pasidarė tam tikras stakles, kad išgautų tikslią žiedo formą, pirmieji bandymai nebuvo vykę – ištekintas papuošalas jį stipriau spustelėjus lūždavo.

„Naršydamas internete atradau specialią technologiją, kurią naudojant net ir itin ploni žiedai tampa ypač patvarūs bei dailūs, – sakė A. Katilius. – Kai mano rankoms ėmė paklusti net ir kaprizingiausia bei išskirtinai kieta mediena, supratau, kad atėjo laikas imtis kūrybinės veiklos. Šiuo metu galiu pagaminti žiedus, kurių storis siekia vos 1,5–2 mm.“

Grąžino artimą žmogų
Ištobulinęs žiedų gamybos technologiją pašnekovas sukūrė feisbuko puslapį, kuriame pradėjo dalytis savo darbų nuotraukomis. Sulaukęs pirmųjų užsakymų iš kelių užsienio šalių jis suprato, kad eina tinkama linkme.

A. Katiliaus istorija – ne tik apie jį. Vaikinas atskleidė, kad pasitikėjimo ir ryžto siekiant svajonės jam suteikė tėtis, su kuriuo likimas buvo ilgam išskyręs. Jaunasis verslininkas savo įkurtai įmonei tikrai ne šiaip sau suteikė prasmingą pavadinimą SON & FATHER – ši verslo idėja padėjo jam susigrąžinti tėtį.

„Tėtis ištiesė man pagalbos ranką tada, kai to labiausiai reikėjo. Jis paskatino mane palikti Norvegiją ir grįžti į Lietuvą kurti nuosavo verslo, – savo istorija dalijosi pašnekovas. – Dar būdamas Norvegijoje ėmiau gaminti medines peteliškes, kurių storis siekė 6–8 mm. Tėčio dėka man pavyko jas suploninti kone dvigubai. Šiuo metu peteliškės yra ir kur kas lengvesnės, tad jas gerokai maloniau paimti į rankas ir patogiau ryšėti.“ A. Katilius teigė, kad vienintelis Lietuvoje gamina dvipusio reljefo „varlytes“.

Plės asortimentą
Abiem lytims skirti žiedai ir vyriškos peteliškės – ne vieninteliai gaminiai, kuriuos nagingas uteniškis kuria iš egzotinės medienos. Grįžus į gimtinę buvusiam emigrantui gimė idėja asortimentą papildyti mediniais kaklaraiščiais. Paklaustas, ar patogu tokius ryšėti, kūrėjas šypsodamasis tvirtino savo kailiu įsitikinęs, kad jie, kaip ir peteliškės, nesukelia jokio nepatogumo jausmo.

„Savo spintoje turiu porą medinių kaklaraiščių, kuriais pasitaikius progai mielai puošiuosi. Šiuo metu ypač madingos tiek medžiaginės, tiek medinės peteliškės, – tikino A. Katilius. – Artimiausiu metu ketinu pristatyti naujų gaminių, kurie bus skirti moterims. Kol kas nenoriu išduoti, kas tai bus.“

Prieš bemaž pusę metų nuosavą verslą įkūręs uteniškis sakė, kad jo gaminiai yra išskirtiniai, kaprizingi ir prabangūs. Mediniai papuošalai ir aksesuarai, kūrėjo teigimu, skirti stilingiems, unikalumą vertinantiems žmonėms. „Nenoriu būti turgaus lygio, todėl savo dirbinius siekiu pateikti estetiškai – jie parduodami stilingose pakuotėse, kad būtų galima iš karto dovanoti“, – atskleidė A. Katilius.

Pats sau bosas
Prakalbus apie rizikas uteniškis tikino, kad nesigaili metęs gerai apmokamą darbą užsienyje ir grįžęs į Lietuvą imtis privačios veiklos. Jis sakė, jog mieliau uždirbs mažiau, nei darys tai, kas jam nepatinka. „Norvegijoje iš pradžių buvo smagu, nes turėjau galimybę mokytis dalykų, kurių iki tol nemokėjau, tačiau laikui bėgant pasiekiau ribą, kai atrodė, kad jau viską moku, todėl nebemačiau prasmės ten pasilikti, – atviravo pašnekovas. – Gyvenant ir dirbant užsienyje mane ypač vargino kasdienė rutina, o dabar esu laimingas – vos prabudęs su šypsena veide skubu į dirbtuves, pasileidžiu muziką ir užsiimu širdžiai miela veikla.“

Ne vieną veiklos sritį jau spėjęs išmėginti uteniškis, kuriam netrukus sukaks 26-eri, sakė dar vaikystėje nusprendęs, kad bus pats sau bosas. Mama A. Katiliui pasakojo, kad būdamas vaiku šalia namų jis pasistatydavo staliuką ir prekiaudavo daržovėmis. Tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, šias mamos prašymu nupirkdavo jos draugai. „Tikriausiai būtent mamos draugams ir turiu būti dėkingas, kad neleido man nusivilti", – sakė pašnekovas.

Kuria skulptūras
Medinių žiedų bei aksesuarų gamyba – ne vienintelė A. Katiliaus veikla. Du šunis namuose auginantis vaikinas labai myli gyvūnus, todėl kartas nuo karto apsilanko Utenos rajono gyvūnų globos namuose ir praskaidrina ten gyvenančių keturkojų kasdienybę paties sukurta medine smulkmena. „Mėgstu ekstremalų sportą, tad žiemą slidinėju snieglente. Man taip pat patinka grandininiu pjūklu gaminti skulptūras iš medžio bei ledo. Besimokydamas mokykloje ant Vyžuonaičio ežero per šešias valandas iš ledo sukūriau delfiną, kurį po kelių dienų sudaužė vaikai, – sakė A. Katilius. – Nors neturiu didžiulio potraukio fotografuoti, prieš kelerius metus Amerikoje įsigytu fotoaparatu pats įamžinu visus savo gaminius, kuriuos parduodu elektroninėje parduotuvėje. Daug maloniau, kai viską nuo A iki Z pasidarai pats...“