#UNIKALU. J. Rim­ku­tė: „Ėmiau sem­tis įkvė­pi­mo iš gam­tos“

Šiauliai

Etaplius.lt nuotr.

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

213630

Nau­jau­sia­me nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dės „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ epi­zo­de kal­ba­mės su ma­dos di­zai­ne­re Jo­lan­ta Rim­ku­te, ku­ri pa­pa­sa­kos, kaip vi­sa­da tu­rė­ti ką ap­si­reng­ti, ko­dėl ji iš­si­kraus­tė iš did­mies­čio ir nu­si­pir­ko šim­ta­me­tę tro­bą ir ko­kie bū­tų pa­sku­ti­niai jos žo­džiai.
 

– Jolanta, buvote viena pirmųjų, sugalvojusių į Lietuvos identitetą, ženklus pažiūrėti kiek kitaip, pasiūlyti juos naudoti moderniau. Kodėl kilo tokia mintis?

– Viskas susideda į biografinius faktus. 1990–1991 m. aš buvau 18-os, to meto įvykiai mane stipriai paveikė. Aš jau sąmoningai suvokiau ir dalyvavau tuose pokyčiuose. Vėliau atsirado profesija – kostiumo dizainas. Po to – daug kelionių. Tada turbūt ir susijungė galvoje tos trys patirtys.

– Kokie simboliai dabar populiariausi?

– Labai gražu, kad tarp jų tikrai yra vytis. Kad vieną dieną neįvyktų konfliktas, sutikime, kad vytis nėra tik mūsų. Mes jį dabar savinamės, bet reikia suvokti, kad tai yra bendros istorijos dalis. Tas bendrumas dabar mums labai reikalingas. Šių dienų įvykių kontekste vytis naujai, dar kitaip suskamba – ant žirgo, pakeltu kalaviju. Tas simbolis, kai pereina per mus, kitaip dėlioja mintis.

Geltona, žalia, raudona – turbūt kiekvienas turi savo istoriją. Kaip dabar atsimenu, prieš kokius 25 metus, kai pirmą kartą dalyvavome parodoje Paryžiuje, ta vėliavėlė buvo tokia nauja, o mes – „iš Afrikos“.

Man atrodo, kad vėliavos istorija labiausiai sustiprėjo šimtmečio kontekste. Per 100 metų mes ne tiek daug tą trispalvę ir naudojom. Žinant istoriją, norėta ją pakeisti, bet kai jau krauju buvo parašyta, niekas nedrįso. Kai perleidau per save visą tą istorinį kontekstą, tai mane performavo. Gal jau prisijaukinau.

Tas tris spalvas – geltoną, žalią, raudoną – jau seniai naudojam: ir sukome jas į vieną, ir atskirai. Tikrai galiu pasididžiuoti. Tuo metu dar buvo abejojama, ar galima avėti vėliavą. Mes padarėme ilgas kojines, tai buvo pirmas mūsų eksperimentas. Vėliau prigijo. Visi tie simboliai užaugo, per 20 metų tapo organiški.

asasas.png

– Trispalvė, vytis yra labiau valstybingumo simboliai. Jeigu kalbame apie etninį identitetą, kaip atsirado idėja transformuoti tautinį kostiumą?

– Pradėkime nuo to, kad turime XIX a. pab.–XX a. pradžios kolekcijas, tik tada buvo pradėta rinkti. Kai supranti, kad XIX a. žmogus nemokėjo skaityti ir rašyti, tada dar kiti kodai atsiranda. Tai reiškia, tautinis kostiumas buvo jo kalba. Nebuvo žurnalų, nuo ko nusirašyti, pavartyti, kas dabar madinga. Tai yra tik tai audėjai būdingos spalvos, jos gražumas, tekstas. Aišku, meistrystė visur reikalinga.

Man tie raštai ir simboliai – ne proto, o širdies. Man atrodo, kad XX a. yra proto, o XIX a., ypač jei kalbi etno tema, – širdies, darnos su gamta, jos stebėjimo. Dauguma motyvų ir yra žmogaus ir gamtos sąjungos.

Kad mūsų kasdienybėje rutuliotųsi etno tema, ji turi būti mažuose miesteliuose, vienkiemiuose, sodybose, o ne didmiesčiuose. Man svarbu, kad tai rastų naują vietą, todėl turėjau apsispręsti ir pati išvažiavau iš didmiesčio. Atvykau į mažą miestelį, nusipirkau 100 metų senumo namą. Kitas mano projektas – suderinti šiuolaikinius poreikius su 100 metų namo istorija. Noriu parodyti, kad tai gali skambėti.

Vyresnio amžiaus moterys man sako: „Padrąsinkite, argumentuokite dar kartą, kodėl aš turėčiau įsigyti tą tautinį kostiumą.“ Pirmiausia – išspręsite problemą „nėra ką apsirengti“. Teisingas tautinis kostiumas nėra pigi investicija. Tai yra normalu, nes audžiama rankomis, siuvama ir t. t. 10–20 metų, esant kokiai šventinei progai, jūsų spintoje būtų kostiumas, kurį visada galite apsivilkti. Be to, aš esu dalyvavusi tokiose laidotuvėse, kuriose tautinis kostiumas buvo ir įkapės.

– Jolanta, dirbate ir teatre. Kokie ten buvo įdomiausi projektai?

– 2018 m. buvau pakviesta į bendrą projektą. Atsakingai metus dirbome tam, kad įvyktų projektas šimtmečio proga – valandos trukmės Latvijos istorijos pasakojimas per šokį ir muziką. Scenoje buvo mažiausiai 500 dalyvių, kuriems buvo pagaminta virš 2000 kostiumų. Buvo labai įdomu dalyvauti šiuolaikine kalba kuriant pasakojimą apie kaimynų istoriją. Po to aš nurimau – su manimi viskas gerai.

– Mane visada žavėjo latviai. Kai tekdavo pas juos nuvykti į renginius, pavaikščioti po suvenyrų parduotuvėles, atrodydavo, kad jie anksčiau viską pradėdavo, būdavo drąsesni.

– Baltiškus ženklus taip pat jie pradėjo naudoti pirmiau, mes iš jų imame informaciją. Jie taip pat yra visiški gamtos vaikai.

Labai svarbu pasakyti, kad mes labai teritoriškai uždarome vieną ar kitą simbolį. Dar prieš 200 metų žmonės turėjo daug bendro, nebuvo tokio uždarymo. Kai kuriuos ženklus esu radusi Islandijoje. Nuvažiavusi į kitą šalį, per tai skaitau, kokia jos istorija. Be kalbos, be rašto – per vaizdus bandau nužiūrėti jų gyvenimo būdą ir jiems svarbius simbolius. Kai Islandijoje randi tą patį ženklą, tai reiškia, kad mes arti.

– Kokių ženklų reikia šiandien?

– Apie tai dar nemąsčiau, bet... Pirmosios karo dienos frazė mane stipriai paveikė, su ja vaikščiojau kelias dienas. Galvoju, kad jeigu tai būtų paskutinė mano frazė, tai aš lygiai tą patį pasakyčiau – su pilnu keiksmažodžiu. Tai jau istorija ir mano emocija.

– Svarbi žinutė – kad tai yra krypties parodymas Kremliaus režimui, o ne rusiškai kalbantiems, rusų tautybės žmonėms.

– Taip. Kiek pastebėjau socialiniuose tinkluose, šioje frazėje būna didelė klaida: neužrašo žodžio „karinis“. Man tai yra svarbiausia. Tai jau yra istorijos dalis. Jeigu reikia, tai yra ir pirma rusų kalbos pamokėlė.

– Jums taip pat teko patyrinėti paukščio simbolį. Šių dienų kontekste jis taip pat labai svarbus – lyg ir neša taiką. Kodėl daugybei šalių, regionų, žmonių paukštis yra toks svarbus?

– Pasakysiu taip: su šituo simboliu gyvenu labai seniai. Iki kovido su draugais darėme vasaros stovyklą, kuri vadinosi „Migruojantys paukščiai“, tada supratau, kad šitas simbolis su manimi seniai. Kodėl? Paukštis, kur beemigruotų, vieną dieną grįžta į tą vietą, iš kur jis yra. Kitas dalykas – paukščiai orientuojasi pagal žvaigždžių žemėlapį. Trečia, paukštis stengiasi viską matyti iš aukštai. Tai yra trys savybės, dėl kurių man šis simbolis svarbus.

Man netikėta, kad jis buvo žaisluose ir jo ten nebėra. Paukštis yra dekoratyvus, mes jį padedame kur nors, bet per jį nebepasakojame, yra toks atitrūkimas. Buvau mačiusi ornamentikoje, vienur ir kitur, bet niekada nebuvau pagalvojusi apie vaikų žaislus, kad tai irgi yra pirminė medžiaga, kuria kuriamas mažo žmogaus pasaulis.

Tai ir dar daugiau galite pamatyti naujausiame tinklalaidės „UNIKALU su Asta Lesauskiene“ epizode „YouTube“ platformoje.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt