#UNIKALU. I. Briaz­ka­lo­vai­tė: „Esa­me ma­žiu­kai „Cir­que du So­leil“

Šiauliai

(Etaplius.lt nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

204257

Nau­jau­sia­me nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dės „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ epi­zo­de su­si­pa­žįs­ta­me su In­ga Briaz­ka­lo­vai­te – ba­le­ri­na, šo­kio mo­kyk­los „Co­da“ įkū­rė­ja ir ver­ti­ka­laus šo­kio pra­di­nin­ke Lie­tu­vo­je. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kaip gi­mė min­tis lai­pio­ti sie­no­mis, ko­kių su­lau­kia reak­ci­jų, dėl ko ne­ri­mau­ja mo­ki­nių tė­vai ir ko­dėl kar­to­ji­mas – ne vi­sa­da moks­lų mo­ti­na.
 

– Inga, šiandien susitikome pasikalbėti apie vertikalųjį šokį. Kaip gimė ta mintis?

– Tikrai negalėčiau pasakyti tokio vieno taško, nuo kurio viskas prasidėjo, nes tai vystėsi labai ilgai. Šoku scenoje nuo mažumės, baigiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, Baleto skyrių, prašokau
18 metų teatre. Visą laiką, netgi kai šokdavome su partneriu, buvo kažkoks noras, kad mane aukščiau pakeltų, kažkaip pasuktų, žemyn galva nuleistų. Visą laiką sakydavo: „Jūsų šokiai –
kažkokia akrobatika.“

Labai ilgai ėjome link to ir vieną dieną visa dėlionė suėjo: mano mechanikos inžinerijos mokslai, šokimas – jau reikėjo nulipti nuo scenos Klaipėdos muzikiniame teatre. Viskas dėjosi, dėjosi, dėjosi, teatras užsidarė renovacijai. Aš tuo metu sakiau: „Žiūrėkite, kaip gerai būtų, jei ta frazė „išeiti iš teatro“ galėtų nuskambėti ir vizualiai atrodytų kaip 3D. Išeina šokėjas iš teatro – per sieną žemyn, ant žemės.“ Iš tikrųjų ant Muzikinio teatro buvo nuostabi vieta, kurią mes radome, – 19 m aukščio siena be jokių trukdžių, langų, skardų. Tuo metu vadovas sutiko ir mes metėme tokį iššūkį. Man tai buvo pirmas kartas, net nežinojau, į ką aš neriu.

Kai atvažiavo olandai, „Bencha“ teatras, su kuriais iki šiol bendradarbiaujame, mūsų mokyti, tikrai buvo labai dvejopų jausmų. Visa baleto trupė galėjo pabandyti: vienas visiškai negali žemyn galva nusileisti, kitas negali suktis, trečiam labai smagu. Kai sako, kad kiekvienas šokėjas galėtų būti vertikaliu šokėju, tai aš tikrai pasiginčyčiau.

– Koks jausmas šokti nesvarumo būsenoje? Ką patiriate?

– Net nežinau, su kuo palyginti. Gal kažkam – su skaniausiu jo maistu, kitam – kai, pirmąkart nuskridęs į Balį, paragauja kokios uogos ir burnoje sprogsta kažkas.

Šokimas vertikalioje padėtyje yra fiziškai labai sunkus, bet vizualiai atrodo pasakiškai. Kai skrendu, nesilaikydama rankomis, tai tikrai užburia. Kai analizuoju savo darbus, kartais pagalvoju: „Oho, kaip gražiai naktį atrodė.“ Jeigu kas nors nežinojo ir ėjo pro šalį, tokį vaizdą pamatęs, galėjo pagalvoti: „Viskas, nuo šiandien metu gerti.“

0u1a1122.jpg

– Kokių reakcijų sulaukiate iš žiūrovų?

– Kai darėme pirmąjį projektą Klaipėdoje, gavome itin teigiamų atsiliepimų. Kadangi mes – klaipėdiečiai, Muzikinis teatras organizavo, tai daug žmonių viešojoje erdvėje parašė Muzikiniam teatrui. Aš mačiau, skaičiau ir verkiau iš to džiaugsmo. Kai pasirodėme Vilniuje, turbūt buvo sunku mus surasti ir pagirti – laiškas nepasiekė adresato. Tie žmonės, kurie liko po renginio, priėjo ir drąsiai pasakė, kaip jiems patiko, drąsiai reiškė savo mintis, paglostė širdį. Jeigu kas mėgsta „Cirque du Soleil“, o lietuviai turbūt labai: kai atvyksta, jie čia ne be reikalo vieši keturias dienas, tai mes esame dar mažiukai „Cirque du Soleil“.

– Įkūrėte ir šokio mokyklą?

– Mokykla įkurta jau seniai. Vaikus mokome baleto. Pasaulis juda į priekį – pradėjome mokyti ir šiuolaikinio. Anksčiau turėjai būti vienos profesijos žmogus, dabar kuo labiau esi multifunkcis, tuo esi reikalingesnis.

Nuo praeitų metų suteikiame galimybę vaikams išbandyti vertikalųjį šokį. Šitą gerąją praktiką mes atsivežėme iš Amerikos. Aišku, vaikai turi būti fiziškai šokantys, drąsūs – ne per drąsūs.

Aš visą laiką su tėvais šneku: „Ar jūs bijote įeiti į devynaukštį pastatą? Tai kodėl bijote, kai yra virvė, išlaikanti pusantros tonos?“ Kabi labai saugiai: per žemės drebėjimą iškabėčiau, o pastatas galėtų sugriūti. Tai tik atrodo neįprastai – kaip „Redbull“ čempionatas, bet manau, kad tai yra saugu.

– Lietuvoje tai yra naujiena, o kas pasaulyje pradėjo vertikalųjį šokį ir kiek metų tai gyvuoja?

– Pati pradžia buvo Amerikoje, trupėje „Bandaloop“. Prieš porą metų man nusišypsojo laimė pas juos pabūti. Pas juos viskas vyko labai nuosekliai: jie mėgo laipioti uolomis, buvo šokėjai, staiga pagalvojo nusifilmuoti, kaip šoka, po to pasikabina, tada pasikabina ir šoka. Prieš 20 metų tai pakrypo link renginių ciklo.

– Ką šokis duoda žmogui?

– Kai sako, kad vyrams privaloma metams eiti į kariuomenę, tai aš manau, kad mergaitėms privaloma eiti į šokius – nebūtinai baletą, gali būti ir pramoginiai, ir meninė gimnastika, ir dar kažkokie kiti. Vaikinams irgi tik į pliusą. Pas mus irgi šoko berniukų ir aš visada sakiau: „Jūs nebijokite, ką kiti šneka.“ Tai yra disciplina, pasitempimas, vyrams – bendravimas, nebijojimas prisiliesti prie moters.

Vis tiek sportas daro savo. Tu atrodai kitaip, tavo tonusas kitoks, nuotaikų kaita kitokia. Atsitiko kažkokia bėda – nueini į sporto salę ar šokius, nesėdi ir negalvoji: „Va, kaip man dabar blogai.“

– Ką galėtumėte patarti ar pasakyti žmonėms, kurie neišdrįsta? Galbūt visą gyvenimą norėjo šokti, bet vaikystėje neturėjo mokytojo ar suaugęs nerado poros. Ką galėtumėte pasiūlyti?

– Aš galvoju, kad karantinas atnešė labai labai daug pliusų, tik juos reikėtų mokėti išnaudoti. Anksčiau negalėdavome jokios medžiagos gauti internete arba ji būdavo labai trumpa. Dabar pasaulis buvo taip stipriai atsivėręs, videomedžiagos yra tiek, kad turbūt namų sąlygomis galėtum suprasti, kas tau patinka – ar bačiata, ar krosfitas. Yra tiek galimybių pabandyti ir jau žinoti, kur nueiti. Anksčiau viską bandydavome: ten nepatiko, kitur nepatiko, po to meti ir galvoji: „Gal man niekas ir nepatinka.“

Dabar tikrai yra galimybių ir siūlau visiems bandyti, galbūt kada nors mes ir vertikalųjį šokį leisime išbandyti. Matote, labai didelė atsakomybė dirbti mokytoju, kabinant kitą žmogų. Visą laiką kitam atrodo, kad tai yra labai paprasta, o tu kabindamas supranti, kokią turi atsakomybę: jeigu netyčia ne taip pasisuks, kažką pasitemps… Jeigu jūs blogai rašote, pavyzdžiui, „moma“, jums duos sąsiuvinį prirašyti 10 eilučių „mama“. Aš 10 kartų trankytis į sieną negaliu leisti. Kai kur, kaip ir, pavyzdžiui, chirurgijoje, klaidų turi nebedaryti.

– Inga, kas toliau?

– Mano žvilgsnis krypsta į stiklinius pastatus. Visą laiką savo projektus rodėme su projekcija, su dideliais resursais. Labai brangūs projektai. Šiuo metu labai norėčiau pabandyti Vilniuje surasti tokį pastatą, kuris būtų tikrai saugus, ir pabandyti tokį efektą, kai šokdamas atsispiri nuo to stiklinio paviršiaus ir jeigu, pavyzdžiui, trys šokėjai šoka, tai jie atrodo kaip šeši.

Labai daug daro amerikiečiai. Kiek su jais bendravome, gali būti, kad lietuviai net ir pirmi visą pasaką padarė.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt