#UNIKALU. G. Alek­sa: „Pak­vies­ki­te ma­ne kas nors pa­sta­ty­ti nor­ma­lų spek­tak­lį!“

Šiauliai

Etaplius.lt nuotr.

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

208056

Nau­jau­sia­me nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dės „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ epi­zo­de kal­ba­mės su teat­ro ir šiuo­lai­ki­nio cir­ko re­ži­sie­riu­mi Gil­du Alek­sa. Ne­nu­jaus­da­mi ir ne­pla­nuo­da­mi pa­si­kal­bė­jo­me ir apie ka­rą. Kaip ka­ras su­si­jęs su de­tek­ty­vais? Ko­dėl sun­kiais lai­kais rei­kia vis­ką su­dė­lio­ti į len­ty­nas?
 

– Gildai, esi šiuolaikinio cirko atstovas. Kas tai yra?

– Šiuolaikinis cirkas yra jauniausia scenos menų šaka, kuri naudoja cirko disciplinas teatro scenoje. Kalbant paprastai, šiuolaikinis cirkas nuo tradicinio skiriasi estetika ir tikslu. Tradicinis cirkas, visų pirma, yra pramoga, būna daug efektų ir blizgučių, o šiuolaikinis cirkas yra menas, kuris kvestionuoja dalykus. Tai yra teatras, padarytas iš cirko.

Pati spektaklių dramaturgija labai skiriasi, nes tradicinio cirko eiga yra parodyti kažką įspūdingo, tada mažiuko, didesnio, dar didesnio ir jau visai didelio. Šiuolaikiniame cirke gali būti visą laiką mažiukas, visą laiką didelis, laviruoti visaip, kaip ir muzikoje.

Atpažįstamiausias sakinys yra tai, kad šiuolaikiniame cirke nėra gyvūnų. Iš tiesų tai tiek kartų buvo kartota, kad šiuolaikinio cirko menininkai pradėjo naudoti gyvūnus. Dažniausiai tai būna arkliai arba varna. Vieną kartą mačiau gyvai, kitą – įraše, kaip arklys pats įeina į sceną ir būna ten vienas. Jauti įtampą, nes supranti, kad niekas nekontroliuoja šito dalyko. Tokie tie skirtumai.

– Kur kilo pati šiuolaikinio cirko idėja?

– Prancūzijoje 7-ajame dešimtmetyje cirko menininkai pradėjo lipti į scenas ir kurti spektaklius, nes norėjo kažką pasakyti, atsisakyti blizgučių ir spindesio, norėjo būti legitimizuoti kaip menininkai. Yra ir kita pusė: cirko artistai dažnai būna seksualizuojami, nes yra raumeningi, merginos lanksčios ir viskas labai aptempta. Niekas nenori jaustis tiesiog kaip objektas, ypač kai dedi tiek daug pastangų ir lavini savo kūną, skaitai knygas, kad išreikštum kiek įmanoma daugiau.

– Kaip cirkas atėjo į tavo gyvenimą?

– Paprastai. Aš buvau režisierius, esu režisierius, kažkur pamačiau patį šiuolaikinio cirko reiškinį, užsimaniau pastatyti šiuolaikinio cirko spektaklį. Tada supratau, kad režisierius be atlikėjų nieko negali. Lietuvoje tų atlikėjų nėra. Padarėme mažiuką festivalį, kad atneštume tų kompetencijų, jog scenos menininkai galėtų inkorporuoti cirką į savo praktikas. Tas festivalis išaugo iki neįtikėtino masto ir dabar jau nėra kelio atgal. Dabar aš esu teatro režisierius ir cirko vadybininkas.

0u1a4660.jpg

– Palietei labai jautrią temą – apie kūną ir jo seksualizavimą. Kaip mes galime tai pakeisti?

– Visų pirma, aš manau, kad teatras nėra edukacinė priemonė. Netikiu, kad meno kūrinys gali pakeisti pasaulį, – tą sakau ir studentams. Meno kūriniu tam tikru laiku pasakoma tam tikra informacija.

Noriu praplėsti perspektyvą. Jei žmogus gyvenime šiaip nelaiko kolegų objektais, jei vyras ne nužiūrinėja moterį, o ieško bendravimo ir pan., nekalbant apie ekstremalumus dėl priekabiavimo, jis ir cirko spektaklį žiūri visai kitaip. Jeigu žmogus iš esmės buvo auklėtas mylėti mergaites blogąja prasme, aš nemanau, kad kažkas pasikeis, jeigu jis pamatys spektaklį. Dabar yra labai nemažai gerų žiūrovų, bet tie blogieji atvejai visą laiką sugadina medaus statinę.

– Mes esame Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, kuriam šiemet sukanka 90 metų – ne kiekvienas teatras gali pasigirti tokia istorija. Kuo nustebinsi šiauliečius?

– Nustebinsiu tuo, kad kažkuria prasme bus siekiama normalumo. Ilgai kalbėjome, ką ir kaip čia statyti. Pandemija, aišku, prisidėjo prie planų ir sąstatų. Kažkaip pagalvojau: o kodėl teatras pastaruoju metu tapo baudų bauduže? Ateini į teatrą ir baudžia tave: dabar kentėk, mąstyk apie gyvenimo blogybes. Pasakiau: „Žiūrėkit, niekas negrįžta į teatrą po pandemijos. Pastatykime Agatos Kristi detektyvą.“ Buvo pauzė. Sakiau: „Aš padarysiu, aišku, savaip. Nieko neslepiame, padarome neįmantriai, pavadiname „Puaro“.“

Paaiškinau, kad detektyvo žanras išvešėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tam yra priežastis. Visų pirma, beveik visi vyrai mirė, moterys turėjo kažkaip išgyventi. Kitas dalykas – kai pasaulyje chaosas, detektyvai suteikia optimizmo: ateina kažkoks superherojus, vos ne mitologinė būtybė, sudėlioja visą chaosą į lentynėles, viskas pasidaro logiška ir kaltieji nubaudžiami. Tai yra tas jausmas, kurio tuo metu labai reikėjo pasauliui. Mums dabar reikia optimizmo.

Tada aš tiesiog suėdžiau Agatos Kristi kūrybą – po knygą per dieną. Labai nenorėjau daryti XX a. pradžios kostiuminės dramos. Teatrui geriausiai tinka mitai, o aš daug dirbęs su mitologija teatre. Pažiūrėjau, kad Puaro turi visas mitologinės būtybės savybes: jis yra panašus į žmogų, bet turi antžmogiškų savybių, mes norime būti kaip jis. Jeigu tai yra mitologinė būtybė, vadinasi, gali atsirasti bet kur. Tada man viskas ir atsirakino. Perdariau vieną iš knygų į fiktyvų Lietuvos kaimą, kur kažkoks senukas pasako, kad jis yra Puaro, ir viską išsprendžia.

Iš tiesų ir darbuotojams, ir aktoriams sakiau: „Čia bus spektaklis, kuris nepakeis pasaulio. Mes prieš nieką nemaištaujame. Norime grįžti į vėžes.“ Ir visi buvo labai tuo patenkinti.

– Vaikai teatre arba teatras vaikams. Ar jis turi būti išskirtinis? Ar pačiam tenka dirbti su vaikais?

– Su vaikais dirbu baisiai ilgai. Pirmas mano mokytojavimo darbas prasidėjo, kai man buvo 13 metų. Tada buvo kažkoks ypatingas projektas, kur vaikai turėjo mokyti vaikus anglų kalbos. Ir dabar dar mokyklose mokau vaikus. Neturiu laiko, bet šito niekada gyvenime nepaliksiu. Jie atima jėgas, yra visiški vampyrai, bet duoda tiek daug džiaugsmo. Ten aš matau edukacinę prasmę. Aš mokau ne teatro, o kultūros: jie per teatro priemones mokosi būti visuomenės nariais.

Kitas dalykas – teatras vaikams. „Teatrone“ esame pastatę vieną spektaklį, dar vieną esu pastatęs anksčiau. Esmė yra požiūris. Aš aktoriams iš karto pasakiau, kad su vaikais bendrausime kaip lygūs su lygiais ir nebus jokio „utiutiu“. Viduryje mūsų spektaklio jie išmoksta balsuoti, protestuoti: patys nusipiešia kreidomis plakatus ir protestuoja prieš pilkuosius ponus, kurie pavogė iš suaugusiųjų laiką.

Gaunu komentarų, kad „mes nesitikime šito iš vaikiško teatro“. Kad ir kokie bebūtų vaikai, jie yra protaujantys organizmai ir labai gerai jaučia, jei su jais bendraujame iš viršaus. Esu matęs labai daug vaikiškų spektaklių, kur „utiutiutiutiu“, tada įvyksta tokia magija: jeigu elgiesi su jais kaip su žvėriukais, jie ir elgiasi kaip žvėriukai. Tada mėgink tu juos suvaldyti į sveikatą. Mes iš karto šnekamės intelektualiai, tai jie taip ir elgiasi, turi atsakomybę. Tame matyčiau labai daug prasmės, aišku – ne finansinės.

– Ką pasakytum žiūrovui, kuris nusivylė teatru?

– „Tu ne vienas.“ Iš tiesų yra šitas dalykas. Yra žmonių iš kitų organizacijų, kurie nori man padėti, kad žmonės pamatytų daugiau mano kuriamo teatro. Sakau, mėginkite į sveikatą. Ateina su išsprogusiomis akimis, sako: „Gildai, jie bijo. Jie bijo eiti į teatrą.“ Tai aišku, nes jie apsinuodiję. Ne kartą ir aš teatre jaučiausi, lyg man ten ne vieta.

– Ar žinai priešnuodį?

– Aš žinau, ką daryti savo spektakliuose. Nemanau, kad visi turi tai daryti. Iš esmės taikausi į žmogų, kuris neprivalo būti apsiskaitęs, lankytis teatre ir atskirti Šubertą nuo Šopeno. Visuose dabartiniuose mūsų spektakliuose yra taip: jeigu nori tik gerai praleisti laiką – tinka šitas spektaklis, jeigu esi apsiskaitęs ir nori gylio – ten yra, kapstyk, kiek nori.

Žiūrovų įtraukimas ir neatstūmimas nuo teatro turi prasidėti nuo turinio – kad jiems tai būtų suprantama. Galbūt jis neskaitė visų Čechovo pjesių, galbūt nežino, ką pasakė Zaratustra, – aš irgi nežinau. Jeigu sugebame menu išreikšti tai, ką norime, tai nesvarbu, ar žmogus skaitė, įspūdis jį paveiks. Nėra žmogaus, kuris ateitų prie Dali ar Magrito paveikslo ir sakytų: „Fui!“

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt