#UNIKALU. B. Maskuliūnas: „Knygos alaus statinėse padėjo išlikti lietuviškam žodžiui“

Pristatome antrąjį Etaplius.lt projekto #UNIKALU su Asta Lesauskiene herojų – kalbininką, humanitarinių mokslų daktarą, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorių prof. dr. Bronių Maskuliūną, šiemet apdovanotą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

– Esate žodžio meistras, mokslininkas. Kas jums yra žodis?

– Žodžio meistras – gal ne visai. Jeigu lygintume aktorių ir režisierių, aktorius būtų žodžio meistras, o režisierius – tas, kuris meistrą nukreipia tinkama vaga, tinkama linkme. Į žodį žiūriu kaip į medžiagą ir jį tyrinėju.

– Knyga šiuo metu įgauna žymiai stipresnę vertę. Kaip laikosi biblioteka? Ką jūs jaučiate? Kaip jaučiasi žmonės, kurie ateina?

– Į biblioteką atėjau jau būdamas gražiai subrendęs. Atėjau iš akademinės aplinkos. Ir, teisybę pasakius, įsivaizduodamas gerokai kitaip, arba gal, tiksliau, nelabai turėdamas vaizduotės, kokia yra viešoji biblioteka. Man labiau buvo aišku, kas yra akademinė biblioteka, universitetinė biblioteka. Ir turiu atvirai prisipažinti – gerokai nustebau.

Ėjau į nežinią, įsivaizdavimas buvo, matyt, kaip ir daugelio, stereotipinis. Tai yra knygų namai, knygų saugykla, vieta, kur žmonės gali pasiskolinti įvairiausių dokumentų ir naudotis jais. Bet šiandien biblioteka – visiškai kitas dalykas. Ir kurie geriau su tuo susipažįsta, žino. Ir mūsų miesto gyventojai, ir ne tik miesto, jeigu domisi kultūra, žino, kad bibliotekos veikla yra be galo įvairi.

Biblioteka išėjo į miestą. Mūsų labai vykęs projektas, besitęsiantis jau keleri metai, ir tikimės, kad tęsis, – „Kiemai“. Jeigu neina pas mus, sakome, einame mes. Ir koks rezultatas įdomiausias? Tas, kad kai nuvažiuojame į pietinio mikrorajono ar kitų kiemus, matome, kaip languose prilipę renginius žiūri senukai, senjorai, o gal ir ne visai senjorai. Žiūri tie, kurie gal kitaip niekada nebūtų apie juos sužinoję.

Dar vienas dalykas – stengiamės būti socialiai aktyvi įstaiga. Dirbame su įvairios socialinės atskirties grupėmis. Praėjusių metų projektas, įvertintas šalies mastu, – tai galimybė patekti į biblioteką autizmo spektro sutrikimą ir panašias negalias turintiems asmenims. Pirmiausia pradėjome organizuoti sensorinius skaitymus tiems vaikams, autizmo spektro sutrikimą turintiems, kurių kitur nepriima. Nei darželiai, nei mokyklos, nei centrai. Ir mamos, tėvai, kai pradėjome skaitymus organizuoti, buvo be galo patenkinti. Ši akcija šalies mastu buvo kitas žingsnis. Tai ne pabaiga.

– Už šiuos darbus ir buvote įvertintas valstybiniu apdovanojimu. Kas labiau įkvepia – valstybinis apdovanojimas ar mamų, tėvų atsiliepimai?

– Čia negali būti viena ar kita. Be jokios abejonės, kai mamos skambindavo, dėkodavo arba ateidavo, džiaugdavosi, tai yra toks geras emocinis užtaisas. Kita vertus, kai pastebi ir įvertina, įvertinimą priimu kaip visos komandos įvertinimą. Vadinasi, džiaugiesi, kad darai tai, kas reikalinga, ko reikia. Ir šis įvertinimas skatina daryti toliau ir dar geriau.

– Kaip žmonės turi nugalėti baimę ateiti į biblioteką? Gal galite kažką patarti? Juk yra žmonių, kurie nejaukiai jaučiasi, galvoja, kad nežinos, ko paklausti, gal atrodys naiviai, juokingai.

– Tie, kurie naudojasi internetu, gali pasižiūrėti mūsų svetainėje. Yra pateikiama visa istorija, supažindinama su darbuotojais, kuriuos atėję sutiks. Yra trumpi prisistatymai, papasakota, kaip lankytojų laukiame, kaip jie bus sutikti. Šį darbą darydami, daug dėmesio skyrėme darbuotojų paruošimui. Jie tikrai nenustebs, jeigu autizmo spektrą turintis bibliotekos lankytojas pasijus blogai, pradės šūkauti. Pakvietimas būtų labai paprastas – reikia išdrįsti, nebijoti, pabandyti. Yra labai geras pasakymas: tu bent pabandyk, nepabandęs nežinosi. Čia nėra kito varianto.

– Filmuojamės vienoje iš seniausių Europoje alaus daryklų – „Gubernijos“ rūsiuose. Ta vieta mena ne tik alaus daryklos, bet ir knygos, lietuviško žodžio ir spaudos istoriją. Kuo svarbi knygnešio istorija šioje vietoje?

– Labai simboliška, kad kalbamės kovo 18 d. Kovo 16 d. buvo Knygnešio diena. Bibliotekoje, kol nebuvo pandemijos, kiekvienais metais rengdavome šios dienos minėjimą. Knygnešio reiškinys pasaulio mastu yra unikalus. Net šį žodį sunku išversti į kitą kalbą, nes nėra atitikmens. Tokio reiškinio nėra buvę pasaulyje. Ir kas ką bekalbėtų, kad kontrabandininkai kartu nešė spiritą ir dar kažką, jeigu ne knygnešiai, kažin ar šiandien kalbėtume lietuviškai. Buvo knygnešių pernešta tūkstančiai knygų! Dešimtys tūkstančių.

Jie rizikavo kiekvieną kartą būti sugauti, ištremti į Sibirą ar net gyvybės netekti. Labai gražiai tas knygnešių kelias vaikšto po Šiaulius. Su knygnešiais susiję ir Zubovai, Zubovų garsioji giminė, Zubovų rūmai. Ten knygnešiai slėpdavosi. Knygos buvo slepiamos alaus statinėse. Kad ir kaip humoristiškai skambėtų, tai padėjo išlikti lietuviškai knygai, lietuviškam žodžiui. Ši atmosfera tiesiog negali nežavėti. Čia kvepia istorija.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalius Lietuvos žmones ir vietas. Pamatyti ir išgirsti neeilinius pokalbius.