Uk­rai­nie­tės ža­ga­rie­čiams jau ga­mi­na vir­ti­nius

Šiauliai

Vik­to­ri­ja, Ga­li­na ir Ni­na (iš kai­rės) sa­ko, jog kū­nu yra Lie­tu­vo­je, o min­ti­mis ir šir­di­mi – Uk­rai­no­je. (Au­to­rės nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

209351

Ža­ga­rie­čių Lau­ros ir Ser­gie­jaus Ste­nians­kų na­muo­se gy­ve­na nuo ka­ro Uk­rai­no­je nu­ken­tė­ję žmo­nės – ke­tu­rios mo­te­rys ir ke­tu­ri ma­ža­me­čiai vai­kai: Ga­li­na su duk­ra Ilo­na ir anū­kė­liu, Vik­to­ri­ja su sep­tyn­me­te duk­ra ir Ni­na su dviem duk­re­lė­mis. Iki skau­džių įvy­kių, su­krė­tu­sių Uk­rai­ną ir pa­sau­lį, mo­te­rys gy­ve­no Vi­ny­cios sri­ty­je ir nie­ka­da ne­gal­vo­jo, kad vie­ną die­ną teks bėg­ti iš ša­lies, ten pa­lie­kant sa­vo vy­rus ko­vo­ti už tė­vy­nę.
 

Keturios paros kelionės

Teisinį išsilavinimą turinčią Viktoriją vykti iš šalies įkalbėjo sutuoktinis. Moteris prisipažįsta, kad jei ne vyro primygtiniai prašymai palikti namus, ji kažin ar būtų pasirengusi tokiam žingsniui.

„Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad reikia palikti namus, artimuosius ir bėgti. Kelionė buvo ilga ir sunki. Pasitraukti iš Ukrainos, kur visai šalia griaudėjo sprogimai ir virš galvų praskrisdavo raketos, nebuvo lengva. Išvykome vasario 26 d., o Žagarę pasiekėme po keturių parų“, – prisiminusi varginančią kelionę, su nerimu pasakoja Viktorija.

Iki Lenkijos ir Ukrainos sienos visos keturios moterys su mažamečiais vaikais ir būtiniausiais daiktais vyko autobusais. Vienoms kelionės metu teko persėsti į du gyventojus nemokamai iki sienos vežusius autobusus, kitai – net į tris. „Dideli autobusai, pilni verkiančių vaikų ir išsigandusių jų motinų. Gatvėse, keliuose – eilės žmonių, laukiančių, kada galės palikti šalį. Visur panika, ašaros, sutrikimas“, – pasakoja moterys.

20220314-122245.jpg

Viktorija pusbalsiu prasitaria, kad, keliaujant į Lietuvą, septynerių dukrelė net 12 val. praleido ant jos rankų, miegojo ir ant lagamino, o lauke tuo metu buvo minusinė oro temperatūra. „Vaikas verkė, klausė, kada grįšime namo, kur mes einame. Baisu prisiminti. Dabar sergame mes, serga vaikai“, – akis nuleidžia dvidešimt šešerių Viktorija.

Galina antrina likimo draugei, bet kartu pastebi, kad dabar toji kelionė liko it nemalonus prisiminimas, nes čia, Žagarėje, jos rado ramybę, saugumą. „Dabar sunku patikėti, kad tiek tūkstančių kilometrų teko įveikti su kitomis moterimis bei dukra ir vos metų anūku. Iš pradžių apie išvykimą negalvojau. Pirmosios mintys buvo apie tai, kad taikomasi tik į karinius šalies objektus, o realybė buvo visai kitokia. Pirmomis dienomis išvykome ir visų baisybių nematėme“, – dalijasi Galina.

Moterų su vaikais pasiimti atvykęs vyras jų pasienyje laukė net 16 val. Ilgai ir lėtai judėjo vilkstinė žmonių, bandančių kirsti Ukrainos ir Lenkijos sieną. Anot pašnekovių, kol patikrinami dokumentai, sutvarkomi visi formalumai, atrodo, prabėga visa amžinybė.

275604873-1152196152257938-146738779698194001-n.jpg

Lagamine tarp būtiniausių daiktų – vaikų vadovėliai

Pašnekovės tvirtina, kad neramumų Ukrainoje išvakarėse gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Likus valandai iki žadintuvo skambučio, moterys išgirdo grėsmingą praskrendančių raketų garsą. Po jo pasipylė draugų, giminaičių skambučiai apie prasidėjusius neramumus ir gresiantį pavojų.

Palikti šalį jau pirmomis prasidėjusio karo dienomis jas įkalbėjo sutuoktiniai. Jie liko Ukrainoje. „Pasiėmėme būtiniausius daiktus, priemones, kurios reikalingos mažyliams, ir vyresnėlių mergaičių sąsiuvinius, vadovėlius, nes mokytoja sakė, kad pamokos vyks nuotoliniu būdu. Tačiau kol kas jos nevyko“, – kalba pašnekovės.

Vienos moters septynmetė dukra palaiko ryšį su šiuo metu Lenkijoje apsistojusia klasės drauge. Ten mergaitė jau lanko mokyklą. Žagarėje šiuo metu gyvenančios moterys ir jų vaikai tarsi gyvena grįžimo namo laiku. Jos tikisi, kad labai greitai galės sugrįžti į savo namus, pas savo artimuosius, todėl apie Lietuvos mokyklas bent jau kol kas negalvoja.

Anot jų, visos būtiniausios prekės ir priemonės, esančios Lietuvos prekybos centruose, yra tokios pat, kokios ir jų gimtinėje, moterys jau įsigijo reikalingų būtiniausių priemonių. Kaip pačios juokauja, nueini į parduotuvę ir jautiesi kaip namuose. Kalbant apie maisto prekes, pastebėjo, kad jau pirmomis karo Ukrainoje dienomis iš parduotuvių tos šalies gyventojai šluote šlavė geriamąjį vandenį. O pas mus iš prekybos centrų lentynų dingo valgomoji druska.

Lietuviams dovanojo dainą

Trisdešimtmetė Nina – biochemijos mokytoja, tačiau niekada nedirbo pagal išsilavinimą. Kaip pati teigia, jos mėgstama veikla – scenarijų renginiams rašymas ir dainavimas. Šiuo metu vaikus auginanti moteris sako, kad iki lemtingos vasario 24-osios ji dainavo viename Javorivkos kultūros namų kolektyve.

Minėtai kultūros įstaigai vadovauja Ninos tėtis, kartu su dukra dalyvaujantis kolektyvo „Javorivčianka“ veikloje. Moteris pasakoja, kad kartu su kitais kolektyvo nariais koncertuodavo tradicinių festivalių, renginių metu, tekdavo ir vestuvių muzikantų vaidmuo.

Nina pasakoja, kad jos vestuvėse dalyvavo 400 svečių. Iš kur toks žmonių skaičius? Nina šypsodamasi atsako – plati giminė, draugai. Pasak jos, dabar ukrainiečių vestuvės kur kas kuklesnės – mažiau svečių ir trumpiau vyksta šventė.

„Anksčiau, prieš kokius aštuonerius metus, vieną savaitę jaunųjų šventė vykdavo pas jaunikio giminaičius, kitą savaitę – jau nuotakos pusėje, bet aš tokios šventės nenorėjau. Iš karto atsisakiau pasiūlymo taip ilgai švęsti“, – juokiasi moteris. Jos teigimu, ukrainiečiai mėgsta dalyvauti kultūrinėse veiklose – gausūs mėgėjų meno kolektyvai, visi noriai dainuoja, šoka, dalyvauja konkursuose.

Žinodama, kad Kovo 11-ąją lietuviai mini Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Nina ir jos draugė Galina sutiko sudainuoti keletą ukrainiečių liaudies dainos posmų mums, lietuviams. Nors moterys teigė, kad dainuoti yra sunku, tačiau pabrėžė, kad visi jausmai dažnai išreiškiami dainų žodžiais. Dainuojančias moteris greitai išgirdo mažylis Ivanas su mama. Piršteliu dantų burnoje ieškantis berniukas, išgirdęs gimtąja kalba dainuojančią savo močiutę Galią, ėmė šypsotis. Ypač tada, kai dainos žodžiuose nuskambėjo jo vardas – „Ivanko“.

img-20220314-212002-resized-20220314-092514536.jpg

Lepina ukrainietiškais virtinukais

Kad turėtų kuo užsiimti ir negalvotų apie sukrečiančius įvykius gimtinėje, ukrainietės jas priėmusią šeimą lepina tradiciniais ukrainietiškais virtiniais, kuriuos savo krašte vadina „varienki“. Juos gamina su įvairiausiais įdarais – šviežiais ir raugintais kopūstais, virtomis bulvėmis, varške ir t. t.

Mobiliajame telefone Galina rodo nuotrauką, kurioje – ji, o ant stalo gausybė virti paruoštų ukrainietiškų virtinukų. Moteris šypsosi ir sako, kad kelias dešimtis virtinukų ji suraityti gali vos per penkiolika minučių. „Galėčiau drąsiai dalyvauti virtinių raitymo čempionate“, – nusijuokia.

Kol kalbėjausi su kitomis moterimis, ji sukosi virtuvėje ir net nepastebėjome, kaip ant stalo atsirado lėkštė su ką tik iš puodo ištrauktais ukrainietiškais virtinukais su virtų bulvių ir svogūnų įdaru. „Prašau, paragaukite, ką mes valgome namuose“, – vaišintis pakviečia Galina.

Nepaisant to, kad jau antra savaitė į svetimą šalį atvykusios moterys gyvena didelėje nežinomybėje dėl savo ir šeimos ateities, kiekvieną dieną su nerimu laukia skambučio iš Ukrainos bei paguodžiančios žinios, kad jų mylimiems žmonėms viskas yra gerai, jos neprarado svetingumo jausmo. Net ir tokioje situacijoje gamina, moteriškai ir paprastai pasakoja apie ukrainietiškos virtuvės subtilybes. Tuo metu atrodo, kad bent trumpam jų mintys tampa šviesesnės.

Pailsėjusios po ilgos kelionės į Lietuvą, ukrainietės ėmėsi darbo – priruošė virtinukų su bulvių bei svogūnų įdaru ir per socialinį tinklalapį pakvietė vietinius gyventojus jų paragauti. Žagariečiai už virtinukų porciją aukojo tiek, kiek galėjo. Ukrainiečių virtuvė sulaukė nemažai miestelio gyventojų dėmesio, tad moterys džiaugėsi gyventojų dosnumu. Kitą dieną jau buvo raitomi „varienki“ su raugintais ir šviežiais kopūstais, kiaulienos faršu. Viktorija – taip pat puiki namų šeimininkė. Ji rodo savo kepinių, grožiu stebinančių ne vieną, nuotraukas ir sako, kad iškepti tokius tortus – paprasta.

O ukrainietes su vaikais į savo namus priėmę L. ir S. Stenianskai sako, kad kasdien jų namuose verda įprastas gyvenimas – ta pati namų ruoša, maisto gaminimas. „Norisi, kad moterys ir jų vaikai nesijaustų blogai, todėl nieko ypatingo nedarome. Stengiamės, kad visa kasdienė veikla būtų joms įprasta ir žinoma“, – teigia Laura. Po minutėlės žagarietė pridūria: „O jau lepina jos mus! Valgome ypač skanius patiekalus!“

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

280690292-421768786446981-1103604930339857149-n.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt