Ukrainiečiai kenčia nuo pabėgėlio sindromo. Bręsta konfliktas

Lietuva

Audronio Rutkausko nuotr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

238984

„Karas – ne šiaip baisu. Jis permala visam laikui. Daugelis ukrainiečių, priverstų bėgti nuo karo žvėriškumų, kenčia nuo pabėgėlio sindromo“, – sako pabėgėlė ukrainietė psichologė ir psichiatrė Julija Krasnovidova. Su dviem vaikais Šiauliuose gyvenanti moteris jau susirado darbą, keletą vietinių draugų, padeda pabėgėlių bendruomenėms. Bet specialistė įspėja, kad dėl pabėgėlio sindromo gilėja praraja, bręsta konfliktas tarp atvykėlių ir vietinių.

– Jau ketvirtas mėnuo nuo karo pradžios. Ukrainiečiai pabėgėliai, regis, jau turėjo adaptuotis, tačiau prasideda trintis, kyla nepasitenkinimas. Kas vyksta?

– Aš iš anksto žinojau, kad bus konfliktas tarp ukrainiečių pabėgėlių ir vietinių, nesvarbu, kurioje šalyje: Lietuvoje, Lenkijoje, Moldovoje ar Vokietijoje. Tai jau ne pirmas atvejis istorijoje ir tai jau aprašyta moksliniuose tyrimuose. Tiesiog mums ir jums tai pirmas kartas.

Daugelis ukrainiečių, priverstų bėgti nuo karo žvėriškumų, dabar kenčia nuo pabėgėlio sindromo. Pabėgėlio sindromas – tai psichologijoje populiarus pavadinimas, po kuriuo slypi visa krūva simptomų ir žmogų veikiančių faktorių.

Karo bėgliai susiduria su gimtų namų netektimi, turto, nuosavybės praradimu, svetimumo, žmogaus be tėvynės jausmu, didžiule baime dėl savęs, savo vaikų ir artimųjų, kurie liko namie. Vienatvę lydi ir kaltės, kad palikai gimtą šalį ir išgyvenai, kai kiti žūva, jausmas. Pojūtis, kad esi nereikalingas ir pamestas. Perspektyvų nebuvimas, neužtikrintumas dėl rytdienos, ligoninių ir gydytojų baimė užsienyje, kur baisu, kad tave svetima kalba ne taip supras, tu ne taip suprasi.

Visa tai sukelia didžiulę skalę emocijų – nuo euforijos ir įkvėpimo iki jaudulio, liūdesio, nevilties, neigimo ir net panikos. Dėl ilgalaikio streso atsiranda miego, apetito sutrikimai, nerimo priepuoliai, psichologinis stuporas. Žmogus sveikas, bet neįgalus.

Karas – tai ne šiaip baisu. Jis permala žmogų visam laikui, vertybės pasikeičia visam laikui. Gyvenantys taikiu metu, negirdintys sprogimų, nuolatinių sirenų žmonės nesupras to niekada. Nesupras net tie, kurių artimas žmogus – pabėgėlis.

– Lietuviai skyrė tiek pagalbos, kiek tik įstengė. Ar to nepakanka? Ko dar trūksta?

– Kai karas prasidėjo ir atvykome, mes čia gavome labai daug pagalbos, bet ji visa buvo nuasmeninta: surenka daiktų, atneša maisto, duoda kraujo, perveda pinigų. Visa tai puiku ir būtina, tai didžiulis indėlis, už kurį mes labai dėkingi. Bet to nepakanka.

Asmeninė pagalba – tai visai kas kita. Tai daug sudėtingiau, sunkiau, nemaloniau. Bet ji labai reikalinga. Gal net labiau. Ukrainiečiai susiduria ir su tuo, kad tokiu sunkiu jiems periodu netenka artimųjų paramos, šie nusigręžia. Apie tai pabėgėlis nekalba. Tuo metu jis vienišas ir baisiai nelaimingas.

Sakyčiau, kad dabar pabėgėliui net svarbesnė juridinė, socialinė, medicininė pagalba. Keitimasis informacija – irgi didžiulė pagalba.

– Kuo tai gresia? Konfliktu?

– Pavyzdžiui, tūkstančiai gerų ir empatiškų Lietuvos žmonių atsiliepė ir suteikė pagalbą: įsileido gyventi į savo namus mus, svetimus nepažįstamus žmones, rinko pinigų, daiktų ir pan.

Po kurio laiko, kai pabėgėlis jau supranta, kad laikas ieškotis darbo, kyla baimė: namie turėjai profesiją, čia – ne, siūlo darbą slenkančiu grafiku – kam palikti vaikus (močiučių čia nėra)? Prasideda stuporas, žmogus sustingsta. Jam sako: „Eik, daryk ką nors“, o jis negali.

Prasideda konfliktai ir vietinių užuojauta virsta nepasitenkinimu ir net pasmerkimu. Tuomet pabėgėlis dar labiau užsisklendžia ar užsidaro tik savo bendravimo rate. Praraja didėja. Atsiranda susipriešinimas, bręsta konfliktas.

– Persekioja kaltės ar aukos jausmas?

– Pabėgėliai jaučia baimę, nuolatinę įtampą, kaltę, kad dar yra gyvi, nepasitikėjimą savimi, agresyvaus elgesio priepuolius, sulėtėjusį mąstymą ir veiksmus. Ypač kenčia vaikai, matome tai pagal jų piešinius, kai ateina į užsiėmimus dienos centre. Jų labai aukštas nerimo slenkstis.

Net suaugusieji patiria psichologinį infantilumą. Pabėgėliai dažnai elgiasi kaip dideli maži vaikai: įsižeidžia dėl smulkmenų, gailisi savęs kaip vaikas, kuris užsigavo. Tai normali nervų sistemos reakcija į traumos situaciją.

Vietiniai žmonės priima viską kaip tingėjimą, nenorą prisitaikyti, kaprizus, apsimetinėjimą, nesuprasdami, kad tai nesąmoningas paguodos, palaikymo ir priėmimo prašymas. Jie mato prieš save visiškai suaugusį žmogų ir stebisi: na, kodėl gi tu nenori eiti dirbti, kodėl nenori nors ko daryti?

Žmonės, kurie buvo priversti bėgti nuo karo į kitą šalį, turėjo profesiją, pilietybę, socialinį ir turtinį statusą. Jie akimirksniu tapo niekuo, yra visiškai sutrikę dėl to, kas jie tokie, kokie jų sugebėjimai čia. Jie niekaip negali adaptuotis prie naujos situacijos. O vietinius tai erzina, jie galvoja, kad pabėgėliai – tinginiai, nenori dirbti, ypač prastesnio darbo. Pabėgėliai nori dirbti, bet tokios būsenos negali – jie psichologiškai paralyžiuoti. Toks paralyžius gali tęstis iki vienų metų!

Antra, čia jie neturi pilietybės ir įstatymiškai nėra užtikrinama teisė į darbą, nėra galimybės dirbti pagal savo specialybę. Tai sukelia dar didesnį pasyvumą ir apatiją.

– Kokia to priežastis?

– Mentalitetų skirtumas. Nesuprantant pabėgėlio psichologijos, ir padėti jam sunku. Reikia suprasti, kad jis išgyvena potrauminį periodą po to, kai akimirksniu prarado keletą svarbių dalykų: tėvynę, namus, nuosavybę, darbą, statusą, gal ką nors iš artimųjų.

Daugelis pabėgėlių ukrainiečių – tai mamos su mažais vaikais. Didžioji jų dalis niekada nebuvo užsienyje. Kai jos patenka į kitą šalį su kitokiu mentalitetu, taisyklėmis, principais, bijo visko, nes nežino net smulkmenų: kur kreiptis, jei vaikas susirgs, ar ji ten gaus pagalbą, net gatvių pavadinimus mums sunku perskaityti, informacijos internete gal yra, bet mums neįmanoma perskaityti. Kai atvyksta, jos bijo gatvėje ko nors paklausti, nes lietuviškai nemoka, žino, kad rusų kalba lietuviams – okupantų kalba. Kai žmogus sutrikęs, jis neatsako už savo veiksmus.

Daugelis čia pabėgo iš aktyvių karo veiksmų zonų, kur sproginėja užtaisai, švilpia kulkos, kur žūsta ir yra žudomi žmonės, vaikai. Todėl spręsti apie pabėgėlį ir juolab jį teisti pagal tas pačias taisykles, kaip taikaus gyvenimo žmones, visiškai neįmanoma.

Žmonės labai sunkioje kritinėje psichologinėje būsenoje nori pabėgti nuo tokios realybės, gali ir užgerti. Dar būna, kad giminingos šeimos nutraukia ryšius, nebendrauja, pykstasi, galimas chuliganizmas, muštynės. Ir kai problemų kamuolys iš gniūžtės pasidaro labai didelis, emocinio piko metu įvyksta sprogimas: isterija, konfliktai. Tai matydami, vietiniai gyventojai pradeda apibendrinti: pavienį atvejį taiko visiems pabėgėliams.

Nepasitenkinimo kamuolys didėja ir požiūris į pabėgėlius prastėja. Prasideda atstūmimas ir pabėgėliai dar daugiau šliejasi prie savų, bendrauja tik su jais. Nebelieka jokios galimybės adaptuotis ir integruotis.

Pabėgėliai apsisprendžia grįžti į savo šalį, nepaisant apšaudymų, net ir rizikuodami savo gyvybėmis. O priežastis ta, kad jie tiesiog nesugebėjo prisitaikyti naujoje vietoje, nesusitvarkė su problemų kamuoliu. Dabar labai daug grįžta namo. Pirma, labai didelis namų ilgesys. Antra, jie tiesiog neatlaikė tos įtampos dėl distancijos tarp savęs ir vietinių.

– Tai ką daryti? Juk niekas nenori to konflikto, kuris jau bręsta?

– Ko reikia pabėgėliui? Gyvenamo ploto, pagalbos įsidarbinant, medicininių paslaugų. Bet pirmiausia – supratimo. Jei specialistas – socialinis darbuotojas, gydytojas, juristas – bandys padėti pabėgėliui, nežinodamas jo problemų komplekto ir psichologijos, ta pagalba bus mažai efektyvi.

Netgi tada, kai jis sprogsta arba užsisklendęs tyli, tai yra pagalbos klyksmas. Tuo metu jam reikia pagalbos – tiesiog apkabinti, išklausyti, paguosti. Atrodo, kad tai suaugęs žmogus, kuris turi save valdyti. Ne. Tuo metu tai mažas išsigandęs vaikas.

Pabėgėliai dabar atskirti nuo šalies, kurioje gyvena, visuomenės, nežino jos papročių, nesupranta elgesio principų. Jiems labai reikalingas bendravimas su vietiniais gyventojais. Paprastas bendravimas: pasikalbėti, išgerti kartu kavos, pasiūlyti savo kontaktus, jei reiktų, perskaityti informaciją, kai ieško gydytojų, darbo, tvarkosi dokumentus. Jums tai – kasdienė smulkmena, o mums – problema, kuri stabdo.

Dabar vyksta kažkokie užsiėmimai suaugusiesiems, vaikams, bet tai skirta ukrainiečiams, o reikėtų, kad ukrainiečiai tai darytų kartu su lietuviais. Pabėgėlius reikia ištraukti iš to uždaro rato.

Jei atsiras bendravimas, pasitikėjimas, dings barjeras, konfliktų net nekils.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt