Uk­rai­na Šiau­liuo­se la­bai gra­ži (vaizdo įrašas)

Šiauliai

Po dvie­jų mė­ne­sių mo­ky­to­jo Ro­ber­to Ged­ri­mo mo­ko­mos uk­rai­nie­tės jau ga­lės lie­tu­viš­kai su­si­kal­bė­ti bui­ti­nė­se si­tua­ci­jo­se, su­pras­ti, ko jų klau­sia, per­klaus­ti, su­pras­ti už­ra­šus, pa­ra­šy­ti trum­pą raš­te­lį. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

213658

„Pa­lia­nyt­sia“, – ko­ne vien­bal­siai iš­ta­ria sep­ty­nios uk­rai­nie­tės, pa­klaus­tos, kaip tei­sin­gai iš­tar­ti uk­rai­nie­tiš­kos ant ži­di­nio ke­pa­mos kvie­ti­nės duo­nos pa­va­di­ni­mą. Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je (ŠAVB) lietuvių kalbos pamokas lankančios uk­rai­nie­tės at­vi­ros: kal­bė­ti lie­tu­viš­kai jos sten­gia­si ne tik no­rė­da­mos ge­riau jaus­tis, bet ir iš­reikš­ti dė­kin­gu­mą.
 

Nepasiduoda dėl vaikų

Išgirdusios su lietuvišku akcentu ištartą ukrainietišką žodį „palianytsia“, ukrainietės ima kvatotis. Aišku, kad žodis ištartas neteisingai. Per Rusijos invaziją į Ukrainą šis duonos pavadinimas tapo labai svarbus. Sulaikyto įtartino žmogaus paprašoma pasakyti „palianytsia“. Tas, kuriam ukrainiečių kalba nėra gimtoji, pavyzdžiui, priešų žvalgas ar provokatorius, ištaria neteisingai – nesuminkština galūnės ar taria su trumpąja i – „palianica“. Taip pats save ir demaskuoja.

Ukrainietės Šiauliuose juokiasi iš neteisingai tariamo žodžio draugiškai. Besimokant kalbėti lietuviškai, joms taip pat sunkiausiai sekasi teisingai ištarti lietuviškų žodžių galūnes. „Bet visų studenčių motyvacija labai stipri“, – šypsosi Robertas Gedrimas, ŠAVB kalbos tvarkytojas, jau 20 dienų 10-ies ukrainiečių grupę mokantis lietuvių kalbos.

„Kokia spalva dangus?“ – taria Liudmila ir mokytojas ją iškart pataiso: „Kokios spalvos dangus?“. R. Gedrimas rusiškai paaiškina, kokios klaidos padarytos, ir atsako: „Dangus yra mėlynas.“ Ukrainietė pakartoja, sužinojusi ir žodžių „mėlynas“ bei „žydras“ reikšmes.

Tuomet studentės viena kitos ima lietuviškai klausinėti, koks kurios vardas, ar kalba lietuviškai, kur gyvena, kur skuba, kur dirba, iš kur atvyko, kur dabar jų vaikai, kur gyvena jos pačios.

Moterys juokiasi, kai susipainioja arba nežino kokio žodžio lietuviškai. Iš pirmo žvilgsnio net atrodo, kad gerai pažįstamų draugių būrelis susirinko smagiai praleisti laiką. Taip nėra. Irina sako, kad susikaupti ir mintimis nenuklysti į karo niokojamą gimtąjį kraštą jai padeda žinojimas, kad turi stengtis dėl dukros. Dėl vaiko turi gyventi, padaryti viską, kas įmanoma, nepasiduoti nevilčiai, nepravirkti, išgirdus žinių, kokių baisumų tenka išgyventi tautiečiams, mylimam vyrui, likusiam kariauti gimtajame mieste.

rtk05209.JPG

„Mes jums jaučiame dėkingumą“

Šiauliuose įsikūrusios ir kalbėti lietuviškai besimokančios moterys iki karo viena kitos nepažinojo. Viena – iš Žytomiro, kita – iš Donecko, trečia – iš Kryvoj Rogo, ketvirta – iš Kyjivo ir t. t. Viena – buhalterė, kita – ekonomistė, trečia studijuoja rūbų dizainą, ketvirta – architektė, o penkta jau dirba.

„Taip, dirbu konsultante Šiaulių fotografijos muziejuje“, – džiaugiasi Liudmila, iki karo Žytomire dirbusi karantino tarnyboje – per mikroskopą tyrinėjusi invazinius kenkėjus, patenkančius į šalį ar iškeliaujančius iš šalies įvairiose siuntose, kroviniuose. Liudmila atvirauja pirmą kartą įvardijanti savo naują svajonę. Ukrainoje ji buvo tarp mikroskopų, o Šiauliuose – tarp fotoaparatų. „Tikiuosi, kad išmoksiu fotografuoti, įgyvendinsiu šią svajonę“, – šypsosi ji.

Liudmila sako lietuvių kalbos besimokanti iš pagarbos: „Jūs mus priglaudėte, todėl norisi parodyti, kad mes jaučiame dėkingumą. Savo kalbos nepamirštame, o su jumis norime bendrauti ta pačia nata. Lietuviai – didelės ir geros širdies žmonės. Jie visada stengiasi palaikyti, padėti. Mums, ukrainiečiams, malonu, bet kartais net būna nejauku ir nesmagu pagalbą priimti. Mes prie to nepripratę – visko turėjome pasiekti patys. Nesinori, kad lietuviai patys save nuskriaustų, mums padėdami. Norisi, kad visiems būtų gerai, ir mes labai stengsimės, kad taip būtų“, – sako ji.

Architektė Irina paaiškina lietuvių kalbos besimokanti, nes nori čia dirbti, realizuoti save. Kai nežinai kalbos, įsidarbinimo galimybės menksta. „Mes čia gyvename. Reikia suprasti žmones“, – paaiškina ir Oksana, paklausta, kodėl pradėjo lankyti lietuvių kalbos kursus. „Sunku visuomeniniame transporte. Žmonės bendrauja lietuviškai, o tu nesupranti, apie ką. Nejauku“, – atsako su dviem vaikais, kurie jau mokosi „Santarvės“ mokykloje, Šiauliuose įsikūrusi Marija.

93502.png

Kol mamos mokosi, vaikai žaidžia

Ukrainietės apie galimybę mokytis lietuvių kalbos ŠAVB sužinojo internete. Po dviejų mėnesių, jei stengsis ir kasdien bent truputėlį pasimokys savarankiškai, galės susikalbėti buitinėse situacijose, suprasti, ko jų klausia, perklausti, suprasti užrašus, parašyti trumpą raštelį.

Dėstytojas R. Gedrimas sako, kad mokyti ukrainietes lietuvių kalbos – jam ne naujiena. Lituanistui yra tekę Šiaulių universitete mokyti užsieniečius lietuvių kalbos, tad metodikos iš naujo kurti nereikėjo.

„Kai bibliotekos vadovybė pradėjo klausinėti, kokią paslaugą galime pasiūlyti pabėgėliams, nutarėme, kad viena svarbiausių – lietuvių kalbos mokymas. Paskelbus registraciją, grupė – 10 žmonių – susidarė labai greitai. Vadovėlių neturėjome, nupirkome specialiai. Nuo kitos savaitės planuojame sudaryti ir vakarinę grupę“, – sako vyras.

Bibliotekos informacijos specialistas Tomas Pauliuščenka sako, kad be to, kad ukrainiečiai mokomi lietuvių kalbos, pabėgėliams teikiama ir daugiau paslaugų. Pirmiausia buvo pagalvota apie vaikus.

„Kol mamos mokosi, mažesniems vaikams vedame sensorinius skaitymus, pritaikę jau tris istorijas. Yra ir inovatyvių mokymų laboratorija, robotikos užsiėmimai. Vaikai turi kuo užsiimti, o sensoriniai skaitymai – atpalaidavimo priemonė. Vaikai juokiasi, užsimiršta, pasijunta geriau. Kuo galime, tuo padedame. Stengiamės būti draugai“, – sako pašnekovas ir pritaria, kad Ukraina Šiauliuose tikrai labai graži. Nebuvo nė vieno ukrainiečio, kuris būtų kažkuo nepatenkintas. „Visi geranoriškai bendrauja, tikrai malonu, kad jie ateina, kad randa mus“, – sako T. Pauliuščenka.

rtk05225.jpg

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

284418051-699742857926905-8771764676540805714-n.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt