Ūkininkas Mindaugas dialogo su ministerija pasigenda, o su karvėmis jo – per akis

Mindaugas Gudelis – ūkininkas iš Mažeikių rajono. Bet jo feisbuko įrašai išduoda tikrąją kilmę – parašyti akivaizdžiai šiaulietiškai. Mindaugas sako taip darantis specialiai – nes myli Šiaulius. Tačiau myli ir savo ūkį, kurį visai netikėtai, metęs TV operatoriaus-režisieriaus darbą, perėmė vystyti iš uošvienės ir persikėlė į kaimą. Dabar jis dirba žemės darbus ir kasdien bendrauja ar net pasipyksta su karvėmis...

Centro vaikas

M. Gudelis – tikras šiaulietis. Save pristato kaip centro vaiką, mat su tėvais gyveno centrinėje miesto dalyje, netoli Jovaro vidurinės mokyklos. Tačiau, baigus Juliaus Janonio gimnaziją, vaikino keliai pakrypo į uostamiestį – Klaipėdos universitete studijavo lėlių teatro režisūrą ir po studijų liko gyventi pajūryje.

Vėliau ėmė dirbti televizijoje operatoriumi, paskui – operatoriumi-režisieriumi. Teko imtis didelių ir rimtų projektų. „Buvau laisvai samdomas, mane kviesdavo dirbti didžiausios prodiuserinės kompanijos, dirbau prie įvairių didelių projektų – pradedant „TV pagalba“ ir „Farais“, baigiant „Nacionaline ekspedicija“. Teko nemažai pakeliauti po Lietuvą ir pasaulį“, – ankstesnę savo veiklą prisimena pašnekovas.

Nepaisant sėkmingos karjeros, Mindaugas niekada neišsižadėjo gimtųjų Šiaulių: nuolat čia grįžta pasisvečiuoti, o ir bičiuliams primena esantis iš Saulės miesto. O jei kas suabejotų – atsakymai jo feisbuko profilyje. Ten dauguma įrašų parašyti šiauliečių tarme. „Specialiai taip darau, nes ką Šiauliai turi – tai savo žargoną. Man tai labai patinka, šitaip pabrėžiu, kad esu iš Šiaulių“, – šypsosi Mindaugas.

Staigus gyvenimo posūkis

Ir štai jau šešti metai, kai Gudelių šeima apsigyveno Lietuvos kaime, Mažeikių rajone. Mindaugas vysto gyvulininkystės ūkį – turi apie 50 pieninių karvių. Kiekviena jo diena – ar darbo, ar šventinė – prasideda 5 val. ryto. Iki 7 val. Mindaugas melžia karves (tiesa, dabar jau turi dvi pagalbininkes), tada vaikus veža į ugdymo įstaigą, o grįžęs vėl puola prie kasdienių ūkio darbų: žiemą – remontuoja techniką, tvarko dokumentus ir pan., o pavasarį – keliauja į laukus, nes turi nemažai žemės, ir visą dieną praleidžia traktoriuje.

Šis kardinalus M. Gudelio gyvenimo pokytis įvyko neplanuotai, net gana spontaniškai. Dabartinį jo ūkį anksčiau valdė Mindaugo uošvienė, tačiau sykį prasitarė nebenorinti jo ir ketinanti parduoti. Bet tada Mindaugas su žmona ėmė svarstyti, ar tik nenorėtų jie patys pamėginti ūkininkauti. Suprato, kad sprendimas rimtas, tačiau pasiryžo. „Nutarėme rizikuoti ir pakeisti gyvenimą. Diskutavome, išdiskutavome viską, vieną dieną palikome savo darbus ir persikėlėme į ūkį“, – mena Mindaugas.

Dabar jis lyg juokais, lyg rimtai sako, kad jei būtų žinojęs, kas laukia, gal ir nebūtų kojos kėlęs į kaimą… „Buvo labai gerai, kad mes nelabai žinojome to ūkio gyvenimo, kas tai yra. Visada stebėdavome iš šalies – atvažiuodavome į kaimą praleisti laiko gamtoje, atsipalaiduoti ir vykdavome atgal į namus. Bet to pulso ir vidaus gyvenimo nelabai įsivaizdavome. Gal tai ir padėjo mums greičiau apsispręsti. Jei būtume žinoję, kiek čia yra iššūkių, gal kitaip būtume pagalvoję. Bet tikrai nesigailiu šio sprendimo“, – teigia pašnekovas, kuris laisvalaikiu nuo ūkio darbų, daugiau žiemą, randa laiko ir buvusiai veiklai – montavimui.

Ir traktoriai gedo, ir karvės sirgo...

Mindaugas sako, kad ūkį visuomet romantizuodavo, t. y. įsivaizduodavo gamtą, medelius, čiulbančius paukštelius… „Bet ne visada būna taip gerai, kaip atrodo“, – nusijuokia jis.

Pati pradžia ir nebuvo lengva. Nors su žmona klausėsi daug įvairių seminarų, kursų, tačiau kol teorijos nepritaikysi praktiškai, tol nieko ir nesuprasi. O praktika, kaip žinia, neapsieina be klaidų. Jų darė ir Mindaugas. Dabar jis juokiasi pasakodamas, tačiau pripažįsta, kad klaidų, ko gero, neišvengė nė vienas ūkininkas. „Teko sugadinti ne vieną traktorių, ne taip karvę pamelžti, ne tuos vaistus sugirdyti, dėl ko paskui turėjome daug reikalų ją išgydyti, teko ir grūdus sugadinti – visko teko. Viską išmoksti per praktiką. Klaidų būna, praktiškai kiekvienas ūkininkas jų daro, bet iš klaidų ir mokaisi“, – pozityviai į iššūkius žvelgia pašnekovas.

Beje, Mindaugas labai rimtai siūlo jaunimui nenumoti ranka į vyresnių ūkininkų patarimus: „Jie jau visa tai yra praėję, nors mes ir sakome, kad esame modernūs, patys viską žinome, dabar kiti laikai… Vis tiek atsiduri tame pačiame taške. Reikia įsiklausyti, nereikia atmesti.“

Tiek klausant Mindaugo pasakojimo, tiek pažiūrėjus į jo nuotraukas su veršiukais ir karvėmis, akivaizdu, kad ūkis jam nėra tik sunkus darbas ar pelno siekimas. Jis spinduliuoja mėgavimąsi ūkininkavimu ir, kaip pats sako, bendravimu su gyvuliais. Nuėjęs į tvartą, visada su visais pasisveikina, dar ir vardu pašaukia. Taip – jo auginamos karvės turi vardus, kuriuos dėl pakankamai nedidelio jų skaičiaus dar tikrai gali atsiminti. O vardai skiriami pagal pirmą mamos vardo raidę. Žodžiu – ūkyje gyvenimas verda toks pat, kaip ir žmonių.

„Be abejo. Pelnas yra labai svarbu, bet man pati ūkininkavimo idėja patinka. Tu puoselėji gyvulį, jis kaip tavo šeimos narys. Jauti kiekvienos karvės charakterį, žinai, su kuo gali leisti kartu ganytis, su kuo nesutaps charakteriai – badysis viena su kita ar vogs maistą... Kiekvienąkart, atėjęs į tvartą, jauti jų pulsą, pajunti bendrą atmosferą. Bet visko būna: susipyksti su gyvuliais, tai jie tave pastumia, tai užmina ant rankos, tai apkakoja… Ko tik nėra, auginant karves ar jaučius, – juokiasi šeštus metus ūkininkaujantis Mindaugas. – Tenka ir bėgti, ir per laukus būti tempiamam...“

Tačiau be šio, kaip įvardija pašnekovas, socialinio santykio su gyvuliais jam dar labai patinka darbuotis laukuose: „Labai patinka procesas, kurio rezultatą gali po kurio laiko pamatyti. Pvz., kai sėji grūdą, augini augalą ir galiausiai džiaugiesi derliumi.“

Miestas nesupranta kaimo, kaimas – miesto

Per penkerius ūkininkavimo metus padidinta karvių banda – nuo 30 iki 50, atidaryta sūrinė, nes perdirbamas pienas, be to, dirbama apie 150 ha žemės. Mindaugas džiaugiasi tokiu ūkiu ir sako didesnio nenorintis. „Jis dabar labai geras, optimalus – su keliais samdomais darbuotojais gali viską pasidaryti. Ar norėčiau didesnio? Manau, kad ne. Dabar visur spėji, žinai, kas vyksta, kokie procesai, viską gali valdyti, kontroliuoti“, – tikina ūkininkas.

Žinoma, neaplenkia Mindaugo šeimos ūkio ir problemos, su kuriomis susiduria visi Lietuvos ūkininkai ir net eina į gatves streikuoti, prašydami valdžios supratimo. Pašnekovas sako matantis vieną rimtą problemą, kodėl niekaip neįvyksta reikiamas Vyriausybės ir ūkininkų dialogas:

„Aš, miesto žmogus, atsidūręs kaime, manau, kad pagrindinė problema – jog nėra dialogo tarp visuomenės grupių – miesto ir kaimo: kaimas nebežino, kaip gyvena miestas, o miestas nebežino, kaip gyvena kaimas. Vyriausybė turėtų imtis arbitro vaidmens – surasti ryšį tarp mūsų visų. Kai mes suprasime, kaip dirbama žemė, kokios aktualijos yra mieste, tada būsime tolerantiškesni vienas kitam.“

Pavyzdžiui, Mindaugas išskiria nepasitenkinimą dėl trąšų – žmonės pyksta, kad ūkininkai neva bet kur jas pila. „Ūkininkas tampa kaip gamtos skriaudėjas, juk „visi viską žino“, internete diskutuoja, skaito… Žmonės sako, kad, oi, jūs trąšas beriate bet kur ir bet kaip. Ne! Čia ir yra procesų neišmanymas. Yra išmanusis tręšimas, kai kiekvienais metais daromas žemės tyrimas ir žinoma, ko kiekviename hektare trūksta, kokių mineralų. Tas bėrimas su naujomis technologijomis yra ne bet kur, o segmentuojamas. Be to, trąšos brangios, tai ir negali pilti bet kur…“ – aiškina ūkininkas.

Mindaugas pamini ir ilgą laiką nekeistą Pieno įstatymą bei mažas supirkimo kainas: „Laikas eina, o įstatymo bazė nesikeičia. Dėl to ir atsiranda tam tikrų problemų. Žemės ūkio ministerija, kaip tvarkanti mano, ūkininko, reikalus, nėra mediatorius tarp pieno supirkėjų ir manęs. Žaidžiame laukinėmis rinkos sąlygomis.“

Bet M. Gudelis nelinkęs skųstis ir iššūkių nebijo. Jis savo pavyzdžiu įrodė, kad kai yra noro, įmanoma viskas. Tad nebijoti pataria ir kitiems, abejojantiems savo galimybėmis keisti gyvenimą ar darbo kryptį. „Kaip parodė mūsų praktika, jei turi noro ir idėją – niekada nebijok rizikuoti. Žmogus viską gali: vairuoti traktorių, rašyti knygas, kurti verslą. Tik reikia žinoti, ko mes norime. Jei tavo širdy tikrai yra didžiulis noras ir jauti, kad tavyje pulsuoja idėja, reikia daryti, nes kitaip gailėsiesi. Geriau gailėtis to, ką padarei, nei ko nepadarei“, – save ir kitus drąsina Mindaugas.