Ugnių sąšaukoje atgimsta baltiška geografija

Šiauliai

Da­riaus Ra­man­čio­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT

278647

Šio penktadienio vakaro tamsoje vienu metu įsižiebs daugiau nei 200 ugnių baltų istorinėse vietose Lietuvoje, Latvijoje, Gudijoje ir Lenkijoje. Šios Baltų vienybės dienai skirtos ugnių sąšaukos iniciatorius – iš Šiaulių kilęs, dabar Kurtuvėnuose gyvenantis ir dirbantis Darius Ramančionis, šiųmetis „Šiaurės Lietuvos žvaigždės“ apdovanojimo laureatas.

Atgaivinta baltų ugnių sąšauka

Kai tik pradedame pokalbį, baltų kultūros puoselėtojas ir gamtininkas Darius Ramančionis išsyk pabrėžia, kad jis ugnių sąšaukos tarp piliakalnių idėjos nesisavina, nes ji nėra nauja. Pasak jo, tokią sąšauką nuo Salduvės iki Rambyno tarpukariu organizavo Šaulių sąjunga. O jis ją atgaivino, kad pažadintų baltišką lietuvių atmintį.

Ugnies baltų istorinėse vietose sąšaukas D. Ramančionis nenuilsdamas organizuoja nuo 2005 metų. Nuo tada, kai Lietuvos ir Latvijos seimai rugsėjo 22 d. paskelbė Baltų vienybės diena, minint bendrą žemaičių ir žiemgalių pergalę 1236 m. Saulės mūšyje prieš Kalavijuočių ordiną.

Esą tuomet karių būriai bendron kovon skubiai susitelkė, išvydę ugnies ar dūmų signalus nuo piliakalnių. Ar tai tiesa, ar legenda, istoriniai šaltiniai nepatvirtina ir nepaneigia. D. Ramančionis sako, kad taip tikrai galėjo būti, nes tokia žvalgakalnių praktika senovės karyboje buvo paplitusi ir istorikai neprieštarauja spėjimui, kad piliakalniai ir bokštai buvo skirti ženklams perduoti.

Baltų vienybės diena kaip tik išpuola per patį Rudens lygiadienį, kuris senosiose kultūrose švenčiamas kaip sakralus metų taškas, kai diena susilygina su naktimi. Todėl, įžiebiant baltų sąšaukos ugnis, neišvengiamai atgimsta ir mūsų protėvių apeigų fragmentai: laužai, dainos, naktišokiai, kaip padėka gamtai už derlių – ožio aukojimas (dabar dažniausiai sudeginant šiaudinę skulptūrą).

Są­šau­kos že­mė­la­pio pil­dy­mas la­bai gra­žiai at­sklei­dė, kur tos bal­tų te­ri­to­ri­jos bu­vo, ir to­je ug­nių są­šau­ko­je bal­tiš­ka geog­ra­fi­ja at­gims­ta.

Susišaukia daugiau nei 200 baltų ugnių

D. Ramančionio vadovaujamo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ prieš 18 metų inicijuota ugnių sąšauka kasmet plėtėsi: nuo Salduvės, Girnikų ir Sprūdės per metus išaugo iki 12 piliakalnių Lietuvoje, paskui prisijungė baltų kultūros puoselėtojai Latvijoje, Lenkijoje ir Gudijoje.

„Norime, kad žmonės vyktų į su baltų (aisčių) istorija susijusias vietas, tą dieną prisimintų protėvių gentis, kurios jau pražuvusios, paminėtų savo brolius – latvius, pasidalytų žiniomis apie baltų palikuonis, kurie gyvena Lenkijos teritorijoje (yra prūsų ir jotvingių draugijos), Gudijoje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje, kur gyveno rytų galindai, yra susibūrę žmonės, kurie laiko save baltų palikuonimis)“, – atminimo prasmę įvardija D. Ramančionis.

Šiųmečių dalyvių sąraše užsiregistravo daugiau nei 100 dalyvių – vietovių, kur vienu metu tarp 20 ir 21 valandos įsižiebs baltų vienybės ugnis, visur programa skirtinga. Pasak D. Ramančionio, ne taip svarbu, kad mes visi vienas kito nematysime, esmė, kad baltišką tapatumą suvokiantys žmonės susijungia, užkurdami ugnį ir dainuodami. Kita vertus, Šiaulių krašte gamtovaizdis leidžia susišaukti ugnies salvėmis tarp bemaž dešimties piliakalnių: Medvėgalio, Sprūdės, Šatrijos, Girnikų, Salduvės ir kt.

„Žemaitijoje turime unikalią galimybę, kai galime padaryti sąšauką tarp piliakalnių ir matyti vieni kitus. Tai yra nuo pusės devynių iki devintos valandos vakaro kas dvi minutes piliakalnis iššauna ugnies salvę“, – sako D. Ramančionis.

Ugnies salvės karo Ukrainoje kontekste šiek tiek trikdo, todėl kitiems metams organizatoriai ieškos idėjų, kokiu kitu būdu būtų galima susišaukti, nekeliant neigiamų asociacijų.

D. Ra­man­čio­nis – Pu­siau­žie­mio žy­gio Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke ved­lys. (Laimono Simaičio nuotr.)

Norisi ne valdiškos, o gyvos tradicijos

Šiaulių krašte ugnių sąšaukos vietų šį penktadienį bus ne viena: Šiauliuose prie Žaliūkių malūno, Bubiuose ant piliakalnio, Aukštelkėje, Naisių Baltų arenoje, ant Girnikų kalno ir kitur. Visas ugnies sąšaukos vietas Lietuvoje (ir ne tik) galima rasti Baltų vienybės ugnių sąšaukos žemėlapyje internete (www.aukuras.lt/sasauka).

„Yra daugybė variantų senųjų baltų genčių paplitimo žemėlapių. Sąšaukos žemėlapio pildymas labai gražiai atskleidė, kur tos baltų teritorijos buvo, ir toje ugnių sąšaukoje baltiška geografija atgimsta“, – protėvių ir palikuonių ženklų tąsa glosto baltų kultūros puoselėtojo širdį.

Organizatorius, paveldo klubas „Aukuras“ turi viltį, kad ugnių sąšaukos idėją tęs vis daugiau žmonių – patys sąmoningai, niekieno neraginami.

„Pradžioje ir buvo mintis, kad burtųsi draugų grupės, organizacijos, vietos bendruomenės. Dabar tą perima kultūros darbuotojai, kultūros centrai, bibliotekos – daugiausia valdiškos institucijos“, – pastebi sąšaukų pradininkas.

D. Ramančionis tikrai nenori asmeniškai savintis ugnių sąšaukos organizavimo ir tikisi, kad įvyks naujas postūmis – jis labai laukia, kad jaunimas perimtų iniciatyvą, kad ugnis degtų tarsi iš vidaus.

„Šiaurės Lietuvos žvaigždė“

Baltų vienybės ugnių sąšauka – bene ryškiausiai šviečiantis, bet toli gražu ne vienintelis nuopelnas, už kurį visuomenininkas, kultūros puoselėtojas ir gamtininkas, 52 metų D. Ramančionis per neseniai vykusias „Šiaulių dienas“ apdovanotas „Šiaurės Lietuvos žvaigžde“. Šį apdovanojimą yra įsteigusios Šiaulių regiono nevyriausybinės organizacijos ir teikia jį labiausiai savo visuomenine veikla nusipelniusiems krašto žmonėms.

Tuomet, kai nominacijai prireikė veiklos aprašo, D. Ramančionis, sako, net pats nustebo, kiek visokios veiklos jo gyvenime esama: daugybė projektų ir veiklų, kurių iniciatoriumi ar bendražygiu jis buvo ir tebėra.

„Iš tiesų yra ką prisiminti: veiklų, bendraminčių ir bendražygių buvo ne vienas šimtas ir dabar ryšius palaikome, naujus planus kuriame. Kai pagalvoji, tikrai prasmingų etapų gyvenime pragyventa. Man didelė garbė toks įvertinimas. Prieš teikiant apdovanojimą, paprašė visuomeninės veiklos CV parašyti, tai kai pradėjau rašyti, net nustebau – išėjo tik santrauka, nes jei viską rašyti – tai gal jau knygą reiktų pradėti rašyti, kiek visko būta. Kai pasižiūrėjau parašęs, net juokas suėmė: nekrologo nebereikės rašyti, jeigu ką“, – juokiasi laureatas.

Apdovanojimo atrankos komisija labiausiai išskyrė tris pagrindinius D. Ramančionio nuopelnus: ilgalaikę ir nuolatinę visuomeninę veiklą, ilgametį vadovavimą „Aukuro“ klubui, kuriam vadovauja nuo 1994 m., ir baltų kultūros puoselėjimą Šiaulių krašte.

D. Ra­man­čio­niui bal­tų kul­tū­ra, ti­kė­ji­mas ir pa­pro­čiai ta­po jo sa­vas­ti­mi ir vie­na svar­biau­sių jo gy­ve­ni­mo veik­lų. (Da­riaus Ra­man­čio­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Pasyvaus gyvenimo neįsivaizduoja

Kada ir kaip Darius įsitraukė į visuomenines veiklas, negali tiksliai pasakyti, bet pamena, kad jau mokyklos laikais buvo gamtos mokslų mylėtojas ir su geografijos mokytoja entuziastingai leidosi į savo pirmąją kelionę į kalnus, nešinas brezento kuprine, kurią vos galėjo pakelti. Vėliau aktyvus žygeivis buvo paskirtas į geografų klubą „Meridianas“ ir įsisuko į kelionių, kraštotyros ir archeologinių kasinėjimų veiklą.

Vėliau dalyvavo užgimstančioje moksleivių savivaldoje: „Pamenu, kai buvo renkamas Šiaulių 18-osios mokyklos direktorius, tai agitavau, kad ir moksleiviai dalyvautų, ir mes išsikovojome, kad ir moksleiviai vieną balsą turėtų. Prasidėjus Atgimimui, Šiauliuose įkūrėme moksleivių parlamentą.“

Tai, kad paauglys Darius jau tada buvo toks visuomeniškas, matyt, lėmė šeima, kur ir mama, ir tėtis buvo labai aktyvūs. O ir jam pačiam labai įdomus buvo visas pasaulis, ne tik kiemas ir draugai.

„Aš ir pats buvau labai žingeidus. Man pasaulis buvo labai įdomus, norėjau jį pažinti, kitaip neįsivaizdavau gyvenimo. Norėjau aktyviai visur dalyvauti ir ten, kur spėdavau, kur man atrodė prasminga ir įdomu, visur dalyvaudavau“, – apie paauglystę nuo sporto ir geografijos iki folkloro ir politikos sako D. Ramančionis.

Baltų kultūra tapo savastimi

Senoji baltų pasaulėžiūra, lietuvių kultūra su tautosaka ir mitologija Darių sudomino studijų Vilniuje metais ir jau niekada nebepaleido.

Jam labai širdžiai atliepė tai, kad reikia grąžinti į gyvenimą lietuvių tautinę savimonę, papročius, šventes, kad tai būtų ne vadovėliniai įrašai, bet šeimos tuo gyventų ir vaikus ta tautine dvasia augintų.

Pasak D. Ramančionio, baltų kultūra, tikėjimas ir papročiai tapo jo savastimi ir viena svarbiausių jo gyvenimo veiklų. Jo gyvenimo planuose – dvi didžiulės svajonės: pasaulinė kelionė ir baltų kultūros puoselėjimas.

„Kaip geografas tebeturiu svajonę apkeliauti pasaulį. Reikia pasiryžti, bet kol kas šeimos pareigų dar turiu. O dėl baltų: aš galvoju, kad lietuvių tauta neturi ateities, jei nebrangins savo istorijos, mitologijos, kalbos, negerbs papročių ir senojo tikėjimo, kurie duoda daug atsakymų, kas mes esame, kodėl būtent taip mąstome ir ką darome. Be to tauta yra pasmerkta. Todėl matau didelę prasmę to, ką darau“, – savo pasišventimą svarbiausiam gyvenimo reikalui – gyvos baltų kultūros puoselėjimui – pagrindžia D. Ramančionis.

Jis mano, kad daugiau lietuvių turėtų laikyti save baltais. Ir dėl to nereikėtų susipriešinti religiniu pagrindu.

„Aš galiu domėtis visu pasauliu, bet aš gimiau šitoje žemėje ir stengsiuosi gilintis ir apreikšti šitos žemės dvasią – aš esu atsakingas už šitą vietą, jos gyvybingumą ir sielą, todėl stengiuosi puoselėti baltų pasaulėžiūrą“, – sako Darius.

Be to, kad užima atsakingas darbines pareigas (yra kraštovaizdžio specialistas, Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas) ir daug laiko skiria visuomeninei veiklai, jis randa laiko ir tam, kur linksta širdis.

„Visų pirma esu šeimos žmogus. Jei nori puoselėti tautinę kultūrą, labai svarbu šeimos ir giminės palaikymas. Mes su žmona Edita susipažinome ant Girnikų kalno Rasos šventėje, ant Girnikų kalno tuokėmės, ten visų keturių mūsų vaikų vardynų apeigos vyko. Be to, kad esu visuomenininkas ir darbe turiu atsakingas pareigas, randu laiko ir kartą per mėnesį važiuoju visą parą budėti prie Šatrijos, kur kūrenasi amžinoji ugnis“, – tai, kas jam svarbiausia, nepamiršta D. Ramančionis.

Darius Ramančionis Bubių šventėje. (Da­riaus Ra­man­čio­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Įvertinimai atėjo bedirbant

D. Ramančionio entuziazmas ir indėlis nelieka nepastebėti. Už gausybę įgyvendintų gamtosaugos ir paveldosaugos projektų, stovyklų ir mokymų, kraštotyros ekspedicijas, žygius, talkas ir pilietines akcijas jis yra įvertintas III laipsnio nusipelniusio aplinkosaugininko ženklu, LR Prezidentas Valdas Adamkus įteikė padėką „Už ilgametį darbą ir pastangas, skirtas Lietuvos gamtai saugoti ir puoselėti“.

Neatskiriama jo gyvenimo dalis – folkloras. Tada, kai daugelis jo bendraamžių užrašinėjo Antrojo pasaulinio karo dalyvių atsiminimus, jis rinko tautosaką, kuri neužrašyta galėjo pražūti. Jo dėka vietos bendruomenėse atgaivintos tradicinės šventės – Užgavėnės, Rasos, Jorė ir kitos, o – kas nuostabiausia – gyventojai juose ne žiūrovais, o dalyviais ateina.

Ir dabar jis kartu su žmona dalyvauja Kurtuvėnų folkloro ansamblio „Kurtuove“, Kurtuvėnų mėgėjų teatro veikloje, yra Šiaulių folkloro klubo „Patrimpas“ ir daugelio kitų NVO narys.

Pasak jo, svarbu ne pripuolamai demonstruoti, o gyventi tuo, ką nori išsaugoti ir perduoti: „Tautinė kultūra yra kaip užsienio kalba: reikia toje terpėje gyventi ir bendrauti, kitaip kaip kalba pasimiršta, taip ir kultūra atitolsta. Jei visuomenėje tai nėra vertinama, pasirenkami kičiniai variantai, tai visi, ypač vaikai, jaučia.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt