Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Asmeninio archyvo nuotr.
Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt
Ugniagesių gelbėtojų gyvenime daug ugnies. Yra ugnis, kuri viską paverčia pelenais, bet daugelis ugniagesių ir savyje nešioja ugnį, kuri padeda gyventi, kurti ir dirbti. Druskininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresnysis ugniagesys Rytis Lepeška yra ne tik vienas iš tų, kuriems tenka eiti į ugnį ir ją įveikti, jis dar yra ir rūpestingas šeimos žmogus, azartiškas žirgų lenktynininkas, dalyvaujantis tarptautinėse sporto varžybose, ir žirgų veisėjas.
„Žmonės dažniausiai neįsivaizduoja, ką gali ugnis. Skaudžiausia, kad neretai tai suvokiama tik tada, kai gaisre žūsta artimieji ar supleška namai,“ - sako jis. Iš tiesų, per vėlu kabinti dūmų detektorių, kai namo stogą ryja ugnis. Beje, kad žmogus užtrokštų dūmuose, pakanka vos kelių minučių. Ryčio teigimu, jeigu žmonės daugiau rūpintųsi gaisrų prevencija, Lietuvoje nebūtų tiek skaudžių nelaimių, bet daugelis įpratę tai atidėti kitam kartui... Taip beatidėliojant, žiūrėk, ir gaisro sulaukiama.
Rytis džiaugiasi tarnyba, kurioje dirba, kurioje sutariama ir vienas kitam padedama. Pasak ugniagesio gelbėtojo, gaisrai ir gelbėjimo darbai pakeitė ir jo paties požiūrį į saugumą ir gyvenimą. Jis sako, kad susidurdamas su pavojais ir nelaimėmis, jautiesi itin atsakingas už savo šeimą ir kitų saugumą, o kiekvieną kartą, kai tenka išvysti gaisrų pasekmes, būna skaudu ir apmaudu, kad dėl neatsargumo ar dėl aplaidumo prarandamas ne tik užgyventas turtas, bet ir žmonių gyvybės.
O atitrūkti nuo sudėtingų situacijų, su kuriomis tenka susidurti, Ryčiui padeda žirgai: „Jie mano galvoje nuo pat vaikystės. Beje, šį pomėgį perėmiau iš savo dėdės. Ne tik veisiu žirgus, bet ir dalyvauju su jais varžybose. Tiesa, jas kiek pristabdė pandemija, bet šiemet su trejų metų Magistrale jau du kartus teko startuoti Estijoje. Liko trečiasis startas, tik po patenkama į finalą. Laikas parodys, kaip pasiseks. Žirgininkystė Lietuvoje nėra ta sritis, iš kurios galėtum pragyventi. Be to, ir sportui reikia skirti nemažai ne tik laiko, bet ir lėšų.“
226735211-1400468777013693-1225209921686533272-n.jpg
R. Lepeškos favoritai – Amerikos ristūnai. Ryčiui patinka ramus jų būdas ir ištvermė. Sportiniams žirgams kasdien reikia krūvio. Per dieną jie nubėga po 10– 15 km, tad gan greitai sudėvi iš savo „sportinius batelius“ – pasagas. Teko išmokti ir juos kaustyti, nes samdyti, kad kas atliktų šį darbą, gan brangu.
Jo ūkyje yra 16 žirgų. Tarp Amerikos ristūnų yra ir 6 Lietuvos sunkieji žirgai. Jis pasakoja, kad kiekvienas žirgas turi savo charakterį. Jo teigimu, žirgai visą gyvenimą prisimena, jei kas juos įskaudina. Jie puikiai jaučia ir žmogaus nuotaiką, džiaugiasi šeimininkui sugrįžus, sveikinasi su juo.
Žirgai – jo šeimos numylėtiniai. Dukra Rytė ant eržilo jodinėjo sulaukusi vos kelerių metų. Tiesa, kartą per ją peršoko išgąsdintas kumeliukas, tad dabar ji su jais bendrauja daug atsargiau. Aplink žirgus nuolat sukasi ir trejų metukų sūnus Vėjas Adomas.
Darbo žirgyne apstu. Nėra kada sėdėti rankų sudėjus. Pasak Ryčio, jie net televizoriaus nežiūri. Gyvenant vienkiemyje ir vaizdų, ir veiklos visai jų šeimai į valias. Trisdešimt ketverių metų R. Lepeška optimizmo nestokoja. Kas suteikia stiprybės? „Šeima, vaikai ir darbas! Kai esi ne vienas, lengviau nugalėti ir visus sunkumus“, – sako jis.