Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
PAGD nuotr.
Reporteris LinaŠaltinis: Etaplius.lt
Lietuvoje priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose dirba 8 ugniagesės gelbėtojos, o gaisrų prevencija rūpinasi net keliasdešimt kartų daugiau moterų. Šį kartą apie vieną iš jų – Švenčionių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorę Ieva Laurinavičienę.
Vilniaus Gedimino technikos universitete ji yra baigusi gaisrinę saugą. „Kai stojau, buvau įrašiusi šią specialybę, bet tikrai ne pirmuoju numeriu. Būčiau studijavusi gal ir visai kitą specialybę, bet sesuo Irmantė patarė įrašyti gaisrinės saugos specialybę pirmiau nei kitas“, - pasakoja Ieva. Beje, Irmantė Baranauskaitė irgi baigė tą pačią specialybę, tik ji tapo ugniagese gelbėtoja ir šiuo metu dirba Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-ojoje komandoje.
I. Laurinavičienei nėra tekę gaisre gelbėti žmonių gyvybių, bet prevencinių akcijų metu jai labai svarbu, kad gyventojai suvoktų, kas gali nutikti, kilus gaisrui. Juk kuo mažiau gaisrų, tuo rečiau ugniagesiams teks skubėti į gaisrus. Mažiau bus ir skaudžių praradimų.
Ieva ugnies nesibijo, bet jai labiau patinka rūpintis gaisrų prevencija. Šis darbas, jos akimis, gan svarbus. Po kiekvieno susitikimo su žmonėmis, gera suvokti, kad ne vienas jų nežus gaisre ar nepraras namų.
„Man įdomu bendrauti su ikimokyklinukais ir pradinių klasių moksleiviais. Jie labai smalsūs ir drąsūs, visada apiberia klausimais. Beje, visi jie žino skubios pagalbos numerį 112, - pasidžiaugia ji. – Gaila, kad suaugusieji, ypač vyresnio amžiaus, kartais nesuvokia, kokios skaudžios gaisrų pasekmės. O paklausus jų, koks pagalbos numeris, dažniausiai tenka išgirsti įvairių skaičių kombinacijų, bet tik ne 112“.
Darbas priešgaisrinėje apsaugoje ją išmokė labiau pasitikėti savimi, o dalyvaujant prevencinėse akcijose, organizuojant konkursus, renginius, išnyko ir baimė viešai kalbėti.
Beje, pasak Ievos, jų giminėje – ugniagesių daug. Karo metais Švenčionių gaisrinėje ugniagesiu dirbo prosenelis iš jos mamos pusės. Ne vieną dešimtmetį gaisrus gesino ir Ievos tėtis. Šiuo metu priešgaisrinėje apsaugoje ugniagesiais gelbėtojais dirba Ievos sesuo, du pusbroliai ir dar keli giminaičiai.
Ieva nestokoja stiprybės. Iš kur jos semiasi? Ji neabejoja: tai būdinga visoms giminės moterims. „Tėčiui buvo ir yra nelengva gyventi su keturiomis principingomis ir užsispyrusiomis (šiuo metu penkiomis, nes gretas dar papildė ir anūkė) šeimos moterimis, - šypsodamasi priduria ji. - Mums visoms būdingas ir optimizmas. Esame nelinkusios pasiduoti sunkumams, dažnai mėgstame kartoti, kad viskas bus gerai".
Ką ji labiausiai brangina? Artimuosius. Gyvenime Ievai labai svarbus ryšys su dukra, dviem sesėmis ir tėvais. Ir dar, ji taip pat labai norėtų, kad kiekviena nauja diena būtų tobulesnė už praėjusią.
O su iššūkiais ir sunkumais jai tenka susidurti kaip ir visiems. Štai tada ir praverčia gyvenimo devizas: „Per kančias, į žvaigždes!“ O tos žvaigždės, tai akimirkos, kai pavyksta įveikti išbandymus, kai priglunda dukrelė, kai tenka išgirsti nuoširdų mokinukų ačiū, už įdomų renginį, ar tiesiog trumpa ramios būties akimirka.
Ieva neslepia, kad išminties visada gali pasisemti ir iš dviejų savo sesių. Irmantė mėgsta kartoti, kad jei nesisuksi – negyvensi, o vidurinioji sesuo Ingrida laikosi nuostatos, kad yra kaip yra, ir bus – kaip dar nebuvę.