Ugniagesiai gelbėtojai gaisruose visada jaučia atsakomybės naštą dėl žmonių gyvybių

Gaisrų metu ugniagesiai gelbėtojai daro viską, kad išgelbėtų žmonių gyvybes. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, vien pernai gaisrų metu buvo išgelbėta 140 gyventojų.

Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos pareigūnai  – vyresnysis ugniagesys gelbėtojas vidaus tarnybos puskarininkis Marius Gedminas ir skyrininkas vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis Andrius Samušis vieni iš daugelio, kuriems gaisre pavyko išgelbėti  gyvybę – jie apdovanoti Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklu „Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde“.

Tą kartą Kelmėje, Kooperacijos gatvėje atvira liepsna degė vieno aukšto medinis namas.  Atvykusius ugniagesius žmonės informavo, kad namo viduje gali būti du gyventojai. „Jie nurodė, kur yra miegamieji. Išmušėme tose vietose langus ir per juos įlindome į namo vidų.  Pradėjome paieškas, bet pirmajame kambaryje nieko neradome.  Tęsėme žvalgybą. Buvo brangi kiekviena sekundė,“ – prisimena A. Samušis.

Patekę į namą per langą, prasiyrę per netvarkingus, daiktais ir rakandais užgriozdintus bei  uždūmintus kambarius, rado ir iš gaisro išnešė vieną žmogų, už minutės rastas ir kitas, jis buvo be sąmonės.  Pirmasis iš gaisro išneštas žmogus buvo išgelbėtas.  Ugniagesys A. Samušis ir jo kolegos padėjo medikams gaivinti ir kitą nukentėjusįjį, tačiau jo gyvybės išgelbėti nepavyko.

Apie ką galvoja ugniagesiai, vykdami į kiekvieną gaisrą? Juk niekada nežino, kas laukia... Abu pripažįsta, kad per tas kelias minutes juos aplanko  visokios mintys.  A. Samušis sako, kad vykdamas į gaisrą,  visada galvoja apie blogiausią: „Taip yra lengviau, negu kai galvoji, kad viskas bus gerai, o atvažiuoji – ir būna blogai“.

Gesindamas gaisrą, jis stengiasi susikoncentruoti į pagrindinį dalyką, ko reikia čia ir dabar. Mintys nepaleidžia ir užgesinus gaisrą. „Kitą kartą atrodo, kad stengiesi, kiek įmanoma, darai viską, kaip moki geriausiai, bet galutinė baigtis ne tokia, kokios tikėjaisi. Ir tada permąstai – gal kažką kitaip reikėjo daryti, gal per kitas duris reikėjo eiti,  iš kitos pusės prieiti... Tokių ir kitokių pamąstymų po gaisro būna,“  – neslepia jis.

Su nerimu į kiekvieną įvykį vyksta ir M. Gedminas. „Kiek pažįstu ugniagesių gelbėtojų, nei vienas nepasakytų, kad į įvykį važiuoja ramus ir nepergyvena. Kaip teisingai viską padaryti, kaip nesuklysti? Toks jaudulys ir neramumas visada būna.“

„Jei išgelbėjame gyvybę, neskaičiuoju, ar čia mano nuopelnas, ar ne mano. Aišku, svarbu ir smagu, kai tave pastebi, įvertina, bet pirmoje vietoje, man atrodo, yra tai, kad esi kažką gero nuveikęs. Svarbiausia man – kolektyvas, pamaina. Žinojimas, kad šalia esančiu žmogumi galiu visiškai pasitikėti,“ – sako A. Samušis. 

M. Gedminui ugniagesyboje svarbiausia – suteikti pagalbą žmonėms ir tobulinti profesinius įgūdžius.  Jam šis darbas ypatingas savo misija – padėti žmonėms, patekusiems į sudėtingas situacijas. 

„Prisimenu tą jausmą, kai pirmą dieną, užsivilkęs uniformą, išėjau į darbą. Pakeliui  sutikti žmonės, pažįstami žiūrėjo į mane kaip į garbingos specialybės atstovą. Man tai –  visa širdimi pajaustas šios profesijos išskirtinumas: atstovauju žmonių aukštai vertinamą tarnybą. Tai verčia dar labiau pasitempti,“ – sako M. Gedminas.

Beje, abu jie  kartu mokėsi Ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Ugniagesybą pasirinko baigę kitas mokyklas ir padirbėję kitose srityse. A. Samušis yra baigęs Šiaurės Lietuvos kolegiją, verslo vadybą, M. Gedminas – transporto inžineriją Šiaulių kolegijoje . Abu kilę iš Kelmės krašto ir jau apie dvylika metų dirba Kelmės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.  Darbas budinčiose pamainose ne visada suteikia galimybę dirbti kartu, bet taip jau sutapo, kad pernai, vėlyvą rudenį,  Kelmėje, Kooperacijos gatvėje kilusį gaisrą jie gesino kartu.