Trys dailininko aistros: žvejyba, krepšinis ir... akvarelė

Prieš daugiau nei 30 metų per „Šiaulių dienas“ dailininkas Stasys Buzas pardavė savo pirmąjį akvarelės darbą. Dabar mugėse nebedalyvauja – baidosi komercijos, tačiau akvarelę lieja iki šiol. Kitą savaitę po ilgos pertraukos S. Buzas surengs personalinę parodą. „Atėjo laikas“, – mįslingai šypsosi jis.

Kodėl netapo portretų?

Nuo rugsėjo 11 d. galerija „Akis“ lankytojus pasitiks S. Buzo akvarelės darbais. Nors paskutinę personalinę parodą dailininkas ruošė prieš daugiau nei dešimt metų, pompastiško atidarymo neplanuoja. „Nemėgstu atidarymų. Visi tie šampaniukai, kalbos... Verčiau tegu paveikslai patys su žiūrovais pasikalba“, – sako jis.

Paroda vyks nedidelėje kamerinėje aplinkoje, tad „dalyvių“ bus nedaug. Dalyviais S. Buzas vadina savo akvarelės darbus. Dažniausi juose – gamtos, architektūros motyvai, būna, plaukioja žuvys. „Dėl žuvų nesistebėkite – žvejyba yra antroji mano religija. Trečioji – krepšinis. Tik šio sporto akvarelėje kol kas dar nematau“, – juokiasi dailininkas, kai paklausiu, kodėl jo paveiksluose nėra krepšinio kamuolio.

Nors akvarele galima sukurti ne tik romantišką peizažą, bet ir įspūdingą portretą, S. Buzas jų netapo. „Nesu portretistas. Kito žmogaus tapymas – labai intymus dalykas. Turi arba labai gerai perprasti žmogų, arba suprasti jį savaip ir sugebėti tai perteikti“, – sako dailininkas.

Unikaliausia spalva akvarelėje

Akvarelės technika S. Buzas domėjosi nuo jaunų dienų: iš pradžių, besimokydamas dailės mokykloje, vėliau – tuometiniame Šiaulių institute, kuriame studijavo dailę. „Mano tėvas, irgi dailininkas, yra pasakęs: „Akvarelės dažai neturi baltos spalvos. Kiek sugebėsi išlaikyti baltą spalvą, tiek pavyks piešinys.“ Mane tai sužavėjo“, – prisimena S. Buzas.

Jo paveiksluose balti ruožai sukuriami ne teptuko potėpiais, o priešingai – paliekant neuždažytų plotų ant balto popieriaus lapo. Tiesa, dailininkas pažymi, kad dabar į baltą pigmentą akvarelėje žiūrima laisviau. „Šiais laikais menas apskritai nebeturi apribojimų“, – priduria jis.

Sudėtinga ne tik išlaikyti baltą spalvą, bet ir išlieti akvarelę. „Viskas daroma ant šlapio popieriaus lapo. Jį įmerkiu į vonią arba kaip nors kitaip sudrėkinu. Paveikslui turiu pusvalandį, geriausiu atveju – valandą. Kol nudžius popierius. Kai žmonės sužino, kiek laiko užtrunku, dažnai stebisi. Daugelis galvoja, kad kuo ilgiau pieši paveikslą, kuo ilgiau su juo dirbi, tuo jis vertingesnis. Su akvarele kitaip“, – pasakoja S. Buzas, taip pat dirbantis su aliejiniais dažais, retkarčiais – guašu.

Nedirba, jei bloga nuotaika

Ant drėgno lapo ne taip pakreipus teptuką, darbą paprastai tenka išmesti – akvarelės praktiškai neįmanoma pataisyti. Eskizo taip pat nepasidarysi, todėl piešinyje itin justi dailininko profesionalumas, nuotaikos ir mūzos.

„Būna, išvažiuojame sekmadienį su draugu į žvejybą. Diena darganota, bet žuvys kimba. Pasikraunu geros nuotaikos, gamtos vaizdų ir sugrįžęs galiu lieti. Kol iš gamtos gauti pojūčiai dar neišnykę. Kadangi esu užkietėjęs miestietis, galbūt labiau moku vertinti gamtą. Juk mes, rytą išėję iš savo „kaladėlių“ daugiabutyje, nedažnai pamatome rūką pievoje. Kaime gyvenantiems žmonėms tai natūralu, miestiečiams – ypatinga. Aišku, ne visiems“, – sako S. Buzas.

Dailininkas niekuomet netapo, būdamas blogos nuotaikos. „O kam kitam žmogui reikia mano blogų emocijų? Jeigu tapyčiau, kai man negerai, baltos spalvos tikrai neliktų – viskas būtų tamsu“, – teigia jis.

„Šiaulių dienos“ turi ypatingą prisiminimą

S. Buzą įkvepia ne tik gamta, bet ir kelionės. „Daugelyje šalių teko matyti, kaip dailininkai stovi gatvėje ir lieja akvarelę. Tai – aukštas technikos lygis, nes gatvėje, kepinant saulei, lieti drėgnas akvareles labai sunku“, – kolegomis iš užsienio žavisi šiaulietis.

Jo paties gatvėje nepamatysite – išvykti į užsienį jaučiasi per senas, o Lietuvoje bodisi komercija. „Pamenu, pirmą savo paveikslėlį pardaviau 1985 m. dabartinėje Povilo Višinskio aikštėje. Kaip tik vyko „Šiaulių dienos“ ir mums, studentams, leido paprekiauti. Gaila, bet, bėgant metams, gatvės prekyba pasidarė turginė. Jeigu vienu metu vyktų mugės Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje, galėtumėte pamatyti tuos pačius paveikslus... Mūsiškiai anuomet ir pigiau kainavo, ir iš „dūšios“ buvo“, – pokalbį užbaigia S. Buzas.