Trūkinėjantys šokiai sankcijomis

Saudo Arabijos žalios naftos eksportas į pasaulio rinkas š. m. liepą išaugo iki aukščiausio lygio nuo 2020 m. balandžio, kai naftą eksportuojančių šalių kartelis OPEC nusprendė sutramdyti išaugusias naftos kainas ir padidinti globalią pasiūlą. Verslo žinių agentūros „Bloomberg“ surinkti tanklaivių sekimo internetu duomenys rodo, kad praėjusį mėnesį iš karalystės jūra gabenama maždaug 7,5 mln. barelių per dieną, kai birželį šis skaičius siekė 6,6 mln. barelių per dieną. Santykinai dar labiau saudietiškos naftos eksportas išaugo pirmosiomis rugpjūčio dienomis.

Tai – gera žinia rinkoms ir apmaudi Rusijai. Nors Saudų šalies pareigūnai „Bloomberg“ pateiktų duomenų niekaip nekomentuoja, yra įtarimų, kad tai galbūt bandymas išlaikyti globalios naftos pasiūlos lygį svarbiausioms Vakarų ekonomikoms, siekiant atsisakyti rusiškos naftos. Apie tai prieš keletą savaičių JAV prezidentas Joe Bidenas kalbėjosi su Saudo Arabijos vadovais, atvykęs vizito į šią šalį.

Nors kai kurie gerai informuoti sektoriaus analitikai sakė maną, kad JAV lyderiui nepavyko išpešti jokių konkrečių arabų pažadų, „Bloomberg“ pateikti požymiai gali rodyti, kad tos derybos nebuvo vien malimas liežuviais.

Vakarų šalims iš tikrųjų yra nelengva staigiai atsisakyti rusiškų energijos išteklių po to, kai Maskva š. m. vasario 24 d. pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Tąsyk Vakarų pasaulis susivienijo, Europos Sąjunga (ES) vos per 44 dienas (iki balandžio 8 d.) priėmė penkis ekonominių-politinių sankcijų paketus ir tiesiog švytėjo vienybės ženklais. Tačiau kai sankcijų reikalai priartėjo prie rusiškos kilmės energijos išteklių importo ribojimo, tuose vienybės ženkluose ėmė rastis rimtų įtrūkių – tam, kad suderintų šeštąjį ribojimų paketą, kuriame numatytas laipsniškas atsisakymas naftos ir jos produktų importo ribojimas iš Rusijos, ES prireikė dar maždaug 55 dienų (iki birželio 2–3 d.).

Tiesiog vienu sprendimu atsisakyti apie 100–107 mln. tonų žalios naftos ir maždaug 70–74 mln. tonų naftos produktų per metus importo Europai pasirodė neįveikiama užduotis. Sprendimas – su reikšmingomis išlygomis ir atidėtu įgyvendinimu.

Kai sankcijų priėmimo Europoje sparta krinta vos ne aritmetine progresija, viso pasaulio analitikai spėlioja: jeigu į septintąjį sankcijų Rusijai paketą bus apsispręsta įtraukti ir draudimą importuoti rusiškas gamtines dujas, kada galima tikėtis jo patvirtinimo ir ar išvis verta tikėtis, kad su dujų embargu sutiktų visos ES šalys narės.

Beje, septintasis sankcijų paketas Briuselyje jau priimtas, tačiau jame nėra jokių ribojimų dujų importui iš Rusijos.

Traška ir kitos bravūriškai susiūtos sankcijų siūlės. Pavasarį visos trys Baltijos šalys paskelbė nepirksiančios dujų iš Rusijos, tačiau š. m. liepos pabaigoje Latvijos nacionalinė dujų įmonė „Latviujas gaze“ oficialiai pranešė pirksianti gamtines dujas iš Rusijos, tik esą ne iš „Gazprom“.

Tačiau, anot prezidentės Dalios Grybauskaitės, dėl energijos išteklių iš Rusijos krūpčioja ne tik nedidelės šalys. Keletą mėnesių man įdomu, kodėl sankcijų Rusijai sąrašuose politikai niekaip neranda vietos branduolinių technologijų koncernui „Rosatom“. Europoje dėl jų būtų sudėtingiau: „Rosatom“ įgyvendina branduolinių reaktorių statybą beigi priežiūrą Vengrijoje (Pakšo jėgainėje veikia du rusiški reaktoriai, susitarta dėl dar dviejų statybos), Čekijoje (Dukovanų jėgainėje veikia keturi rusiški reaktoriai), Slovakijoje (Bohunicės jėgainėje tebeveikia du rusiški reaktoriai), Bulgarijoje (Kozlodujaus elektrinėje veikia du rusiški reaktoriai). Tačiau daugiausia branduolinių reaktorių turinčioje šalyje – JAV – rusiškų technologijų nėra.

Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Po to, kai dar š. m. kovą JAV uždraudė į šalį importuoti kai kuriuos energijos išteklius iš Rusijos – naftą, naftos produktus, suskystintas gamtines dujas, akmens anglis ir jų perdirbtus produktus, Rusijos vyriausybė paskelbė svarstanti galimybę uždrausti parduoti JAV sodrintą uraną (kurą branduoliniams reaktoriams).

Kita žinių agentūra – „Reuters“ – tąsyk pranešė, kad po šios Rusijos energetikos ministro Aleksandro Novako viešos užuominos (net ne gąsdinimo) iš amerikietiško sankcijinio sąrašo dingo eilutė, kurioje tarp importuoti draudžiamų medžiagų buvo įrašytas uranas. Reikalas tas, kad XX amžiaus pabaigoje, priėmus strateginį sprendimą integruoti Rusiją į globalios ekonomikos grandines, amerikiečiai iš esmės atsisakė vystyti bei tobulinti savo urano sodrinimo technologijas. Todėl bene pusė visame pasaulyje iškasamos urano rūdos (taip pat ir iš posovietinių Vidurio Azijos šalių) nuo tada ligi šiol keliavo į Rusiją ir jos dar Šaltojo karo laikais Užbaikalėje pastatytose gamyklose buvo sodrinama ir gaunamas branduolinis kuras.

Taip daugeliui atrodė pigiau. Net kai Ukraina pasirašė branduolinio kuro tiekimo sutartį su amerikiečių „Westinghouse“ savo penkiolikai veikiančių reaktorių, kuro rinklėse (Made in USA) esantis uranas (Made in Russia) buvo prisodrintas Rusijos Užbaikalėje.

Todėl atrodo, kad artimiausiu metu „Rosatom“ – svarbiai Maskvos technologijų pramonės šakai – sankcijų sąraše neišvysime.