Trokš­ta pa­bus­ti nuo skam­bu­čio: „Дочко, йди додому“

Šiauliai

(Audronio Rutkausko nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

208050

Dvi ka­ro Uk­rai­no­je sa­vai­tės. Siau­bas te­be­si­tę­sia. Net tiems, ku­rie spė­jo pa­bėg­ti iš ka­ro pra­ga­ro. Pir­mie­ji bėg­liai Šiau­lius pa­sie­kė praei­tą sa­vait­ga­lį. Kol kas tai dau­giau­sia čia dir­ban­čių uk­rai­nie­čių šei­mos, ta­čiau at­va­žiuo­ja ir dau­giau žmo­nių, ku­riems rei­ka­lin­ga pa­gal­ba. Na­ta­li­ja ir Alio­na su vai­kais at­vė­rė sa­vo lai­ki­no prie­globs­čio du­ris Šiau­liuo­se ir šir­dis.
 

Šokas ir siaubas, vaikams vis dar reikalinga pagalba

Dvi šeimos – mamos su vaikais – apsigyveno savo vyrų, dirbančių transporto įmonėje, darbdavių surastame bute. Nors tiesioginis pavojus liko už tūkstančio kilometrų, karo pradžią 32 metų Aliona ir 26-erių Natalija atsimena iki smulkmenų.

„Pirmą dieną, kai prasidėjo karas, man 7 val. 20 min. paskambino pažįstama ir klausia: „Nataša, negi tu miegi? Kelkis. Karas.“ Aš pradėjau skaityti naujienas ir negalėjau patikėti tuo, ką akimis matau. Gyvename mes Vinicoje, butas vienuoliktame aukšte, tai, pradėjus bombarduoti, su vaiku net į namo rūsį nespėtume pabėgti. Todėl susiskambinome su mama, kad kuo greičiau pas ją į Haisyną važiuotume. Tik pradėjome rinktis daiktus, išgirdau sprogimą ir namą pradėjo taip siūbuoti, lyg septynių balų žemės drebėjimas būtų, visos durys pačios atsidarinėja, mažasis klykia, pradėjome verkti. Mes pajutome tik vos vos to košmaro – ir tai buvo tokia panika, kai nežinai, ką daryti“, – pasakoja moteris.

Pavojaus sirenos ir bėgimas į slėptuvę tapo norma. Natalija iš pradžių ketverių metų vaikui neaiškino, nes jis per mažas suvokti, kas yra karas.

„Kai klausė, iš pradžių sakiau, kad tai saliutai. Bet jis suprato, kad kažkas čia ne taip, kad negerai, verkdavo, negalėdavo užmigti, jei manęs nėra šalia. Vaikas nori į parką, sakau – negalima, nes pavojinga. Kai sirenos kaukia – irgi pavojinga, bet negalima bijoti ir verkti negalima, o reikia greitai rengtis ir bėgti į rūsį. Tai laužo vaikų psichiką. Gerai, mes suaugę ir tai mums baisu. O kaip vaikas turi tai išgyventi? Kaip jam užmigti, prabusti, toliau gyventi po tokių dalykų?..“ – sako Natalija.

Moteris tikisi, kad sūnus mažas ir todėl gal daug neprisimins. Alionos vaikai vyresni – 11 metų mergaitė ir 12 metų berniukas. Jie viską supranta.

„Jie jaudinasi dėl Ukrainoje likusių močiutės ir senelio, nori namo pas draugus. Čia jiems šiek tiek stresas atlėgo. Ketvirtokė dukra pirmą dieną nuėjo į mokyklą. Jai vienuolika metų, ji tyli tokia, matau, kad išgyvena, bijo, bet, manau, susitvarkys. Sūnui sunkiau. Jis uždaro būdo, jis nenori čia į mokyklą. Manau, bus reikalinga pagalba“, – vaikų savijautą stebi mama.

Šiaulių „Santarvės“ gimnazijoje abu vaikai jau užrašyti į pokalbį su psichologu.

rtk01860.JPG

Socialiniai objektai – irgi taikiniai

Natalijos tėvai gyvena nedideliame Haisyno miestelyje, kuriame du kariniai daliniai. Todėl, okupantams pradėjus naikinti karinius sandėlius ir atsargas visuose miestuose bei oro uostus, ir šis tapo taikiniu. Bet netrukus paaiškėjo, kad jie atakuoja ir namus, ir įstaigas.

„Kai jų planas per dvi dienas užimti Kijevą nepavyko, jie, gavę įsakymus, pradėjo šaudyti į mokyklas, vaikų namus, ligonines. Kijeve yra pati didžiausia onkologinė vaikų ligoninė – tai trečią karo dieną ji, nors ant stogo ir buvo pažymėta medicinos raudonuoju kryžiumi, irgi buvo apšaudyta iš oro (pagal karo nuostatas to daryti negalima). Iki šiol Ukrainoje jau yra žuvę 39 (antradienio duomenimis, 50, – aut. past.) maži nekalti vaikučiai“, – drebančiu balsu pasakoja Natalija.

Bėgti nei iš savo namų, nei iš savo šalies nesinorėjo, bet paskambinę vyrai įtikino. Vykstant karui, neaišku, kaip bus, o reikia gelbėti vaikus, apsaugoti jų psichiką.

„Rusija tvirtina, kad mus vaduoja. Tik mums visiems įdomu, nuo ko – nuo mūsų gero gyvenimo? Kažkodėl nei aš, nei Aliona nebėgame į Rusiją, kad išgelbėtume savo vaikus“, – absurdišku užpuolimo ir karo veiksmų priedanga piktinasi Natalija.

„Pamiršome, kas yra miegas“

Moterys sako, kad bėgti iš šalies iš anksto visiškai nebuvo pasiruošusios. Iki paskutinio momento gyveno įtampoje.

„Mes nesiruošėme. Kai šeimoje tai buvo nutarta, mes susirinkome per dvi valandas. Nuo to momento, kai prasidėjo karas, beveik nemiegojome. Miegoti buvo neįmanoma. Pamiršome, kas yra miegas. Miegodavome apsirengę sportiniais kostiumais, nes bet kada reikdavo bėgti į slėptuvę. Nuo šeštos valandos vakaro būdavo draudžiama įjungti šviesas, kad priešui nesimatytų, jog čia yra žmonių“, – viena per kitą išgyvenimais dalijasi Aliona ir Natalija.

Per Ukrainos teritoriją važiuoti reikėjo 500 kilometrų. Pasitikslinusios, kad tuo maršrutu kol kas nebombarduojama, moterys sėdo su vaikais į du automobilius. Natalija, skelbimuose radusi dar norinčiųjų, į savo automobilį priėmė ir pėsčių bėglių pavėžėti iki sienos.

Jaunos moterys pasakoja, kad namuose liko jų tėvai, broliai, seserys. Nors jų situacija tokia, kad jų vyrai šiuo metu ir nekariauja Ukrainoje, bet nuo to ne lengviau.

„Kol čia važiavome, būsena buvo tokia, kad visą kelią verkėme. Važiavome penkias dienas. Judėdavome labai lėtai. Kelyje būdavo kamščiai po dvi tris valandas. Dvi dienas stovėjome kamštyje prie sienos su Lenkija. Kai artėjome sienos link, net prisnūsti nebebuvo galima. Dvi paras buvome prie vairo visai be miego. Todėl tik kirtusios sieną, pravažiavusios kokį 40 kilometrų, pamatėme kažkokią gyvenvietę, sustojome šalikelėje, išjungėme variklius ir tiesiog akimirksniu užmigome“, – sunkią ilgą kelionę pamena Natalija.

Be to, kelyje nuo streso Natalijos mažyliui vis sukildavo temperatūra iki 39 laipsnių. Pavykdavo ją numušti tiek, kiek veikia vaistai. Alionos vyresni vaikai vienas vėmė, kitas irgi karščiavo. Lauke oro temperatūra vis nukrisdavo žemiau nulio.

Sujaudino kitataučių priėmimas

Karo bėglės nežinojo, kaip jas priims kitose šalyse, šiek tiek bijojo neigiamos reakcijos. Bet kai sutiko pirma lenkus, o paskui lietuvius, buvo taip maloniai nustebintos, kad net verkė iš jaudulio.

„Ryte prabundu, o man kažkokia močiutė beldžia į apšerkšnijusios mašinos langą ir klausia: „Jūs iš Ukrainos? Einame pas mus, duosime arbatos, pavalgysite, nusiprausite.“ Tai buvo taip miela, kad aš, gerdama arbatą, taip verkiau dėl to, kad žmonės tokie supratingi. Žmonės kuo gali, tuo padeda. Tai taip neįkainojama. Ir kartu taip skauda sielą, kad atėjo toks laikas, kai mes bejėgiai“, – su ašaromis akyse sako Natalija.

Lietuvoje jie pirmąją būtinąją pagalbą gavo išsyk pasienio Raudonojo Kryžiaus punkte. Kelyje degalinėse buvo leidžiama prisipildyti kuro po 20 litrų nemokamai.

Šiauliuose moterims su vaikais įsikurti padėjo jų vyrų darbdaviai: surado būstą, parūpino būtiniausių daiktų, higienos reikmenų, medikamentų, šiek tiek rūbų, nes savo atsivežė vos keletą.

„Tai, kad mes įsikūrėme bute, didžiulė vertybė mums su vaikais, kad galime kartu miegoti, pabusti, valgyti ir praustis. Tai toks žmogiškas gėris. Kai mamai pasakoju telefonu, kaip mums čia padeda, ji verkia“, – sako Natalija.

Karo bėgliai Šiauliuose jau nuo savaitgalio, nusiraminti šiek tiek pavyko, tačiau būsena, pasak jų, tokia, kad eiti nesinori niekur: tik iki parduotuvės, vaistinės ir mokyklos, net vaikams nesmagu išeiti į kiemą. Pagalbą teikiantys vietiniai žmonės rūpinasi ne tik buitimi, bet ir palaiko emociškai.

„Paskambino buto savininkė ir pasiūlė vaikus išvežti į miestą prasiblaškyti. Jie atvažiavo, nusivežė vaikus į miestą ant batuto pašokinėti. Tai buvo taip malonu. Internetą nemokamą prijungė, tai vaikai gali žiūrėti filmukus, kuriuos yra įpratę namuose. Iškart toks saugumo jausmas. To labai reikia, nes jie mato, kaip mes verkiame, nors ir stengiamės prie vaikų laikytis, bet mums ne visada pavyksta emocijas suvaldyti“, – prisipažįsta ukrainietė.

Šeimoms karas tęsiasi net čia

Nors karas toli, pavojaus sirenos tebeskamba ausyse. „Skambiname artimiesiems kiekvieną dieną. Jei anksčiau pokalbiai būdavo: „Kas naujo, kaip reikalai?“, tai dabar klausimai tik tokie: „Tylu? Nebombarduoja? Visi gyvi?“ Noriu ryte pabusti kaip tada, tik ne nuo skambučio: „Karas“, o nuo mamos skambučio: „Дочко, йди додому“ („Dukra, važiuok namo“), – sako Natalija.

„Mano mama dirba vietinėje ligoninėje, priėmimo punkte, tai ji mato visą siaubą, sužeistuosius...“ – Aliona nutyla.

Moterys sako praradusios laiko nuovoką. Jos nebeseka kalendoriaus, tik naujienas.

„Nežinau, kokia šiandien diena. Štai šiandien pasirodo – Kovo 8-oji (interviu buvo antradienį, – aut. past.). Bet mums ji nebe šventė. Mes, moterys, sveikiname viena kitą ir taip, kaip anksčiau, neberašome: „Moteriškos tau laimės, šviesių dienų“, mes tiesiog rašome: „Su švente ir taikios dienos.“ Tai viskas, ką galime parašyti. Norisi tiesiog apkabinti mamą. O tu girdi telefonu, kaip jai baisu, ji verkia“, – pravirksta ir Natalija.

92907.jpg

Nori grįžti padėti tautai

Nepaisant to, kad šiuo metu saugi, 26 metų jauna moteris sako labai norinti namo. Ji nori grįžti, kad galėtų kuo tik įstengs padėti savo tautiečiams: „Charkove ir Kijeve yra daug pažįstamų, kurie liko be būsto, jų namus sprogimai sugriovė. Kai baigsis karas, noriu važiuoti namo ir jei dar bus išlikęs mūsų butas, priglausti jame bent porą šeimų, kad vaikai tiesiog galėtų eiti į mokyklą.“

Ji nežino, ar tas butas, kuris dar yra šiandien, bus ir rytoj. Ji sako, kad bet kokiu atveju pirmiausia laukia darbas: apgyvendinti, pamaitinti, pavalgydinti, padėti darželiams, mokykloms, tvarkyti, dažyti. Anot jos, kuo daugiau žmonių grįš po karo, tuo greičiau šalis atsigaus.

„Niekada nebebus kaip anksčiau. Apie ką mes svajodavome? Apie kokias nors šeimos atostogas ar namų komfortą. Tokius paprastus gyvenimiškus dalykus. O dabar didžiausia svajonė – kad artimieji būtų gyvi“, – sako ukrainietės.

Labai norisi artimuosius pasikviesti čia, į Lietuvą, bet moterys sako, kad daugelis nenori išvykti. Jie pasiryžę ginti savo šalį ir namus, ypač vyresni, o ir jaunesni, kurie neturi vaikų. Žinoma, yra ir bėgančiųjų iš šalies.

„Jie bėga, nes bijo. Bet bendrai Ukrainos žmonės susitelkė ir tapo vieniu. Visi, kas kuo gali, padeda vieni kitiems, taip pat ir pinigais, maistu gynėjams. Moterys rūsiuose siuva, maistą jiems gamina. Daug jaunų pažįstamų merginų eina į teritorinės apsaugos dalinius, budi su ginklu. Jos nenori išvažiuoti, sako: „Nenoriu išvažiuoti. Kur man važiuoti? Tai mano namai. Mes neturime vaikų. Vaikus išvežkite – jie mūsų ateitis, tai mūsų nacija.“ Mūsų tauta – labai stipri“, – Ukrainos stiprybe ir pergale neabejoja Natalija.

rtk01870.JPG

Pati didžiausia migracijos banga

Skaičiuojama, kad per 14 karo dienų Ukrainą jau paliko du milijonai gyventojų. Daugelis patraukė į Lenkiją, Vokietiją, Moldaviją, kitas kaimynines Europos šalis.

Pabėgėlių srautas vis dar didėja. Jei moterys pasakoja, kad prieš savaitę pasienyje eilė buvo apie 30 kilometrų, šiomis dienomis – jau 70 kilometrų, kuriose po penkias dienas laukia šeimos su mažais vaikais. Jiems pagalbą teikia savanoriai.

Išvykti iš šalies, ypač iš apšaudomų miestų, tampa vis sunkiau. Skaičiuojama, kad galima pabėgėlių banga pasieks 5 milijonus Ukrainos gyventojų. Tai būtų didžiausia karo migrantų banga Europos istorijoje.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt