Trisdešimt metų ugniagesiu dirbantis V. Valavičius: „Kitur savęs neįsivaizduoju“

Šiauliai

Etaplius.ltŠaltinis: Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inf.

258636

Vidmantas Valavičius valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirba beveik nuo nepriklausomybės atgavimo pradžios. Jeigu reikėtų vėl rinktis, ar Vidmantas pakartotų savo pasirinkimą? „Turbūt daug negalvočiau, pasirinkčiau vėl tą patį darbą. Kitur savęs neįsivaizduoju,“ – tvirtina V. Valavičius.

Jis matė, kaip pasikeitė Lietuvos gaisrinės per trisdešimt jo darbo metų: nuo menkos sovietinės materialinės bazės – iki aprūpinimo naujausia ir pažangiausia įranga, nuo ugniagesių galimybės gesinti tik gaisrą – iki sudėtingiausių gelbėjimo darbų, nuo prastos gaisrininkų reputacijos – iki aukštumas pasiekusio visuomenės vertinimo ir pasitikėjimo ugniagesiais gelbėtojais.

Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos budinčios pamainos jaunesnysis specialistas Vidmantas Valavičius yra patyręs gaisrinių automobilių vairuotojas. Nuo jo profesionalumo ir įgūdžių priklauso, kaip greitai ir saugiai ugniagesiai pasieks nelaimės vietą. O rizikų tokiame įtemptame darbe yra įvairių. „Turi skubėti, važiuoti degant raudonam šviesoforo signalui ir nesukelti avarijos. Ypač sudėtinga žiemą, kai slidu,“ – pasakoja V. Valavičius.

Į gaisrinę Vidmantas atėjo dirbti antraisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Tuomet jis buvo dvidešimt šešerių metų jaunuolis. Kartais žmogaus gyvenimą planuoja... pats gyvenimas.

„Neplanavau tapti gaisrininku. Tuo metu buvo pereinamasis laikotarpis. Krizė, nedarbas. Ugniagesyboje trūko įvairių specializacijų darbuotojų: ugniagesių, vairuotojų ir kt. Pakvietė prisijungti. Neplanavau ilgai užsibūti, bet patiko ir likau. Ir štai, dirbu jau trisdešimt metų,“ – darbo pradžią priešgaisrinėje apsaugoje prisimena V. Valavičius.

Iš pradžių Vidmantas tik išleisdavo skyriaus vairuotojus. Vėliau išsilaikė teises ir jau galėjo juos pakeisti, kai reikėdavo vairuoti įvairius gaisrinius automobilius. Dešimt metų jis pamainoje vairavo gaisrinę, kuri veždavo tik vandenį ir ugniagesius. Keturiolika metų vairavo automobilines kopėčias.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai – nesudėtingas darbas. Bet iššūkių šiame darbe apstu. Turi ne tik saugiai ir greitai atvykti į gaisrą, bet prieš tai, kad ugniagesiai galėtų atlikti savo darbą, reikia paruošti automobilį gaisro gesinimui. O kur dar automechaninių kopėčių aukščiai, jų reguliavimo subtilybės!

„Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad didelio stebuklo čia nėra, bet tai – specifinis darbas. Sunkiausi būna pirmieji darbo metai. Jeigu atsilaikai, nepabėgi – vėliau pripranti, darbas pradeda patikti. Taip man ir nutiko. Jaučiau, kad sekasi, tai ir nesiblaškiau,“ – dalijasi savo patirtimi V. Valavičius.

Patyręs specialistas sulaukė meto, kai ugniagesių darbas laikomas prestižiniu, auga visuomenės pasitikėjimas ugniagesiais gelbėtojais. „Tai skatina dar labiau stengtis. Garbė eiti į tokį darbą, stengiuosi jį atlikti kokybiškai,“– didžiuojasi ugniagesys.

Per trisdešimt darbo metų jis matė daug nelaimių. „Ugnis atima ne tik namus, bet ir gyvybes. Vagys viską išneša, bet nors sienas palieka, o ugnis gali sunaikinti viską. Tai pats baisiausias dalykas,“ – sako Vidmantas.

Jį džiugina, kad šiandien žmonės yra atidesni, siekia būti saugesni. „Anksčiau pro pirštus žiūrėdavo į priešgaisrinę saugą, nesisaugodavo, ypač gyvenantys senesniuose namuose, kur įrengimai, krosnys senesni, elektros instaliacijos apleistos. Dabar šiuolaikiški namai statomi pagal naujus projektus, žmonės gaisrinei saugai skiria reikiamą dėmesį, yra atidesni.“ V. Valavičius mano, kad prie padidėjusio žmonių sąmoningumo prisideda nuolat vykdomos įvairios prevencinės akcijos.

O kaip keitėsi ugniagesių darbas metams bėgant? Juk V. Valavičius – pokyčių dalyvis ir liudininkas. „Paprasčiausiai, anais laikais daug ko negalėjai net įsivaizduoti. Nebuvo nei reklamos, nei Ugniagesių gelbėtojų mokyklos, beveik nieko nebuvo,“ – prisimena jis.

„Anksčiau buvo žarna, vanduo ir specialios putos. Nevažiavome žmonių vaduoti autoįvykiuose, nes neturėjome tokiems darbams skirtos įrangos. Tokios galimybės atsirado 1996 metais, kai gavome iš amerikiečių pirmąjį automobilį „Fordą“, aprūpintą hidrauline įranga. Ta mašina Šiauliams buvo skirta viena. O šiandien ne tik automobilių – ne vienas, bet ir visuose yra gelbėjimo įranga!“

Pasikeitusi ir nuolat naujomis bei pažangiomis technologijomis ir įranga papildoma ugniagesių gelbėtojų bazė, tobulėjantys automobiliai džiugina ilgametį ugniagesių vairuotoją. Jis sako, kad dabar jo jauniesiems kolegoms kur kas patogiau, saugiau dirbti, bet laikmetis iškelia savus reikalavimus – reikia nuolat tobulėti, siekti žinių ir kelti kvalifikaciją.

V. Valavičius norėtų, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau skaudžių įvykių, kad žmonės kuo mažiau nukentėtų juose, o ugniagesiai kuo daugiau išgelbėtų gyvybių.

„ Išgelbėti gyvybę – svarbiausia mūsų pareiga ir didžiausias džiaugsmas, kai tai įvyksta,“ – teigia jis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt