Tris mėnesius dėl gyvybės kovojusį ankstuką Ąžuolą mama vadina stebuklu

Vos 26 savaičių Alytaus rajono gyventojos ir Miroslavo seniūnijos darbuotojos Rūtos Matonės nėštumą sujaukė netikėta žinia, kad mažylis jau atkeliauja į šį pasaulį. Tą akimirką ramus mažylio laukimas virto lyg amžinybę užsitęsusia nežinomybe, išgąsčiu, ašaromis ir nuoširdžia malda Dievui, kad paskubėjęs gimti mažylis išgyventų. Visa tai pasakodama, Rūta dar ir šiandien, po devynerių metų, graudinasi, dėkoja Aukščiausiajam už galimybę sūnų Ąžuolą glausti prie širdies ir tikina iki šiol nesuvokianti, iš kur atrado tiek jėgų ištverti maždaug tris mėnesius trukusį košmarą.

Gimdymas – trimis mėnesiais anksčiau

Rūta niekada nepamirš tos 2015-ųjų gegužės 7-sios. Pirmasis nėštumas, svajoto mažylio laukimas.

„Buvome jauni būsimi tėvai. Man tebuvo 24-eri. Nesureikšminau to, kad mano pilvas pradėjo stipriai sukietėti. Apie ankstukus iš viso neturėjome jokių žinių ir net minčių, kad gali ir tokių atvejų būti. Tuo metu dirbau ir pamaniau, kad galbūt persitempiau, o ir streso netrūko. Nuvykus į ligoninės priimamąjį, sužinojau, kad man prasidėjo gimdymas. Mano akyse buvo tik baimė. Negalėjau suvokti, kas vyksta, juk iki numatyto gimdymo buvo likę trys mėnesiai“, – įvykius prisimena Rūta.

Moterį teko skubiai vežti į Kauno klinikas. Kelias iki jų virto visa amžinybe. Per tą laiką greitosios automobilyje, o vėliau ir klinikose vyko daug veiksmo – buvo skubiai brandinami kūdikio plaučiai ir vaistais stabdoma gimdymo veikla.

Galiausiai medikams teko atlikti Cezario pjūvį, po kurio mažylis nerodė jokių gyvybės ženklų – teko gaivinti.

„Kiek mes, mamos, turime stiprybės. Iki šiol atsimenu epizodą, kai mane žadino po narkozės. Iš manęs turėjo ištraukti intubacinį vamzdelį, o tam reikia stipriai įkvėpti. Po narkozės gydytojams sunkiai sekėsi mane pažadinti. Tik išgirdau man sakant: „Ar girdi mus? Kelkis, įkvėpk. Tau gimė sūnus. Ar girdi, kaip jis verkia?“ Tuo metu iš kažkur užplūdo jėgos įkvėpti, nors nei mano sūnus verkė, nei buvo šalia. Be to, net nežinojau, ko laukiuosi“, – pasakojo Rūta.

Ligoninėje – trys nežinomybės mėnesiai

Mažylis gimė vos 1,112 kg. Nors svoris pagal nėštumo laiką buvo nemažas, tačiau kūdikis dar buvo labai nebrandus – plaučiai subliuškę, teko jį intubuoti. Be to, dėl pradurtos stemplės, ankstuko nebuvo galima maitinti tiesiai į skrandį ir jam kurį laiką buvo taikomas periferinis maitinimas injekcijomis. Ligoninėje laukė ilgi ir sunkūs daugiau negu trys mėnesiai, per kuriuos teko sūnų matyti Reanimacijos skyriuje, inkubatoriuje visiškai bejėgį. Kiekviena diena skendėjo nežinomybėje, ar mažylis išgyvens, kokios pasekmės laukia.

Iš pradžių vienintelis tėvų ir mažylio fizinis kontaktas tebuvo atsargus prisilietimas pirštais inkubatoriuje, laikantis itin griežtų sterilumo taisyklių, mat kiekviena bakterija, virusas galėjo reikšti mirties nuosprendį. O vėliau ypač retos ir trumpos akimirkos, kai tėvai mažylį galėjo paimti į rankas, jį priglausti, šeimai buvo pačios brangiausios ir įsimintiniausios.

Tėvai nusprendė skubiai pakrikštyti sūnų ligoninėje ir jam suteikė stiprybę simbolizuojančio Ąžuolo vardą. Kaip šiandien sako Rūta, vardą sūnus išties pateisino – jis iškovojo gyvenimą. Ir už tai Matonių šeima dėkinga Dievui ir Kauno klinikų medikams, kurie visą laiką buvo šalia.

Įvyko lauktas ir tikėtas stebuklas

„Kai grįžau iš ligoninės, visiems sakydavau, kad man per tuos tris mėnesius teko nusiplėšti odą ir dar kartą ją užsiauginti. Kiekviena diena – nežinomybėje ir baimėje, kad neteksime savo mažylio. Dažnai kaltinau save, kad nesugebėjau išnešioti kūdikio, nors nuo manęs tai visai nepriklausė. Nenorėjau, kad tolimesnė aplinka sužinotų, kad jau pagimdžiau. Išgyventi šį košmarą man padėjo vyras Simas, kuris nesitraukė nuo mūsų nuo ryto iki vakaro. Niekada nemačiau jo palūžusio ir visą tą laiką jis vienintelis atsakomybę nešė už mūsų šeimą. Jis – mano herojus visam gyvenimui. Aš tiek ašarų išliejau, tiek maldų sukalbėjau, rožančiaus iš rankų nepaleidau. Nuolat kalbėdavausi su savo vaiku prie inkubatoriaus. O likę artimieji taip pat daug meldėsi ir net šv. Mišias buvo užsakę. Ir dabar galiu pasakyti, kad įvyko tikras stebuklas, nes iš ligoninės išėjome be širdies ar kitų operacijų, galimų patologijų. Mūsų vaikas gimė su atviru botalo lataku (širdies yda, kai naujagimiui išlieka atvira funkcionuojanti jungtis tarp aortos ir plaučių arterijos), jam buvo prasidėjusi retinopatija (tinklainės kraujagyslių vystymosi sutrikimas), tačiau visa tai savaime išnyko be jokių intervencijų“, – pasakojo Rūta.

Labai gąsdindavo situacijos, kai mažylis staiga nustodavo kvėpuoti ir tokių priepuolių ligoninėje buvo ne vienas. Teko išmokti stimuliuoti kūdikį, kad pradėtų vėl kvėpuoti. Laimei, grįžus namo, tai daugiau niekada nepasikartojo.

Tačiau auginant kūdikį, nerimo ir bemiegių naktų netrūko. Gyvenimas į normalias vėžes šeimai sugrįžo tik dar po pusmečio, kai sugrįžo iš ligoninės į namus.

Istorija – įkvėpti tą patį išgyvenančioms mamoms

Šiandien Ąžuolui – 9-eri ir jis – sveikas, tvirtas berniukas. Turi ketverių metukų sesę Vytę Mariją, kuri taip pat į šį pasaulį atėjo anksčiau nei planuota – 34 savaičių, tačiau iššūkių šeimai jau buvo kur kas mažiau.

„Dalinuosi savo istorija tam, kad galbūt kam nors ji taps įkvėpimu ir tikėjimu, kad stebuklų būna. Kad mes galime ištverti, išgyventi daugiau nei įsivaizduojame ir kokia stipri varomoji jėga yra motinystė. Mes turbūt dėl savo vaikų galėtume pakilti ir iš mirties patalo“, – sako Rūta.

Turėdama tokią patirtį, ji kaip niekas kitas supranta, ką tenka išgyventi neišnešiotukų sulaukusioms moterims, todėl kiekvieną mėnesį remia Ankstukų paramos fondo veiklą.