PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Rugpjūčio 8 d. 15:55

Trijulių krepšinio rinktinei bronzą laimėti padėjęs D. Novickas: esu treneris iš gatvės

Lietuva

Dainius Novickas / Kipras Štreimikis / LTOK

Saulius RamoškaŠaltinis: ALFA.LT


313327

Lietuvos vyrų 3×3 krepšinio rinktinei Paryžiaus olimpinėse žaidynėse užtikrintai keliaujant iki bronzinių apdovanojimų, televizijos kameros dažnai nukrypdavo į tribūnas, kuriose emocijas nepaliaujamai liejo pilkasis rinktinės kardinolas, mėgėjų krepšinio legenda tituluojamas Dainius Novickas.

Treneris, kuris nėra rungtyniavęs jokioje Lietuvos krepšinio lygos komandoje, tačiau mėgėjų krepšinyje daręs viską, kad jo atstovaujamoms ekipoms, kurių per karjerą buvo daugiau nei 100, sektųsi kuo geriau.

Alfa.lt skaitytojams siūlome iš arčiau susipažinti su D. Novicku, atvedusiu trijulę į Paryžiaus žaidynes ir padėjusiu iškovoti istorinius medalius. Su juo kalbėjomės prieš olimpines žaidynes.

Dainius Novickas / Kipras Štreimikis / LTOK

Karvės, gipskartonis, pasaulio rekordas

D. Novickas tiesiai šviesiai sako – treneriu tapo iš gatvės. Jis nėra baigęs jokios sporto mokyklos, net nesitreniravęs. Nėra žaidęs Lietuvos krepšinio lygoje. Tik mėgėjų komandose. Iš Kėdainių kilęs D. Novickas krepšinį rimčiau žaisti pradėjo 21 metų, o iki tol net nepatekdavo į mokyklos rinktinę. Buvo sulaukęs ir Lietuvos krepšinio lygos ekipų dėmesio. Visų nuostabai, žingsnio į profesionalų krepšinį jis nežengė.

Būdamas dvidešimties išvyko į Daniją karvių melžti, nors gyvenime nebuvo karvės matęs. Dar truputėlį Danijoje ir žaidė. O kai prasidėjo pasaulyje garsioji krizė, porai metų išvyko dirbti į Švediją apdailos meistru – sukdavo gipskartonio plokštes.

Sunku ir suskaičiuoti, keliose mėgėjų komandose D. Novickas yra žaidęs.

Kaip pats sako – tokių yra per 100. Buvo tokių sezonų, kai vienu metu jis žaisdavo dvylikoje mėgėjų komandų iš skirtingų miestų – Akmenėje, Kaišiadoryse, Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Panevėžyje.

Per vienas mėgėjų – Smuklės lygos – rungtynes D. Novickas yra pelnęs 152 taškus! Tai yra neoficialus pasaulio rekordas. „Siuntėme visus dokumentus į Gineso rekordų knygą, bet iš ten sulaukėme atsakymo, kad medžiaga turėjo būti filmuota“, – sakė D. Novickas.

Tąkart rekordinėse rungtynėse „Astrum Medicum“ komandai atstovaujantis puolėjas pataikė 41 iš 62 dvitaškių, 14 iš 29 tritaškių ir 28 iš 33 baudų. Jis taip pat atkovojo 11 kamuolių, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir perėmė 5 kamuolius.

„Astrum Medicum“ klubas laimėjo rungtynes rezultatu 185:74.

„Kai trijulių krepšinis tapo olimpine sporto šaka, dirbau vienoje įmonėje. Maniau, reikia suburti komandėlę ir dalyvauti Lietuvos čempionate, – apie kelią prie trijulių trenerio vairo pasakojo D. Novickas. – Mes užėmėme trečią vietą. O pirmą vietą užėmusi komanda važiavo žaisti į Europos čempionatą, antrąją – į 2019-ųjų Europos žaidynes Minske. Tada susigriebta, kad reikia trenerio. Žaidėjai sako, kad reikia imti mane, nes trijulių krepšinį žaidžiu „šimtą“ metų, viską geriausiai žinau.“

Dainius Novickas / Kipras Štreimikis / LTOK

Minske mūsų komanda pralaimėjo ketvirtfinalyje ir galutinėje įskaitoje užėmė 5–8 vietą. Tuo metu vyko ir Europos čempionato atranka. 3×3 asociacija paprašė D. Novicko padėti, nes mūsiškiams nelabai sekėsi. Jis sutiko ir lietuviai laimėjo atranką, pateko į Europos čempionatą. Tada žaidėjai paprašė, kad D. Novickas ir toliau liktų su rinktine. Pirmą kartą istorijoje ekipa nuvyko į Europos čempionatą Debrecene ir iš karto laimėjo bronzos medalius. Ten pralaimėjo tik vienas rungtynes serbams (pusfinalyje) ir tik vienu tašku.

Tuomet vyrai treneriui pasakė – be tavęs niekur nevažiuosime. O tada jis su U18 rinktine nuvyko į Sakartvelą ir laimėjome Europos čempionato auksą.

Specifinis krepšinis

D. Novickas trijulių krepšinyje yra jau senokai, tačiau Lietuva šia sporto rungtimi rimčiau pradėjo užsiimti tik tuomet, kai 3×3 krepšinis tapo olimpine sporto šaka. O kai jo treniruojamos trijulių komandos pradėjo į Lietuvą gabenti medalius, 3×3 krepšiniui daugiau dėmesio pradėjo skirti ir Lietuvos krepšinio federacija.

„5×5 krepšinis mums yra didysis brolis, iš jo mokomės, semiamės patirties, – sakė D. Novickas. – Kai patekome į olimpines žaidynes, sulaukėme daug sveikinimų ir iš krepšininkų, rungtyniaujančių penki prieš penkis. Užsitarnavome dėmesio, nes per pastaruosius ketverius metus į Lietuvą parvežėme 9 medalius.“

Paklaustas, kiek trijulių rinktinių treniruoja, D. Novickas ilgai nemąstė: „Kovo pradžioje renkamės ir keliaujame į stovyklas, viską baigiame gruodžio mėnesį. Buvo tokių stovyklų Druskininkuose, kai dirbdavau su šešiomis rinktinėmis. Vien devynias valandas per dieną praleisdavau krepšinio salėje.“

Dainius Novickas / Vytautas Dranginis / LTOK

Kokių žaidėjų trijulėms reikia? D. Novickas vardijo: „Reikia gerai pataikančio, greito, maždaug 2 metrų ūgio, dinamiško, kad ir po krešiu galėtų sužaisti.

Nėra vienos pagrindinės savybės, jis turi daug dalykų daryti nelabai gerai, bet viską sudėjus – labai gerai. Įprastame – penki prieš penkis – krepšinyje žaidėjai suskirstyti į pozicijas: įžaidėjas, atakuojantis gynėjas, lengvasis krašto puolėjas, sunkusis krašto puolėjas, vidurio puolėjas. Trijulių krepšinyje nėra įžaidėjų ar centrų. Kitose komandose yra labai aukštų krepšininkų, bet tos komandos nieko nelaimi. Optimalu būtų – apie dviejų metrų žaidėjas, gerai pataikantis, ištvermingas. Štai kad ir Aurelijus Pukelis. Anksčiau jis būdavo lėtesnis, ir „tritaškius“ (3×3 krepšinyje skiriami 2 taškai už nuo tritaškio linijos į krepšį įmestą kamuolį) ne taip gerai mesdavo. Bet per 3 metus jis jau taip išsitreniravo... Ir tritaškius fantastiškai pataiko, mažiau žaidžia po krepšiu nugara, nes tuomet labiau pavargsta, ir perdavimą turi idealų, ir jo greitis kitoks. Per tą laiką su vyrais viską susidėliojome ir dabar jie žaidžia gerą gražų krepšinį.“

Trijulių klubų turnyrai vyksta dvi dienas. Jei, tarkime, dalyvauja 12 komandų, per vieną dieną sužaidi visas grupės rungtynes, o kitą dieną vyksta atkrintamosios varžybos. Europos čempionatas vyksta tris dienas, pasaulio – penkias. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse trijulių turnyras vyko septynias dienas.

Kaip per kelių dienų turnyrą jaučiasi žaidėjai ir treneriai? „Išsikrauname iki paskutinio lašo, – neslėpė D. Novickas. – Vyrai sužaidžia dvejas rungtynes, eina pas medikus, daromi masažai. Tada jie eina miegoti, o mes, treneriai, turime peržiūrėti mūsų rungtynes, išanalizuoti klaidas, tada žiūrime dvejas būsimų varžovų rungtynes. Ir sudėliojame planą, kaip žaisti kitą dieną. O jei tikimės, kad mūsiškiai laimės, turime dar peržiūrėti kitų varžovų dvejas rungtynes. Kitą dieną jau visas rungtynes stebi gyvai. Kadangi per varžybas esu labai emocionalus, vakare grįžtu į kambarį ir jaučiuosi tarsi vagoną anglių iškrovęs. Jėgų nebelikę. Gerai, jei turnyras Europoje. O jei kur nors Azijoje, skrydžiai dar atima begalę laiko. Grįžti namo, o tada jau kitą dieną reikia vykti į stovyklą su jaunimu ar moterimis.“

Trijulių rinktinė Paryžiuje / Vytautas Dranginis / LTOK

Filmas laukia savo eilės

Paklaustas, kas jį sieja su Arvydu Saboniu, Gintaru Einikiu, Modestu Paulausku ir Pauliumi Jankūnu, D. Novickas nerado atsakymo. „Gal visi dalyvavo olimpiadoje, o aš tik dalyvausiu?“ O atsakymas paprastas – apie juos visus yra sukurti filmai. Praėjusių metų pabaigoje D. Novicko draugų ratui buvo parodytas Rimvydo Čekavičiaus ir Juliaus Bliūdžio sukurtas filmas „Aš esu Dainius Novickas“.

„Nelabai norėjau, kad apie mane kurtų filmą. Bet mane jie ilgai įkalbinėjo, sakė, kad tai įdomi istorija, – juokiasi D. Novickas. – Dar šis filmas viešai nerodomas, nors visi prašo parodyti. Jį ketina parodyti filmų festivalyje, todėl jo iki to laiko negali viešai demonstruoti. O dabar kūrėjai dar galės filmą pakoreguoti, nes mes patekome į olimpines žaidynes.“

„Ir paskutiniai arba pirmi filmo kadrai bus – kaip jūs stovite su trijulių komanda ant olimpinio pjedestalo su medaliais“, – Alfa.lt žurnalistas pasufleravo filmo siužetą. „Tai būtų fantastika, – atsakė D. Novickas. – Penkiasdešimčia procentų turime galimybę laimėti medalį. Po Paryžiaus žaidynių tik suprasime, ką padarėme. Mano kita svajonė – mūsų moteris nuvesti iki olimpiados, į Los Andželą. Matau, kaip jos dirba, stengiasi ir nori.“