Treneris atpažįsta įgimtą vandens jausmą

Šią savaitę Savivaldybėje paminėtas 90-asis ilgamečio Šiaulių plaukimo centro „Delfinas“ trenerio Apolinaro Dambrausko jubiliejus. Toks dėmesys šiauliečiui malonus, tačiau labiausiai jį džiugina buvę mokiniai, kurie į trenerio namus sugužėjo tikrąją gimtadienio dieną – gegužės 16-ąją. A. Dambrauskas išugdė ne vieną čempioną. Tiesa, pats plaukti pirmą kartą pabandė tik būdamas studentas ir... vos nepaskendo.

Vietoje kariuomenės ir miško – Turkmėnija

Treneris pamena, kad ne itin sėkmingas jo plaukimas vyko Nemune: Šiauliuose augęs ir mokęsis A. Dambrauskas pasirinko fizinio lavinimo mokytojo specialybę tuometiniame Lietuvos kūno kultūros institute Kaune. Baseino čia nebuvo, tad mokytis plaukti teko sraunioje upėje. Nemune skendęs A. Dambrauskas buvo išgelbėtas – tąkart jaunuolis sau pasižadėjo, kad per ketverius studijų metus žūtbūt išmoks plaukti.

Institute būsimajam treneriui patiko, nors ir teko kęsti nepriteklių. A. Dambrauskas ir du jo broliai anksti neteko tėvo – sufabrikavus bylą, jis buvo nuteistas 25 metus kalėti Irkutske, Ozerlage. Svetimoje žemėje mirė iš bado.

A. Dambrauskas sako, kad, atgavus nepriklausomybę, tėvas buvo reabilituotas, ir rodo jam po mirties išrašytą laisvės kovų dalyvio pažymėjimą. „Be tėvo buvo sunku. Kai pradėjau studijuoti, paramos iš šeimos nesulaukdavau. Kažkurią vasarą pas tetą dirbau ūkiškus darbus – už tai gavau puodą taukų ir maišą miltų. Taip vieną kursą, blynus kepdamas, ir baigiau“, – pasakoja šiaulietis.

Studijoms artėjant į pabaigą, reikėjo rinktis – eiti į kariuomenę arba į mišką. „Nenorėjau nei ten, nei ten. Trejus metus tarnauti sovietinėje armijoje – ne pyragai. O miške... Jeigu būčiau ten patekęs, dabar greičiausiai nebekalbėtume. Kreipiausi į Visasąjunginį sporto komitetą ir paprašiau mane išsiųsti į šiltus kraštus dėl sveikatos. Gavau atsakymą – nėra vietų. Tuomet pasiprašiau į Vidurinę Aziją, juk ir ten šilta. Kuomet baigiau institutą, gavau paskyrimą. Į Turkmėniją“, – sako A. Dambrauskas.

Turkmėnija–Šiauliai–Leningradas

Šis egzotiškas kraštas iki šiol išlikęs trenerio atmintyje. Į Turkmėniją jis ir dar keli studentai iš Lietuvos vyko po baisaus žemės drebėjimo, visiškai sugriovusio sostinę Ašchabadą ir nusinešusio daugybę gyvybių. Tragedijos paženklintame Ašchabade A. Dambrauskas neužsibuvo – gavo vietą Čardžou pedagoginiame institute, dirbo dėstytoju, katedros vedėju. Miestas buvo žalias, gražus, o studentai – visiškai kitokie nei Lietuvoje.

„Čardžou nebuvo baseino – turkmėnus mokiau plaukti Amudarjos užtvankoje. Panelės į vandenį lįsdavo tik su drabužiais – kaip išmokyti plaukti?“ – šypteli A. Dambrauskas.

Turkmėnijoje jis praleido ketverius metus. Trejus iš jų dirbti privalėjo, vėliau suprato, kad turkmėnai nebenori jo išleisti.

Gyvendamas svetur, treneris prenumeravo lietuvišką spaudą – buvo įdomu, kas vyksta tėvynėje. Kartą laikraštyje pamatė skelbimą – Šiaulių pedagoginis institutas skelbė konkursą kūno kultūros mokytojo pareigoms užimti. Dalyvavo ir laimėjo. Tiesa, Šiauliuose A. Dambrauskas dirbo vos mėnesį, o tuomet išvažiavo į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas) rengti disertacijos. Beje, treneris sako, kad per ketverius Turkmėnijoje praleistus metus taip ir neišmoko vietinės kalbos – ji be galo sudėtinga, laužanti liežuvį.

„Ašaros į vandenį krisdavo“

Leningrade A. Dambrauskas gyveno ir dirbo septynerius metus, paruošė net tris sporto meistrus. Lietuvoje tuo metu nebuvo nė vieno tokio lygio sportininko, tad talentingu kraštiečiu netruko susidomėti savi.

„Vienais metais pas mane atvažiavo Vilniaus miesto sporto valdžia. Aš dirbau baseine, o jie iš balkono stebėjo, ką ir kaip darau. Vėliau pasiūlė – važiuok į Lietuvą, į Vilnių, pirmajį ketvirtį gausi butą. Nuvažiavau per atostogas į Vilnių, nuėjau į „Žalgirio“ baseiną – vanduo gražus, pasaka. Leningrade darbo sąlygos buvo baisios. Aštuoni treneriai dirbo keturių takų baseine: 45 minutes atidirbi ir eini į lauką. Po 45 minučių vėl į taką. Konvejeris. O vandenyje tiek chloro, kad kai pasilenkdavau duoti nurodymų plaukikui, ašaros į vandenį krisdavo“, – pasakoja A. Dambrauskas.

Nors ir ne iš karto, treneris priėmė pasiūlymą sugrįžti į gimtinę ir, kaip pats sako, trejus metus Vilniuje praleido, gyvendamas „tualete“ – mažyčiame kambarėlyje miesto centre. Žadėto būsto jis taip ir negavo.

O tuo metu Šiauliuose 1967 m. kaip tik atsidarė pirmasis baseinas mieste – „Delfinas“. Gabų trenerį sugrįžti į gimtąjį miestą pakvietė vaikystės ir studijų draugai, užėmę aukštus postus valdžioje. A. Dambrauskas sako į Šiaulius važiavęs su mielu noru. Maža to, čia gavo erdvų dviejų kambarių butą. Vėliau apsigyveno raudonų plytų mūriniame namelyje prie pat baseino. Buvo patogu: treniruotės prasidėdavo anksti, o iki darbo – vos minutė kelio.

Kaip atpažinti talentą?

A. Dambrauskas prisimena, kad susidomėjimas baseinu anuomet buvo didžiulis – vaikų netrūko. Plaukti treneris mokė visus, kurie tik to norėjo, vėliau atsirinkdavo gabiausius vaikus: tuos, kurie turėjo įgimtą vandens jausmą, dideles pėdas ir plaštakas. „Jeigu vaikas nešiodavo keturiasdešimto dydžio batus – žinok, bus talentas“, – šypsosi A. Dambrauskas.

Šiaulietis nebesuskaičiuoja, kiek plaukikų išugdė, o apie nuskintas pergales byloja jo namuose stovinčios taurės, kabantys medaliai ir diplomai. „Diplomais galėčiau visą baseiną išklijuoti“, – juokiasi jis. Trenerio archyve – ir 15 sąsiuvinių, kuriuose kruopščiai suklijuotos iškarpos iš laikraščių apie sportininkų pasiekimus, tie patys diplomai. „Tai – mano autobiografija. Patogu – rašyti nebereikės“, – šmaikštauja A. Dambrauskas.

Vienos žymiausių trenerio ugdytinių – Ema Vielavičiūtė ir Violeta Penkauskaitė. E. Vielavičiūtė buvo pirmoji plaukimo sporto meistrė Šiaulių mieste, V. Penkauskaitė – pirmoji Europos čempionate dalyvavusi lietuvė. 17-metė šiaulietė šiame čempionate iškovojo net tris medalius – du sidabro ir vieną bronzos.

A. Dambrauskas taip pat didžiuojasi kandidatu į prezidentus Arvydu Juozaičiu, kurį plaukti mokė, dar dirbdamas Vilniuje. „Kai buvo susitikimas Šiauliuose, jis priėjo, ranką paspaudė. Negalvojau, kad atpažins“, – stebisi treneris.

Paklaustas, ką darė, kad jo plaukikai skindavo pergales, A. Dambrauskas gūžteli pečiais: „Matyt, mokėdavau uždegti vaikus. Jie patys norėdavo varžybų, medalių – man telikdavo pritariamai linguoti galva.“

Treneriu „Delfine“ jis dirbo beveik trisdešimt metų ir sako ištisą dešimtmetį neturėjęs atostogų. Bet kam jos, kai darbas buvo poilsis ir malonumas.

A. Dambrauskas vis dar gyvena tame pačiame raudonų plytų mūrinuke šalia baseino. Tiesa, „Delfinui“ nostalgijos nejaučia – į baseiną užsuka tik per savo vardo taurės varžybas, dalija medalius ir taures. Pernai surengtos jau 21-osios.

A. Dambrausko sūnus ir anūkės gyvena Anglijoje, žmoną šiaulietis palaidojo prieš penkerius metus. Tačiau vienatvė neslegia. Kompaniją palaiko du šunyčiai. Jų amsėjimas – vietoje skambučio, kai į A. Dambrausko namus pasisvečiuoti užsuka buvę mokiniai.