Tremtinės žodis iš Maksiūnų

Pokalbiui Elena (aplinkinių vadinama Alyte) pakvietė į tvarkingą, šiltai pakūrentą savo pirkią Maksiūnų kaime (Ignalinos rajonas). Akį patraukė ant stalo padėti, namų šeimininkės skaitomi laikraščiai „Lietuvos aidas“, „Mūsų Ignalina“, „Valstiečių laikraštis“ ir knygos: Vido Spenglos parengta „Objektas „Intrigantas“: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ ir Laimos Lavastės „Kunigas Ričardas“. Anot Elenos, knygos padeda gyventi, sužadina gražias emocijas, kartais net jaudinančią ašarą išspaudžia.

Pokalbio pradžioje pašnekovė pabrėžė, kad nemėgsta neteisybės, nemėgsta ir reklamuotis bei fotografuotis.

Aštuoniasdešimtus metus einančią tremtinę Eleną Samulienę (Aleknaitę) kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Šimkavičius.

– Kiekvienais metais Ariogaloje vyksta Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis. Ar teko dalyvauti Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių šventėje?

– Nė karto. O kaip norėjau šiais metais nuvykti į šventę! Žinojau, kad Ariogaloje vyksta tremtinių šventės, nes linkmeniškiai važiuodavo. Aš vis laiko neturėjau – tai vaikai maži, tai gyvulius reikėjo prižiūrėti. Šiemet ruošiausi vykti su sūnumi Alfredu, bet dėl jo užimtumo kelionė neįvyko. Pažiūrėjau ir gaublį, dabar tiksliai žinau, kur ta Ariogala randasi. Jeigu sulauksiu kitų metų, tikiuosi, tapsiu Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių 32-osios šventės dalyve.

– Už kokias nuodėmes sovietų valdžia jus, einančią septintus metus mergaitę, ištrėmė į Sibirą?

– Sovietų valdžia trėmė „liaudies priešus“, „buožes“. Taip ir mūsų šeima, turėjusi 25 ha žemės, pateko į tremtinių sąrašą. 1949 m. kovo 25 d. iš Švenčionėlių į Sibirą (Bulykai, Zalarių rajonas, Irkutsko sritis, RSFSR) išvežė besilaukiančią (1949 m. balandžio 23 d. gimė brolis Jurgis), mamą Oną Aleknienę (Rolikaitę), keturiais metais vyresnį brolį Joną ir mane. Tėvui Liudvikui Aleknai (Justino) neva dėl ligos pavyko išvengti tremties pinklių, bet po Stalino mirties 1954 m. jis savo noru nuvyko pas šeimą į Sibirą.

Archyve turėtų būti viskas parašyta, už ką mane ištrėmė. Manau, už tai, kad gimiau darbščių ūkininkų šeimoje, kad mylėjau savo gimtąjį sodžių.

– Kaip jums pavyko ištverti nežmoniškas tremties sąlygas bei išsaugoti žmogiškąjį orumą, tikėjimą į Dievą ir meilę Tėvynei?

– Atsakyti galėčiau kardinolo Sigito Tamkevičiaus žodžiais. Anot kardinolo, dauguma tremtinių buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl juos lydėjo viltis, kad Dievas parves į Tėvynę, o jei mirtų – priims į amžinąsias padangtes.

Dažnai pažvelgusi į Švč. Mergelės Marijos paveikslą, parsivežtą iš tremties, prisimenu jaudinantį įvykį. Taigi, ieškodama miško gėrybių savo badaujantiems vaikams, pasiklydo mano mama. Ji gerai žinodama, kad pasiklydus nereikia blaškytis, prisėdo, bandė nusiraminti. Tuo metu mamai apsireiškė Marija, ir įvyko stebuklas – mama nusiramino, atsigavo ir sėkmingai sugrįžusi į namus apkabino savo vaikus – Joną, Jurgį ir mane.

Gyvenimas mane užgrūdino, niekada nesiskundžiu dėl laikinų sunkumų ar negalavimų, išmokė būti žmogumi, dabar aš nieko nebijau – nebijau kalbėti tiesos.

Dabar pagalvoju, gal ir gerai, kad žmonės vargo pamato. Jie tampa stipresniais, tvirčiau žengia gyvenimo keliu, geriau supranta kitus žmones. Sūnums visada sakau – būkite žmonėmis, niekada neužgaukite žmogaus, kad po smerties nesivartytumėte grabe (karste).

– Kaip po tremties pavyko įsikurti gimtajame krašte?

–1958 m. sausio 22 d. mūsų šeimai tremties vargai baigėsi, tačiau į Lietuvą sugrįžome tik tų pačių metų spalio mėnesį. Iš mamos brolio, tuo metu gyvenusio su šeima mūsų name, laiškų žinojome, kad pirkios šiaudinis stogas kiauras, reikalingas skubus jo remontas. Todėl tėvai nusprendė pasilikti Sibire iki rudens ir rinkdami pušų sakus uždirbti pinigų namo remontui.

Pradžia gimtinėje buvo sunki, buvo ir tokių žmonių, kurie už akių pašiepdavo sakydami, kad gerų žmonių į Sibirą neveždavo. Teko miegoti ant aslos, neturėjome ką valgyti. Kurį laiką neišpakavome savo lagaminų, net galvojome grįžti atgal į Sibirą. Aš, giminaičių iš Švenčionėlių skatinama, nusprendžiau laikytis toliau nuo kolūkio, galvojau įsidarbinti kur nors siuvykloje. Tėvai, stengdamiesi išgyventi, nuėjo dirbti į kolūkį, taip pat pirmininkės Lisauskienės buvo priversti atsivesti ir savo vyresnius vaikus, kitaip neduos 60 arų žemės. Taigi, teko nusileisti. Pradėjau dirbti kolūkyje, kiekvieną dieną eidama keturis kilometrus į darbą Linkmenyse. Per metus mano sąžiningas darbas buvo įvertintas tik 100 rublių.

1960 m. Cijonų kaime (Linkmenų seniūnija, Ignalinos rajonas) per šokius labai linksmai susipažinau su būsimuoju vyru Broniumi Samuliu, su kuriuo po trijų metų draugystės sumainėme aukso žiedus. Gyvendami Maksiūnų kaime mes užauginome tris šaunius sūnus – Rimantą, Gintarą ir Alfredą.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?

– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mus užklupo nauji rūpesčiai. Paskatinti agronomo B. Raupelio su barniais ir pykčiais pajudėjome žemės susigrąžinimo ir perkėlimo iš mano gimtinės vargo keliais. Net pražilau nuo šitų žemių. Labai sudėtinga buvo surasti archyvų dokumentus, kaskart reikėjo važiuoti į Vilnių, o visa tai kainavo. Dėkui kunigui Kazimierui Žemėnui, kuris daugelį problemų padėjo išspręsti pateikdamas teismui bažnytinius mūsų senelių ir prosenelių dokumentus. Įvyko net trys teismai kol atgavome žemę, o sprendžiant ginčus su kaimynais, sūnus Alfredas teisybę surado Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių institucijoje.

Kaip dabar kaimo žmonės gyvena? Turime žemės, bet dėl naminių galvijų snukio ir nagų ligos praradome karves (1982 m.), dėl afrikinio kiaulių maro mums draudžia laikyti kiaules (2014 m.).

Savo ūkyje turiu šiek tiek žemės, keletą vištų, seną atklydusį šunį ir katiną. Žemę apdirba sūnus Gintaras ir anūkas Pijus. Per išeigines ir šventes visada laukiu savo sūnų, marčių, anūkų ir proanūkių, kurie praskaidrina mano kaimišką kasdienybę. Vasarą maloniai pabendraujame su broliu Jurgiu.

– Jūsų veide visada šypsena, jūs energinga ir žvali. Kur slypi tos geros nuotaikos ir energijos šaltinis?

– Buvęs Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Renaldas Kučko pastebėjo mane. Jis sakė, kad bažnyčioje yra viena parapijietė, kuri visą laiką juokiasi. Ar gerai, kai žmogus sutrauktas zlasties (pykčio)? Manau, yra blogai. Reikia klibėt, nereikia dejuot, o kartais gerai ir patylėt, tai patariu kartais ir marčiom.

Po vyro Broniaus mirties buvo sunku, nenorėjau valgyti, bet niekam nieko nesakiau.

Stengiuosi gyventi sveikai, natūraliai stiprinti savo imunitetą. Rudenį prausiuosi šaltu vandeniu duše, kuris įrengtas mūsų kieme. Šalčio nebijau, tremtyje teko ištverti net iki penkiasdešimt laipsnių šalčio. Dėl šalto dušo vaikai net pyksta. Aš kartais po dušo, radusi vaikus namuose, pajuokauju dėkodama jiems už šilumą.

Turiu visokiausių liaudies medicinoje žinomų užpiltinių, antpilų – česnako, graikinių riešutų pertvarėlių, medaus, medetkų, pelyno ir kitų. Prieš daugelį metų gydytojai man patarė operuoti strumą. Neskubėjau, vartodama graikinių riešutų pertvarėlių užpiltinę išsigydžiau ir operacijos nereikėjo. Gydytojai paaiškino, kad taip gali būti, nes riešutų pertvarėlėse yra daug jodo.

Kiekvieną vakarą jau apie 15 metų ąžuoliniu plaktuku iš visos sylos (jėgos) plaku kojų pėdas, po šios procedūros labai gerai išsimiegu ir pailsiu. Ryte pabundu su šypsena, energinga ir žvali.

– Jūsų palinkėjimas tremtiniams, politiniams kaliniams ir laisvės kovų dalyviams.

– Palinkėsiu ilgų gyvenimo metų ir iškentėti koronavirusą.

Miela Elena, nuoširdžiai dėkoju už įdomų pokalbį. Linkiu geros sveikatos, neišblėstančios šypsenos jūsų veide bei nuoširdaus juoko. Prašau Švč. Mergelės Marijos, kad ir toliau globotų jus ir jūsų artimuosius.