PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2024 m. Kovo 22 d. 13:46

Trakų viešojoje bibliotekoje – pažintis su pietų aukštaičių žodynais

Trakai

Akvilė NarbutienėŠaltinis: Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos inf.


295799

Kovo 14-osios pavakarę visus gimtosios kalbos mylėtojus Trakų viešoji biblioteka pakvietė į susitikimą su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vedėja, Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Vilija Ragaišiene, kuri skaitė paskaitą „Pietų aukštaičių žodynai kaip etninės žinijos šaltiniai“. Renginys skirtas Lietuvių kalbos dienoms.

Bibliotekos lankytojai sužinojo daug įdomių faktų apie pietų aukštaičių (dzūkų) tarminius žodynus, apie profesoriaus Kazimiero Būgos išleistą pirmąjį Lietuvių kalbos žodyno sąsiuvinį, kuris davė pradžią tarminiams žodynams. Išgirdo apie ekspedicijas ir žodžių rinkimą, apie pietų aukštaičių tikėjimus ir prietarus, pasiklausė dr. Vilijos Ragaišienės skambios dzūkiškos šnektos, o taip pat ir dovanų gavo! Biblioteka irgi apdovanota – viešnia įteikė knygą „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną. Atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį“. Šis leidinys ir anksčiau dr. V. Ragaišienės padovanoti „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyno“ du tomai laukia skaitytojų bibliotekoje!

„Tarminis žodynas yra knyga apie žmogų ir jo gyvenimą“

Dr. V. Ragaišienė susirinkusiesiems pasakojo apie tarminių žodynų ypatybes, jų atsiradimą ir juose atsiskleidžiantį kalbinį bei kultūrinį pasaulio vaizdą. Mokslininkė akcentavo, „Tarminiai žodynai pirmiausia rengiami kaip kalbiniai šaltiniai. Tarminio žodyno rengėjams keliami du tikslai. Pirma, užfiksuoti tarmės žodyninį fondą ir atskleisti tikrąją jo padėtį: tarmiškų žodžių funkcionavimą, traukimąsi iš vartosenos, naujų žodžių atsiradimą ir pan. Antra, pristatyti tarmės kalbinių ypatybių visumą (fonetinių, morfologinių, akcentinių, sintaksinių, semantinių ir stilistinių duomenų laukus), kad vartydamas žodyną skaitytojas suprastų, kuo tarmės skiriasi viena nuo kitos.“ Dr. V. Ragaišienė pabrėžė, kad žodynas, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą. Kai kalbininkai ima rengti žodyną, pirmiausia susidaro kartoteką. Vykdo ekspedicijas ir su gyvenančiais tyrinėjamame plote žmonėmis kalbasi įvairiausiomis temomis, kitaip tariant – apie gyvenimą: domisi vietove, kasdiene veikla, istoriniais įvykiais, šeima, giminystės ryšiais, šventėmis, papročiais, tradicijomis, pavardėmis, pravardėmis, gamta ir pan., ir taip surenka žodyninį fondą. Ekspedicijų įrašai šifruojami. Taip sužinoma, kas bendruomenei yra aktualu, kokie žodžiai, jų reikšmės yra paplitusios, vartojamos vietinių gyventojų. Žodynas – daugiasluoksnis tekstas, kuriame sugula bendruomenių patirtys, perimtos iš kartos į kartą tradicijos, įsišaknijusios vertybės, liaudies tikėjimai, prietarai, orų spėjimai.

Apžvelgusi žodynų ypatybes, mokslininkė pristatė „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyną“, kurį sudarė kartu su dr. Asta Leskauskaite. Žodyno medžiaga surinkta XX a. II pusėje, šiek tiek medžiagos yra iš 7-o dešimtmečio, bet pagrindas yra 8–10 dešimtmetis – XXI a. pr. Žodyne sugulusi iš šnekamosios kalbos ir rankraštinių rašytinių šaltinių surinkta medžiaga. Dviejų tomų žodyną išleido Lietuvių kalbos institutas. Jame galima rasti daug informacijos apie ateities spėjimus, draudimus, užkalbėjimus ir magiškus veiksmus, apie tai, kaip gydyti įvairius negalavimus. Fiksuojamas pietinių pietų aukštaičių šnektose vadinamasis nužiūrėjimas – žmogaus gebėjimas kerėti žvilgsniu ir maldelėmis (posakiais) ir kaip nuo to apsisaugoti. Pristatomi paplitę šaptūnai – burtininkai, užkalbėtojai, galintys užkalbėti nuo blogų akių ir nuo ligų: rožės, dantų skausmo, gyvatės ir vilkų įkandimo bei kt. Pateikiami pavyzdžiai, kaip į užkalbėjimus žiūri nevietiniai gyventojai, medikai, dvasininkai. Sužinoma, jog pietiniai pietų aukštaičiai labai tiki nužiūrėjimu ir jo poveikiu.

Paskaitą mokslininkė baigė šiltais ir jautriais žodžiais: „Tarminis žodynas yra knyga apie žmogų ir jo gyvenimą.“