Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Etaploius.ltŠaltinis: Tomas Pauliuščenka
Jau romano pradžioje skaitytojas supažindinamas su romano veiksmo vieta – Rezidencija, kuri, kaip teigiama, – tai „ne vaikų žaidimų aikštelė“. Ir išties tai ne tiek žmogiška, kiek dieviška ar pseudodieviška (tik kažkieno sudievinta) institucija, todėl ir pamatuotai rašoma iš didžiosios raidės. Tačiau pats cituotas teiginys netrukus ima prasilenkti su tikrove, nes būtent žaidimas yra viena aktualiausių pasakojimo strategijų, o kartu ir vertybių šiame romane. Romano, o kartu ir pačios Rezidencijos žaidimas pirmiausia pasimato iš menininkų kaip įkalintų žvėrių vaizdavimo. Jie yra tarsi eksponatai atkeliaujantiems turistams ir jų gyvenimas dėl to panašus į realybės šou. Rezidencijos sociumas turi savo kodeksą, savas taisykles ir veikia pagal pagrindinį pirmiausia viešumai skirtą realybės šou klausimą – kuris išliks ilgiausiai?
Romano siužete yra ir kitokių žaidimų, kaip antai, buvusių rezidentų daiktų loterija. Naujai atvykę gali spėlioti, kokie jų pirmtakų daiktai yra rūsyje, jei pataiko – daiktas atiduodamas naudoti. Kaip ir priklauso realybės šou, būnant žaidime, gyvenimas pasirodo esąs ir paradoksaliai nuobodus, o tai bent iš dalies lemia pati žaidimo erdvė: narvais vadinami menininkų namai visur identiški, „visur tie patys „Ikea“ baldai, indai“ ir kt. Baisiausia ir kartais komiška atrodo tai, kad vienoje ar kitoje rezidencijoje rašytojai priversti gyventi visą likusį gyvenimą, o jei esi išmestas iš šio žaidimo, turi ieškoti kitos vietos. Taigi romane keliami kūrybos klausimai neatsiejami nuo pažeistos ar apskritai neįmanomos laisvės klausimo („yra tikroji pilnatvė – kiekvieno kuriančio padaro išsvajotoji laisvė“).
Svarbia romano naratyvo dalimi tampa Tomo Mūro (vieno iš daugelio ir kartu išskirtinio Rezidencijos dalyvio) pamąstymai apie rašymą, rašymo negalę, kūrybinę kančią, apie kitų rezidentų ir savo paties amatą. Tačiau už patį rašymą svarbesnis lieka specifinis socialinis šio žaidimo vyksmas: „Rezidencijos yra verslas ir joms nereikia avių, tvarkingai, gražiai besielgenčių. Tai yra reikia ir jų, bet norint rimtai konkuruoti su kitomis rezidencijomis, jos turi turėti žvaigždę. Ryškų, provokuojantį menininką. Ir čia ta žvaigždė esu aš“ (p. 72). Tai galima suprasti kaip apskritai šiuolaikinio kultūros gyvenimo metonimiją. Tomas Mūras kamuojasi bandydamas sau įteigti, kad, jei esi rašytojas, privalai paklusti bendriems šiuolaikinio literatūrinio gyvenimo dėsningumams ir gyventi Rezidencijoje, o jei joje negyveni – esi tik mėgėjas: „Būti nereziduojančiu menininku reiškė tik viena – nebūti“ (p. 17). Tinkamai atlikti savo rolę šiame rezidencijų versle-žaidime yra kur kas svarbiau nei tiesiog gyventi ir kurti. Ir visa tai akivaizdžiai įgyja (auto)ironišką vertinimą.
Tomas Mūras, vaizduojamas kaip išskirtinai talentingas rašytojas, kaip jau užsiminta, išgyvena ypatingą kūrybinės krizės, apatijos ir nesidomėjimo gyvenimu etapą. Kartu su ironija ar netgi sarkazmu Rezidencijos administratorės-vadovės Irmos veiklai, su pasišlykštėjimu turistų publika panašią mizantropiją Tomas Mūras išreiškia pačių menininkų atžvilgiu: „Žmonės, žmonės, fuck, menininkai! Šlykščiausi padarai Žemėje, pasiruošę suėsti savo rūšies atstovą, vos tik anas, neatsargiai paslys ir, Dieve, pastumk jį, suklups – jie jį pribaigs pasimėgaudami“ (p. 71). Autorius, sukurdamas pavargusį, gal net perdėm apatišką ir ne per daug simpatišką herojų, atitinka ne tokį ir retą šiandieninės literatūros polinkį vaizduoti nuolat nerimaujantį, aukos sindromu sergantį personažą. Kita vertus, prieštaringoje Tomo Mūro tapatybėje atsiveria ir jautrioji jo pusė.
Pavyzdžiui, gavęs pastabą dėl purvino lango, iš „savo narvo“ gali neišeiti visą dieną, nes tai jį savotiškai sugniuždo ar bent jau priverčia užsidaryti nuo aplinkinių. Tomo Mūro jautrumą rodo ir netikėta herojaus empatija toje pat rezidencijoje gyvenančios Liz sūnui Marčiui. Tiesa, rodomos emocijos, kaip ir viskas, yra sąlygiška Rezidencijos šou sąlygomis. Skaitant nepaleidžia ir jausmas, kad ir vidiniai Tomo Mūro išgyvenimai tarsi falsifikacija, pasirodymas, nieko tikro.
Romano personažų kasdienybėje daug inercijos, melancholijos, apatijos, gal net liūdesio, o visa tai pagyvina žmogaus seksualumo ir intymių santykių naratyvinė linija. Erotinėms herojaus fantazijoms, skaitytoją erzinančioms (o gal ką nors ir sužavėsiančioms) vulgarybėms, regis, nėra saiko. Tačiau ar narvuose esantys žvėrys gali pajusti saiko jausmą?.. Itin svarbią vietą užima erotiniai pokalbiai su Ana, šią svarbą rodo ir atitinkamai išsiskirianti, ryški teksto spalva. Ana tampa ir vieno žaidimo trofėjumi: „Paskui prasidėjo miškas: žmonės ir baldai išnyko, o Vasia tapo beždžione. Prasidėjo tikroji kova, kurios laimėtojo laukė Ana, o pralaimėjusiojo – kiaulės, suryjančios viską, kas krito“ (p. 198). Kitas seksualumo sferos dalykas – apie rezidenciją sklandančios orgijų legendos, kurios Tomui Mūrui pasipiktinimo, aišku, nekelia: „Maždaug, išėjus paskutiniams turistams, čia prasideda tikra bakchanalija: dailininkės nuogos atsiduoda ant savo drobių, literatai joms ant krūtų rašo eiles krauju ir taip toliau, taip toliau. Keisčiausia, kad personalas net nesivargina tų nesąmonių trinti“ (p. 15).
Bene vienintelis dalykas, kuris varginančio rašytojo amato kančiose ir rolėse Tomui Mūrui atima žadą ar bent jau įaudrina lyg online seksas, – tai žolės rovimas. Arvydas Šliogeris viename interviu yra sakęs: „Mėšlo ir šieno kvapai, prisipažinsiu, man yra patys nuostabiausi pasaulyje. Bet, pabrėžiu – tikro šieno ir tikro mėšlo, nesugadinto visokių chemikalų. Tas kvapas man ir dabar sapnuojasi“. Panašų jausmą išgyvena ir Tomas Mūras. Romano pradžioje herojus tarsi nesidomi gamta, tačiau vėliau atsiranda gamtos alkis (kaip priešprieša nuoboduliui): „Per trylika rezidencijų metų man nieko panašaus nėra buvę. Kad aš taip norėčiau žolės. Ne joint’o, o būtent žolės, paprasčiausios, kur auga iš žemės“ (p. 124). Tomą Mūrą vilioja jauna, nekalta žolė, medžiai, ir jis netikėtai ima jausti niežulį bei nerimą. Ivaškevičiaus herojus savosios tapatybės ieško per naujai atsiveriančią gyvuliškos ėdimo patirtį. Atrodo, tam, kad suvokčiau, kokį fenomeną išgyvena Tomas Mūras, gali pasitarnauti filosofo Mintauto Gutausko išsakyta mintis: „Juk žmogus ir pats yra gyvūnas. […] Žmogus yra ne tik fiziologinis organizmas, ne tik paklūsta tiems patiems gamtos dėsniams, ne tik genetiškai nedaug kuo skiriasi nuo žmogbeždžionių, bet ir jo elgesys, sprendimai, mąstymas ir kt. gali būti paaiškinti visai ne dvasinės prigimties fiziologiniais procesais smegenyse“ (straipsnis „Filosofas ir gyvūnas: Nietzsche, Heideggeris, Derrida“).
Gyvūnas, įkalintas Tomo Mūro kūne, nubunda ir verčia jį pasireikšti, išsiveržti kitokiais, jam dar nepažįstamais pavidalais. Regis, nė vienam lietuvių literatūros personažui žolės rovimo traškesys nesukėlė tokios euforijos. Tarsi prigimtinis (gamtiškas) polinkis į kraštutinumus atveria pačiam herojui iki tol nežinomus pojūčius, ir ši keista savijauta sustiprina netrukus įvyksiantį virsmą ar bent jau metamorfozės poreikį. Tik žolėje, atsidavęs pievai, traukydamas ir plėšdamas ją, raudamas patį pirmąjį žemės sluoksnį – jis išsilaisvina. Kalbama ir apie savotišką atvirtimą į žmogų: „Pasirodo, ta pieva buvo būtent tiek, kiek reikėjo – kaip man numatyta porcija. […] Pilnai atvirtęs į žmogų, dar sušlaviau ką pripėdavęs. Narvo viduje sušlaviau, o terasos laiptus pamiršau“ (p. 132). Tačiau išsilaisvinimas iš Rezidencijos žaidimų, iš rašymo negalės, tapimas kitokiu įvyksta tik akimirką. Nuo visiškos kūrybinio ir gyvenimiško splino šis pervesiškas prigimties balsas negelbsti.
Dėl atsivėrimų gamtiškajam pasauliui romanas įgauna panašumų su Han Kang romanu Vegetarė. Galima rasti ir kitų literatūrinių kontekstų. Tačiau Ivaškevičiaus romano stilius ir savitas, įtraukiantis. Šalia estetinio (juslinio ir meninio) įspūdžio nepaliekančių erotiškų fantazijų įdomus išlieka santykis su gamta, kūrybinių rezidencijų ironija bei satyra. Pabaigus skaityti, radosi abejonė, o jei tai būtų debiutinė Ivaškevičiaus knyga, ar būtų sulaukta sėkmės… Bet kokiu atveju Tomas Mūras bus visai patogus laisvalaikio literatūros mylėtojui. Verta skaityti, o gal net pabandyti įsijausti į nuo paties savęs pavargusio Tomo Mūro pasaulį, kad ir pūliuojantį („Klaiku pamatyti savo pūliuojantį vidų, išverstą ant narvo sienų […]“), bet atvirą, ir tai, ko gero, svarbiausia romano ypatybė. Verta ieškoti ir atsakymo, ar gali šis herojus pamilti, ar gali pamilti kas nors jį ir ką galų gale reiškia romano pabaiga.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
