Tomas Balčiūnas: „ ... stengiuosi nešvaistyti laiko, išnaudoti jį kuo prasmingiau ir naudingiau“

Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaityklos Lituanistikos centre dažnas lankytojas abiturientas Tomas Balčiūnas. Čia alsuoja leidinių su autografais kolekcija, programinius kūrinius skaito gimnazistai, čia išsirutuliojo šilti ir nuoširdūs pokalbiai su aktyviu ir veikliu jaunuoliu Tomu. Gera buvo kalbėti, iš įdomaus pašnekovo dvelkė dvasinė šiluma ir meilė pasauliui. Norėjosi, kad įdomiomis temomis pokalbiai niekada nesibaigtų, tą bylojo geranoriškos Tomo akys.

Papasakok apie save. Ar Tau svarbi visuomeninė veikla?

Esu devyniolikmetis Tomas. Gyvenu ramiame, tačiau jaukiame mieste Rokiškyje ir mokausi mokykloje, pilnoje draugiškų žmonių. Po pamokų žaidžiu krepšinį – šiais metais mūsų mokyklos komanda pateko tarp keturių geriausių Lietuvos mokyklų komandų. Iš tikrųjų aš nesu mėgėjas kalbėti apie save, todėl visada noriu pakreipti pokalbį kita linkme. Kalbant apie visuomeninę veiklą, manau, jog ji ne tik svarbi, tačiau ir naudinga. Savęs išbandymas įvairiose veiklose ypač svarbus jauno žmogaus tobulėjimui. Pagalba senyvo amžiaus žmonėms, gamtos gražinimas, dalyvavimas renginiuose ir daugybė kitų veiklų padeda pažinti save, savo charakterį. Ne veltui sakoma, jog mes augame tik per patyrimus ir išbandymus. Niekada nesigailėjau, jog dalyvavau akcijose „Darom“, vedžiau ir prisidėjau prie renginių organizavimo, scenarijų rašymo, nes tai ugdo ir prisideda prie asmenybės vystymosi.

Tomai, Tau nesvetima teatro sritis. Teko susitikti su kraštiečiu Lietuvos aktoriumi, teatro režisieriumi Ferdinandu Jakšiu. Pats ne kartą suvaidinai dramaturgo Kosto Ostrausko monodramos „Vaižgantas“ ištrauką, per LRT Kultūros kanalą žiūrėjai šio spektaklio premjerą. Kuo žavi monodrama „Vaižgantas“?

Kadangi ši monodrama man pačiam yra labai artima, ypač džiaugiuosi, jog turėjau galimybę susitikti su aktoriumi , teatro režisieriumi Ferdinandu Jakšiu. Labiausiai mane sužavėjo šio nuostabaus žmogaus pasiaukojimas teatrui. Jis daugybę metų važinėja po rajoną, Lietuvą, pasaulį vaidindamas šią monodramą ir atlieka ją su tokia pačia ugnele akyse, lyg būtų tik savo karjerą pradėjęs aktorius. Šios kelionės reikalauja ne tik daug laiko, tačiau ir sveikatos, kurios ir palinkėčiau didžiam mūsų kraštiečiui. Mano nuomone, ši monodrama niekada nepraras aktualumo. Galbūt kažkam bus ir keista, bet problemos, aprašytos prieš keliasdešimt metų, vis dar yra aktualios ir šiandien. Tai mane ir sudomino, leido įsijausti atpasakojant monodramos ištraukas.

Kokie aktoriai Tau patinka? Intelektualūs, talentingi, profesionaliai valdantys žodį, plastiški?

Rinkdamasis mėgstamą aktorių, visada pirmiausia atsižvelgiu į intelektualumą. Mano nuomone, intelektualus aktorius visada ras savo klausytoją ar žiūrovą ir privers jį susimąstyti.

Gyvename jubiliejiniais atkurtos Nepriklausomybės metais. Ar ši sukaktis Tau svarbi?

Tai iš tikrųjų neeilinė sukaktis. Aš manau, jog kai kurie iš mūsų net nesuvokia šios šventės ypatingumo. Esame karta, nepatyrusi nelaisvės skonio, todėl turime būti dėkingi už visapusišką laisvę, galimybę nevaržomai keliauti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Tačiau žiūrint iš kitos pusės, dar niekada nemačiau tiek daug susivienijusių ir tikinčių valstybės ateitimi žmonių. Tai labai įkvepia ir leidžia pajausti tikrąją tautos dvasią. Todėl ši sukaktis manyje įžiebė dar daugiau patriotiškumo ir paskatino stipriau vertinti mūsų šalį.

Sukamės it voverės informacinėje visuomenėje. Kokia Tavo nuomonė apie jauno žmogaus skaitymą šiandien? Ką reikėtų daryti, kad skaitymas taptų kultūriniu reiškiniu? Ką dabar skaitai?

Manau, jog šių dienų skaitymas keičiasi. Technologijoms vis labiau perimant didžiąją dalį kasdienių veiklų, vis mažiau laiko lieka į rankas pasiimti anksčiau taip mylėtą knygą. Todėl manau, jog skaitymas turi integruotis į šiuolaikinę visuomenę. Būtent elektroninės bei audio knygos yra puiki alternatyva keliaujantiems, dirbantiems ar neturintiems laiko mėgautis popierine knygos versija. Nors pats pastaruoju

metu vis rečiau galiu atsipalaiduoti ir paskaityti patinkančią knygą, neseniai perskaičiau psichiatro Viktoro Franklio knygą „Žmogus prasmės akivaizdoje“. Nepaisant nedidelės apimties, turinio prasme ji – stipriai susimąstyti verčianti knyga. Ją rekomenduoju perskaityti tiems, kurie susidūrę su menkais sunkumais jaučiasi praradę gyvenimo prasmę bei tikslą.

Leidinys su autografu ir autoriaus įrašu šildo širdį. Ar Tau svarbi Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaitykloje sukaupta unikali leidinių su autografais kolekcija?

Pritariu pirmajai minčiai. Ne tik šildo, bet ir globoja, nes žinai, jog visada galėsi grįžti į biblioteką ir įsigilinti į vis kitokią knygą. Tačiau aš norėčiau pabrėžti visos mūsų mokyklos bibliotekos autentiškumą. Kiekvieną kartą įėjus, patenki tarsi į kitą, paslaptingą pasaulį, kuriame į įvairias knygas sudėtos viso pasaulio paslaptys. Jau net nebekalbant apie leidinių su autografais kolekciją. O tai - didis Jūsų nuopelnas bei ilgų darbo metų vaisius.

Ką jaunam žmogui didžiajame Visatos laikrodyje reiškia Laikas? Tik ir įpratome girdėti: „Aš neturiu Laiko...“ Ar abiturientas Tomas turi laiko?

Aš kaip tik pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje dedantis vaikinas dar tik pradedu suvokti laiko sąvoką. Vis dar sunku apsiprasti su mokyklą baigiančiojo „vaidmeniu“. Atrodo taip neseniai žengiau į naujosios auklėtojos kabinetą. Tačiau tik tai ir nusako begalinį laiko tekėjimą, pokyčių artėjimą. Nesakau, jog tai vien neigiamas dalykas, vis dėlto niekada nėra lengva palikti gimtuosius namus ir šeimą. Todėl kol dar pasikeitimai tik artėja, stengiuosi nešvaistyti laiko, išnaudoti jį kuo prasmingiau ir naudingiau. Darau tiek, kiek galiu, ir po to skaičiuoju nudirbtus darbus.

Ką manai apie žmones, kurie meistriškai kaitalioja kaukes, pritvinkę pykčio, įniršę ant viso pasaulio?

Pamatęs tokį žmogų, visada manau, kad jam turėjo atsitikti kažkas baisaus. Nei vienas nesame iš prigimties nei geras, nei blogas. Todėl kaip pasiduodame blogam aplinkos poveikiui priklauso nuo mūsų. Visada stengiuosi laikytis kuo toliau nuo dviveidžių. Atvirai kalbant, tiesiog nebemoku bendrauti su tokiais žmonėmis.

Prisimenu gimnazijoje susitikimą su Lietuvos ekonomistu, politiku, signataru Kęstučiu Glavecku. Jis bendraudamas su gimnazistais ir pedagogais pasakė: „Blogai, kad žmogus nemato toliau savo batų raištelių...“ Taiklu?

Be abejo. Ši mintis priminė 11-toje klasėje meninio skaitymo konkurse atpasakotą Ričardo Gavelio ištrauką iš „Jauno žmogaus memuarų“ ir jos dalį : „Bet labiausiai mane pribloškė visuotinis nemąstymas. Knygų lietuvis / negebėjo ir nenorėjo mąstyti.“ Kartais esame taip susirūpinę savais reikalais, jog net nepastebime, kas vyksta aplinkui, nesusivokiame, o kartais ir nenorime to padaryti. Todėl privalu vis dažniau kelti bendruomeniškumo klausimą.

Ką reikia daryti, kad žmogaus gyvenime išsipildytų didžioji svajonė?

Visų pirma, reikia nebijoti svajoti net ir apie pačius nerealiausius dalykus. Tai gali suteikti realių ir įgyvendinamų, tačiau dar niekieno neišpildytų idėjų. Turint idėją, labai svarbu susidaryti svajonės siekimo planą ir uždavinius. O toliau viskas mūsų rankose. Tiek, kiek įdėsime juodo darbo, kiek negailėsime savęs siekdami tikslo, tiek ir sugrįš.

Mielas Tomai, negailestingu greičiu apsisuko laiko karuselė. Tavęs jau laukia naujas gyvenimo etapas. Eik pačiu teisingiausiu keliu, mylėk gyvenimą, brangink akimirkos prasmę ir būk laimingas!

Kalbino Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja Reda Kiselytė