Tinklaraštininko Puikio knygų apžvalgos

Pasaulis

@ www.knyguklubas.lt

Knygų klubasŠaltinis: Etaplius.lt

140340

Koks saldus būna jausmas, kai instinktyviai greitai, „paekspromtu“ nusiperki knygą ir imi ją tuojaus pat skaityti. Rodos, vakare po darbo pagriebi ir jau dardėdamas namo gali į ją suleisti savus nagus...

Šį kartą internetinis knygynas www.knyguklubas.lt dalinasi tinklaraštininko „Puikio" knygų apžvalgomis.

Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Koks saldus būna jausmas, kai instinktyviai greitai, „paekspromtu“ nusiperki knygą ir imi ją tuojaus pat skaityti. Rodos, vakare po darbo pagriebi ir jau dardėdamas namo gali į ją suleisti savus nagus.

Tai – pirmoji akistata su Olga Tokarzcuk. Keli draugai siūlė perskaityti „Bėgūnai“, labai tuomet derėjo prie mano keliautojo natūros, tačiau padaryt to nepadariau. Knygą turiu, būtinai seks tolimoje ateityje. Bet grįžkim prie „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Ir prašau atleisti (turėkit omeny), nes toliau bus daugybė teksto citatų.

„Daugeliui vyrų su amžiumi išsivysto testosteroninis autizmas, kuris pasireiškia tuo, jog pamažu silpsta socialinis intelektas ir tarpžmogiško bendravimo įgūdžiai, taip pat darosi sudėtinga formuluoti mintis. Šio Negalavimo užpultas Žmogus tampa tylesnis ir atrodo paskendęs mintyse. Jį labiau domina įvairūs Prietaisai ir mechanizmai. Jį traukia Antrasis pasaulis karas ir garsių žmonių, dažniausiai politikų ir piktadarių, biografijos. Beveik visai išnyksta gebėjimas skaityti grožines knygas – testosteroninis autizmas trukdo psichologiškai suprasti jų personažus.“

Baba dyzel Dušejko. Jeigu turėčiau galimybę būti moterimi, norėčiau būti tokia. Nenumanau, kaip skaitytojai ją įsivaizduoja sau, tačiau mano akimis tai apkūni vyresnio amžiaus moteriškė, rodos, nuo visko pavargstanti labai greitai, tačiau dažnai paslapčia užsideganti ugnį šiknoj!

„Žiūrėjau į pasaulį, gaubiamą Tamsos – šaltos ir nemalonios. Kalėjimas yra ne išorėje, jis – kiekviename mūsų. Gal yra taip, kad nemokame be jo gyventi?“

Jos keistumas manyje prabudimo nemažai atsiminimų apie mane supusius žmones. Kad ir mano lenkę močiutę, kuri, blem, jei ne sunkesnius, tai tokio paties svorio bulvių maišus tampydavo (lyginant su vyrais). Maisto gaminti nemokėjo, tai visos mano vasaros kaime būdavo arti badavimo. Kiekvienas mamos atvykimas savaitgaliais mane paruošdavo visai savaitei, kol jos nebus. Visi mes paslapčia senelės maistą vadindavom „partalyna“. Nors ji tą žinojo ir pati.

„
– Jūs pradėkite giedoti.
– Ką giedoti? <....> Aš nemoku giedoti.
– Bet ką <...>
– Kodėl aš? <...>
– Nes jūs moteris.
“

Dušejko personažas nuostabus. Galimai neperkandau jos priepuolių kilmės. Gali tai būti susiję su tuo, kad ji jaučia skriaudžiamą gamtą? Jaučia kaltę už kitus ir atsakomybę už viską? Bet kuriuo atveju ją įsivaizdavau kaip vienalytį kūną su gamta. Ech, na, ta prasme, susipažinti su ja yra būtina! O dar jos tas domėjimasis astrologija, horoskopais, žvaigždėmis.

„Nemanau, kad būčiau labai jam padėjusi. Jis buvo daug geresnis už mane, mitresnio, skaitmeninio, sakyčiau, proto; manasis tebebuvo analoginis.“

Na, detektyvas, tačiau toks gamtinis detektyvas. Skaičiau, kad tai nuaras, tačiau aš nežinau ką tai reiškia, todėl liksiu prie gamtinio detektyvo. O jų kaimenėj vyksta nesąmonės – vienas po kito miršta nedorėliai. Ir, kaip privalu pasakyti geram detektyvui, tokios pabaigos nesitikėjau. Oi, bet ir gera pabaiga!

„Šalta ironija yra pagrindinis Jurizeno ginklas. Bejėgių taktika. Be to, ironiški žmonės visuomet turi kokią nors savo pasaulėžiūrą ir išdidžiai ją demonstruoja, bet kai priremi juos prie sienos ir imi klausinėti išsamiau, paaiškėja, kad tai vienos lėkštybės ir banalybės.“

Beje, gal tik man vienam taip supuolė, bet kuo daugiau skaitau, tuo dažniau susidūriu su knygomis, kurios paliečia ekologinę, gamtos temas. Panašaus apčiuopiau „Prieraišumo laisvėje“, tuomet „Medžių istorijose“, o dabar „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Būtent čia patiko pagrindinės veikėjos ypatingai artimas ryšys su fauna ir flora ir vedama ryški riba tarp gamtos „jos akimis“ bei gamtos „likusių akimis“. Atrodo menas ima reikalus į savo rankas!

„Tą Naktį Saulė įeis į Aviną ir prasidės visiškai nauji metai. Nes jei blogis sukūrė pasaulį, gėris turi jį sunaikinti.“

Be to, ryškiai mačiau tą ribą tarp tų, kurie „gamtos vaikai“ ir tų, kurie „mėgsta būti gamtoje, tačiau pagal savas taisykles“. Knygoje radau vieną vietą, kuri tarsi viską man sustatė į reikiamas lentynėles: „– O dar tas amžinas vėjas. Negalėjau pakęsti to nesibaigiančio vėjo staugimo. Neįmanoma susikaupti, kai palei ausį nuolat kažkas šnara, švilpia ir ošia. Ar pastebėjote, kokį triukšmą kelia medžių lapai? Ypač tuopų. Tai tiesiog nepakeliama. Pradeda birželį ir siūbuoja iki lapkričio. Košmaras.“ Em ... w.t.f? Ir serijos „privati valda“ Lietuvoje.

„Pasaulis yra kančios kupinas kalėjimas, sukonstruotas taip, kad, norėdamas išgyventi, turi suteikti skausmą kitiems.“

Kolei nepamiršau. Autorės rašymo maniera bei skyrių pavadinimais. Likau patenkintas viskuo, bet labiausiai vertėjo darbu ir parinktais žodžiais bei redaktorės geru sužiūrėjimu. Labai skaniai susivalgė – tarsi pyragėlis, kuris toks toks saldus, o jame tiek tiek daug rūgštaus spanguolių įdaro. Balansas. Mmm.. Beje, gal kas suprato, kodėl tam tikri žodžiai pradedami rašyti didžiąja?

„Mokiausi iš jų absoliučiai fundamentalaus, akivaizdaus teisingumo, – nutilau akimirkai, o paskui pridūriau: – Mes turime pasaulėžiūrą, o Gyvūnai turi pasaulėjautą, žinai?“

Rekomenduoju. Su Olga Tokarzcuk kūryba susipažinti būtina! Kalbant šios knygos kontekste, tiesiog privaloma susipažinti su šia nuostabia „baba dyzel“ Dušejko. Ir juoktis, ir verkti. Atrasti panašumų, netekti trūkumų. Perskaityti buvo vieną, tačiau tai susisteminti – visai kas kita. Noriu išrašyti visą knygą ir pasidalinti, o kokiam protingam skaitovų rate ją ir aptarti. Kažkokia „bezabrazija“, tobulas kūrinys!

„Dažnai susimąstau, kodėl mums patinka tie, o ne kiti žmonės. Ir turiu šiuo klausimu savo Teoriją. Ogi todėl, kad mūsų kūnas instinktyviai siekia tam tikros idealiai harmoningos formos. Renkamės žmones su tokiomis savybėmis, kurios galėtų mus papildyti šio idealo link. Evoliucijos tikslas yra grynai estetinis, jai nė motais joks prisitaikymas. Jai rūpi grožis – kad kiekvienas pavidalas pasiektų tobuliausią formą.“

Ir tas „jumoro“ jausmas..

„
– Kodėl kai kurie žmonės yra pikti ir bjaurūs? – retoriškai paklausė Borosas.
– Saturnas, – pasakiau. <...>
– Tai gali būti auklėjimo klaidų rezultatas <...>
– Arba klasių kovos.
– Arba neišmokymo sėdėti ant puoduko <...>
– Irzli motina.
– Despotas tėvas.
– Seksualinis išnaudojimas vaikystėje.
– Nemaitinimas krūtimi.
– Televizija.
– Ličio ir magnio trūkumas mityboje.
– Birža! <...>
– Potrauminis šokas.
– Psichofizinė sandara. <...>
– Vis dėlto Saturnas, – pasakiau griūdama iš juoko.“

Jennifer Clement „Maldos pagrobtosioms“

Jennifer Clement „Maldos pagrobtosioms“

Lengva dabar pasimesti visoje knygų gausoje, kai viso to malonumo tiek daug. Atkreipiau dėmesį, kad ir pačiam vis dažniau yra sunku išsirinkti tai, kas man patinka, kas mane gali sužavėti, nustebinti – patikti. Todėl dažnai tenka (ir norisi) pasiremti kitų rekomendacijomis, kitų pasakojimais, kitų įspūdžiais. Tie patys kolegos tinklaraštininkai, tie patys draugai leidyklose, tie patys pažįstami užsieniuose. Labai panašiai nutiko ir su MALDOMIS PAGROBTOSIOMS.

Jau žinojau – tuojaus bus išleista. Pasiklausiau, ar patiko? Projektų vadovė maloniai nustebinta, jai knyga patiko! Po kurio laiko savo įspūdžiais pasidalina ir viršelio dailininkė – patiko. Na, ką gi, turiu perskaityti (tariau sau), nes tai patvirtino du žmonės, kurių skonis ir pasirinkimas neturėtų nuvilti, nes, tikiu, yra artimas maniškiam. Perskaičiau. Ir likau suvedžiotas, o dailininkės pasakyta „vieno ypo knyga“ frazė įgavo prasmę.

„Ji buvo patrumpinusi man plaukus daugybę kartų, bet nagus lakavo pirmąsyk. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai pasijutau mergaite.“

„Verčiu mažas mergaites berniukais, vyresnes merginas – negražiomis, o gražuoles – pabaisomis. Tai – ne grožio, o bjaurasties salonas, pasakė Rūta.“

Likau sužavėtas. Pirmiausia, matyt, dėl to, kokia pagrindinė veikėja. Ją mačiau kaip šabloną – tuščią indą, kuriame pats skaitytojas gali susikrauti emocijas, išgyvenimus ir kitas jausmines detales. Ji – mūsų figūrėlė žaidimų lentoje, kuri susidūrusi su tam tikra situacija, suteikia progą mums išjausti ir pripildyti ją taip, kaip norisi mums. Ji nėra paruoštukas, kuris signalizuoja, kad „čia turite jausti gailestį“, „čia turite jausti pyktį“, o „čia turite išridenti ašarą“. Tokia ji buvo atvira skaitytojo interpretacijai ir užpildymui.

„Ar yra koks sumautas skirtumas – nužudyti savo vaiką ar išmesti į šiukšlių dėžę? Kartą paklausė mano motina.
Svarsčiau, ar šis klausimas buvo testas.“

Kas dar? Surambėjimas. Bent jau aš taip esu pavadinęs tai. Įsivaizduokite, kad nuolatos mūsų Vilniuje (ar jūsų miestelyje) vyktų iš dienos į dieną, iš savaitės į savaitę, iš mėnesio į mėnesį tie patys veiksmai – šaudynės, gaudybės, grobimai, narkotikai, klimato kataklizmos ir kt. Ar visam tam, nuolat besikartojant, nepasidarytumėte nejautriais? Nuolatos trinama vieta sudiržta, surambėja, tampa nejautri. Rodos, kad ir Ledidi (bei jos visai aplinkai) tai tampa tokia jau „savaime suprantama“ ir „nuo to niekur nepasislėpsi“ būsena. Ir būtent tai pasirodė netgi liūdniausia – susitaikyti ir priimti, rodos, neturėtų būti žmogaus opcija.

„Mano motina sakydavo tai nuolat: gyvybė neturi jokios vertės. Taip pat kaip maldą kartojo senos ir gerai žinomos dainos žodžius: jei ketini nužudyti mane rytoj, geriau nužudyk mane šiandien.“

Mamos. Jeigu ne jų saugojimo metodai, matyt, pasakojimas netektų dydžio ir svorio. Nors tai net ne pasakojimas, o realybė. Kiek apipaišyta, tačiau realybė. Ką jos linkusios padaryti, kad tik jų merginos nepaliktų namų ne savo noru. Ką jos linkusios padaryti, kai savisaugos instinktas aprėpia ne tik pačią, bet ir savo paties mergyčkas. Dėl berniukų jaudintis nereikėjo – jie visi užaugs į pabėgėlius arba į narkotikų platintojus, su keliais telefonais bei pistoletu kelnėse. Šiame miestelyje, tokiam atokiam, mamos neturi progos cackintis. Tai tas pats mamos instinktas, kurį turi visos moterys, tačiau skiriasi forma. Drastiškai. Galime galvoti apie tai ir taip – tikslas pateisina priemones.

„Kai tėvas paliko mus, mama, kuri niekada nemokėjo laikyti liežuvio už dantų, pasakė: tas Šunsnukis! Čia mes netenkame savo vyrų, užsikrečiame nuo jų amerikiečių šliundrų AIDS, čia grobiamos mūsų dukros ir mūsų sūnūs palieka mus, bet aš myliu šią šalį labiau nei savo gyvybę.“

Meksika. Dažnai jokių tikslų skaitymui neturiu. Šiais metais netgi atsisakiau „kiek knygų perskaitysiu per šiuos metus“ iššūkio. Bet vis tik vienas visada išlieka, patyliukais sau prasiskverbęs nuo pat tų senų laikų, kai konsultavau knygyne. Plėsti akiratį, plėsti skaitomų knygų diapazoną. Plėsti, eksperimentuoti, bandyti, nusivilti arba nudžiugti. Taip, dar turiu daugybę išbandyti, tačiau jau antri metai mielai atrandu meksikas, lotynų amerikas, argentinas, ispaniškas literatūras, vokiečius, rytus. Šypsaus dabar, kaip dažnai nesuprantu kultūrinių elementų. Juk pasiduoti nėra teisinga, tad praleidžiu nemažai laiko žiūrėdamas jūtubą, skaitydamas straipsnius, intervių ir kitas atraižas, kurios kiek priartintų arba padėtų susidaryti vaizdą smegenuos. Net neabejoju, kad mums, kurie gyvena be visų gyvenimo kataklizmų (drįsčiau sakyti patogiai), kurias patiria šios knygos herojai, dažnai nesuprasti. Esam kita kultūra, kita aplinka, kita kalba, kita tauta, kita šalis, „kita“ kvadaratu. Pernelyg tolima, nepažįstama, o dažnai galime būti siauraprotiški.

„Ir kas yra blogiau – laikyti rankoje kanapę, aguoną ar šautuvą?“

Viršelis. Nereikia sakyti, visi ir taip žino, kas yra šio viršelio dailininkė. Taip džiaugiuosi, kad jis būtent toks, kuriame yra visos detalės, kurios turi reikšmę, svarbą. Kiekviena jų simbolizuoja šį tą juokingo, absurdiško, šį tą pavojingo, atgrasaus, šį tą kasdieniško, šį tą nepakeičiamo ir neišvengiamo. Kiekviena detalė svarbi, pasakojimui jos itin svarbios. Jau viršelis pasakoja istoriją.

„Žinojau, kad ji niekada neatleis man už nieką, bet taip pat išmokė mane neatleisti.“

Kalbant apie ištraukas, kuriomis dalinuosi, tai jos neturi jokio konkretaus pastiprinimo mano dėstomoms mintims. Jeigu būtų mano valia, vien tik jas visas ir išrašyčiau, nes kas antram knygos puslapy skendau nuo to gaivaus, šmaikštaus, skaudlaus teksto. Nukopijuoti visos knygos negaliu. Jos pačios juk vos tik 254 puslapiai.

„Jie pasirinko ją labai seniai, toliau kalbėjo mama. Stebėjo ją taip, kaip mes stebime obuolį ant šakos: laukiame, kol jis užaugs ir prinoks, o tada nuskiname jį.“

Užrašuose pasižymėjau klausimą – ko mama sau negali leisti parodyti? Ar tai silpnumą? Pažeidžiamumą? Melancholišką emociją? Tai, kas kvestionuotų jos storą skūrą?

„Ledidi, pažadėk, kad išliksi bjauri, paprašė mano motina iš ryto, prie man išeinant iš namų.“

Rekomenduoju. Vieno įkvėpimo ir prisėdimo stipri istorija. Motina ir vaikas, dukra ir mama. Atokus miestelis, savos aplinkinės baimės ir nelaimės. Kaukė, perdėta drąsa – tik tam, kad išgyventi. Detalės yra svarbios, išlikti šalto proto yra svarbu. Nori išsigelbėti – judėk, veik. Nori patirties gyvenime – išmėgink. Nori mylimojo – atsiduok. Nori draugystės – investuok, atsiverk. Nori šeimos – kovok. Džiaugčiausi, jeigu tai būtų tik fikcija, o ne dalinai tikrais faktais paremta istorija.

„Niekada nenorėčiau turėti dukters, pasakė jis.
<...>
Jeigu man gimtų duktė, pasakė jis, nusispjaučiau.“

Pabaigai patarimas būtų toks – būkit atviri kitai kultūrai, išgyvenkite joje. Nesuprasti lengviausi.

Knygas galite įsigyti internetiniame knygyne www.knyguklubas.lt.

Tinklaraštininko "Puikio" naujausių knygų apžvalgų ieškokite www.facebook.com/puikis.skaito/.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt