Tiek tos žiemos belikę

Tokios viltingos mintys aplanko, savo kelionę bebaigiant vasariui. Tiesa, dar gali tekti saugotis nepaslysti ir stebėti, kad koks nors varveklis ant galvos nenukristų. Slysti ir susilaužyti koją ar ranką, kai į duris beldžiasi pavasaris, būtų didžiulė nesėkmė. Žiemos pradžioje tie paslydimai ir lūžiai labiau tinka ir nėra taip skaudu. O varveklio užkritimas tiesiog būtų mums pastaba, jog retai žvelgiame į dangų. Bet gal šito jau ir nebebus, juo labiau kad šiais metais ir švilpikas, ir mūsų barsukas išpranašavo ankstyvą pavasarį.

Keiksnojame kiekvieną žiemą – tai per šilta, tai per šalta. Gi man pykti ant žiemų nesinori, o ir pagrindo tam nėra. Tiesa, pasnigus skundžiamės, jog mūsų gatvelių niekas nevalo. „Veikime visi kartu, valykime kiemus kartu su kaimynais ir planuokime savo keliones po šešių valandų, baigus snigti“, – išmintingai moko kelininkai. Aš irgi burnojau ant kelininkų, kol kažkur perskaičiau, kad Šiaulių gatvių ilgis 220 kilometrų ir tokį atstumą nuo Šiaulių iki Vilniaus jiems tenka pasnigus kas rytą nuvalyti.

Džiazo traukinys

Perskaičiau, jog toks šią vasarą savaitgaliais pradės važinėti iš Roterdamo į Berlyną. Pirmasis iš Roterdamo išvyks birželio 28 d. 19.15 val., paskutinį birželio savaitgalį penktadienio vakare. 20.30 val. jis stabtelės Amsterdamo centrinėje stotyje, kur įlips daugiau keleivių. Po visą naktį truksiančių linksmybių svečiai 7.30 val. ryto pasieks Berlyną. Dieną keliautojai galės susipažinti su miestu, o vakare traukiniu pajudės atgal į Nyderlandus. Įsigiję bilietą už 149 Eur į vieną pusę ar už 288 Eur į abi puses keliautojai pateks į festivalį ant bėgių. Traukinyje bus galima išsimiegoti, taip pat bus įrengtos trys skirtingos pramogų erdvės: restoranas, bistro ir barų zona. Pirmosios kelionės metu koncertuos olandų džiazo atlikėjai: Jesse van Rulleris, Thomasas Polas, Joostas Patocka, Oene van Geelas ir Markas Haanstra, taip pat vokalistės Ntjam Rosie ir Dorona Alberti.

Džiazo vakarėliuose mėgstu stebėti, ką geria džiazo mėgėjai. Pastebėjau, jog dažniausiai kavą, alų ar viskį. Kava, manyčiau, solidu, alus – primityvu, o viskis, tiksliau įvairiausios jo rūšys, tai ir yra, mano galva, tas pats džiazas (džiazas dvigubai). Pasakoju tai todėl, kad neseniai gimtadienio proga dailininkas Sigitas Prancuitis man padovanojo paveikslą, kuriame nutapė viskio „Monkey Shoulder“ („Beždžionės petys“) butelį. Puikus paveikslas ir puikus viskis. Jo paragavus, norisi padėti galvą ant beždžionės peties, o šiek tiek daugiau išgėrus – pati beždžionė tave apsikabina.

Nors, sveikindamas draugus, visad palinkiu „Viskio geriausio“ (daugelis, gaila, galvoja, kad žodyje padariau klaidą dėl „i“), bet, aišku, gėrimo neskatinu ir patarčiau apsiriboti kava, nors šimtametis senjoras kartą pasiteisino: „Geriu, rūkau, nes kitaip niekad nemirčiau.“

Kinas ir knyga

Kas ką nugali? Vienu metu net atrodė, kad kinas nurungs knygą, bet taip neįvyko. Manau, geriausia – kai ir knyga, ir kitas žengia šalia. Yra režisierių, kurie sugeba pagal knygą susukti tokį kino filmą, kad vienodai sužavėtas lieki ir perskaitęs knygą, ir peržiūrėjęs kino filmą. Pavyzdžiui, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Sofi pasirinkimas“, „Mirtis Venecijoje“, „Rožės vardas“, „Krikštatėvis“, „Skardinis būgnelis“... Ilgai galėtum vardyti. Sukurta daug „Karo ir taikos“, „Anos Kareninos“ kino versijų. Nemažai jų vykusių. O štai jei dėl F. Kafkos kūrinių ekranizacijos, tai bent man labiausiai patiko „Pilis“, o ne jo garsiojo „Proceso“ perkėlimas į kino juostą.

Neseniai Lenkijos televizija parodė lenkų režisieriaus Piotro Domalewskio ne viename festivalyje apdovanotą kino filmą „Tyli naktis“. Filmas skirtas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje šiuo metu skaudžiausiai temai – emigracijai. Pagrindinis filmo veikėjas Adamas Kūčių vakarą iš Olandijos grįžta į savo tėviškę, kaimą kažkur netoliese Suvalkų, kas dar labiau pratęsia panašumo sąsajas su Lietuva. Ant stalo tradicinė mišrainė, ant sienos popiežiaus portretas, viena Adamo sesutė viską filmuoja skaitmenine kamera. Toje aplinkoje atrodo, kad Adamas atvykęs iš kito pasaulio. Tačiau greitai pastebi, jog taip nėra. Jo prabangi mašina atskridus išsinuomota už paskutinius pinigus, iškart jauti, kad viskas, ką jis pasakoja apie save, yra tuščios pagyros. Gi iš tikro jo atvykimo tikslas – sutarti su šeima parduoti senelių namą. Suvoki, kad užsienin jis išvyko pasijusti žmogumi, bet liko ten lenku.

O iš knygų srauto išskirčiau Adamo J. Jacksono „Tikros meilės, turto, sveikatos ir laimės paslaptis“. Viskas vienoje vietoje. Tai knyga apie vargingai gyvenantį jaunuolį, kuris iš jam norinčio pagelbėti kino gauna dešimties žmonių, galinčių pamokyti gyvenimo tiesų, vardus ir telefonų numerius. Apsilankęs pas visus mokytojus, jaunuolis sužino dešimt tiesų apie „Tikrąjį Turtą“ (šiuos žodžius didžiosiomis raidėmis rašo pats knygos autorius). Vienas patarimas man ypač patiko. Jis apie merginą, kuri batų parduotuvėje užsinori raudonų aukštakulnių batelių, bet jų neperka. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – kai turės, tada jau nebenorės.

Jau laikas galvoti apie keliones

Taip sako garsusis mūsų keliautojas Makalius. Pagalvojau, kur aš galėčiau pasiūlyti keliauti savo draugui. Jei iš neilgų kelionių, tai siūlyčiau pas „braliukus“ latvius – į Kuldygą ar į Cinevilą. Nors Latvija ir šalia, bet prisiruošti ten sunku. Jau išsiruoši, o ima ir lėktuvas sugenda. Automobiliu vykti tingisi. Bet čia vilniečiams. Šiauliečiams paprasčiau – dvi valandos ir jau randiesi Kuldygoje ar Cineviloje, o gali per dieną ir čia, ir čia apsilankyti.

Kuldyga vadinama mažąja Venecija dėl čia esančio plačiausio krioklio Europoje (249 m). Žiūrėti į krioklį patogiausia nuo vieno iš ilgiausių Europoje plytinių arkinių tiltų (164 m). Čia stovėjusi Livonijos ordino pilis sugriauta ir dabar likę tik tos pilies likučiai ir puošnus parkas, kuriame stovi 22 garsios Latvijos skulptorės Livijos Rezevskos skulptūros. Tai pirmoji moteris skulptorė pasaulyje, viena įrengusi skulptūrų parką.

Cinevila kino miestelis (iki Holivudo toloka, bet vis šis tas), kuriame nufilmuotas ne vienas kino filmas, ir pamatai čia, kaip atrodė Ryga prieš 100 metų: istoriniai tiltai, Dauguvos pakrantė su laiveliais, traukinių stotis, turgaus aikštė, tramvajus, gatvės grindinys... Kaip neapsilankyti smuklėje, o gal net viešbutyje, kurio kambariai įrengti pagal populiarių latvių ir užsienio filmų nuotaikas. Apima jausmas, kad patekai į stebuklų šalį.

Iš truputį tolimesnių kelionių tai siūlau Krokuvą ir Zakopanę. Nuostabi Krokuvos architektūra, 135 m gylyje Veličkų druskų kasyklos ir Zakopanės Tatrų kalnai. Grįžtant dar papildomas sustojimas Čenstakavoje prie stebuklingo Juodosios Madonos paveikslo.

Ir dar Lvovas. Viena iš mano mėgstamiausių kelionių. Sako, čia susiduria trijų miestų architektūra: Vienos, Krokuvos, Vilniaus. Bet yra daug ir Italijos. Štai įžengi į Švč. Trejybės bažnyčią ir atsiduri tarsi Vatikano Siksto koplyčioje. Pakeli akis aukštyn ir negali atsigrožėti lubų freskomis. Lvove randi begalę J. Penzelio (antrojo Mikelandželo) skulptūrų. Daugelis vykstančiųjų į Lvovą šio skulptoriaus net nežinojo, o čia visi susižavi. Puošnus operos ir baleto teatras, jaukios senamiesčio gatvelės, pikantiškasis lašinių muziejus, šokolado ir kavos namai. Būtina pasigardžiuoti štrudeliais ir paragauti kavos originaliu pavadinimu „Kava kaip krintantis lietus“...

Tikiu, kur nors šiais metais išsiruošite. Draugai manęs prašo baigti savo tekstus anekdotu, tai šiandien tebūnie šis. Apie blondines, keliaujančias traukiniu.

Viena klausia kitos: „Kur tu važiuoji?“
„Iš Vilniaus“, – atsako ši.
„O aš į Vilnių“, – nusistebi pirmoji.