Tėvyste apdovanotieji

Kaip pasikeičia gyvenimas, tapus tėčiu? Kiek vaikų turėti – pagal galimybes ar „kaip Dievas duos“? Tėvystė – tai neatšaukiama pareiga ar amžinas džiazas? Kaip neišprotėti, auginant vaikus? Apie tai drąsiai ir atvirai VšĮ „Magnificat leidiniai“ išleistoje knygoje „Aš esu tėvas. 12 svarbių pokalbių“ pasakoja dvylika skirtingą patirtį turinčių vyrų – nuo krepšinio trenerio iki kunigo. „Etaplius“ spausdina knygos ištrauką – interviu su Kelmės r. Padubysio kaime gyvenančiu Žanu Talandžiu.

Ž. Talandis su žmona Lina ne tik susilaukė aštuonių vaikų, bet gyvena ir bendruomenei, į kurią priimami įvairių priklausomybių turintys žmonės. Žaną kalbino žurnalistas Simonas Bendžius.

– Gal galite pristatyti savo vaikus ir kokio jie amžiaus?

– Gabrielė – bus 18, Mykolas – 16, Rapolina – 14, Jurgis (a. a.) – būtų 12, Pranciškus – 10, Augustinas – 7, Guoda Marija – 5, Domicelė – dabar treti.

– Veiksmo, kaip suprantu, tikrai daug (abu juokiasi).

– Kai vyrai man sako, kad trokšta šeimos, aš juos kviečiu pabūti savaitę su mano vaikais ar pakviečiu kartu su jais automobiliu pasivažinėti, kai vairuojant vaikai nugarą spardo ar lenda į tarpą tarp sėdynių (juokiasi). Tokiais atvejais sako, gal tikrai reikia geriau išsitirti ir verčiau Dievui tarnauti. Įvairiausios situacijos.

– Kadaise kartu su trimis sūnumis apsilankėme pas mūsų bendrą pažįstamą, kunigą Robertą Urbonavičių, valgėme picą. Jie duodasi, triukšmauja. Kunigas ir sako: „Kai pabūnu su šeimomis, dėkoju Dievui už celibatą…“ (Juokiasi.) Bet, kaip suprantu, jūs visada norėjote didelės šeimos?

– Taip, svajojau apie didelę šeimą. Nuo pat jaunystės. Bet svajojau ir apie kultūrizmą, apie karatė, bet negalvojau, kad bus taip sunku. Kai matai nuotrauką – labai gražu. Bet kai reikia iš nieko padaryti tėvą ir nukalti širdį pagal Jo širdį… Jis tik nueina įrankių pasiimti, o aš – jau pabėgęs (juokiasi), žinodamas, kad labai skaudės.

– O iš ko jūs mokėtės, kai susilaukėte pirmųjų vaikų? Nes jūsų tėtis jau amžinąjį atilsį, o ir jūsų paties gyvenimo istorija įspūdinga – pradėjote gerti trylikos, kai jūsų tėvai skyrėsi. Tokio gero pavyzdžio gal ir nematėte? O gal vis dėlto buvo, ir dabar suprantate, kad tėtis tikrai tą pavyzdį davė – nors ir netobulą?

– Manau, iš tėvo turbūt ir gavau meilę gamtai. Kiek buvo akimirkų, kai jis būdavo su manimi, jis būdavo visas. Matyt, ta alkoholiko kančia, kai prisidirbame ir tampame niekam nebereikalingi – sėdi kaip šuva ir laukia, kol kas prieis ir parodys dėmesį. Taip, man atrodo, būdavo ir su mano tėvu: kai aš prieidavau, ir mes turėjome ryšį, santykį, ir matydavau, kad jis manęs nori. Šiandien man bepigu šnekėti, kai esu padaręs baisesnių klaidų. Ir turbūt išsipildė ta Rašto vieta, kur sakoma, kad tėvui kad ir protas pasilptų, tu jo nepaliki. O aš jam rėkiau, kad „niekada nebūsiu kaip tu“ ir pan. Tai ačiū Dievui, kad mano šeima nematė manęs tokio, kokį matė visuomenė.

Dievas davė ir tėvą Stanislovą su jo gyvenimo istorija, ir paskui atėjo brolis Gediminas, kuris visada, kai tik ateidavau guostis, mane nukreipdavo į Tėvą – kaip Tėvas mane myli. Visą laiką. Kaip Jėzus už mane atidavė gyvybę, kad sutaikytų su Tėvu. Ir koks tas Tėvas? Jei Tėvas man patikėjo tokią gaują vaikų – aš nesuprantu jo beprotiškos meilės. Juk net savimi negalėjau pasirūpinti, iš labirintų neišeidavau, juose likdavau – tik dar apsisvaiginęs, kad mažiau skaudėtų. O čia ne tik esi ištrauktas iš tų labirintų, bet davė ir kūnui pasidauginti, dar davė rūpestį, kad galėtum ir kitais pasirūpinti, ir pasidalyti viskuo, ką Viešpats duoda. Čia turbūt ir yra didžiausias stebuklas ir mokykla, kuri tęsiasi nuo ryto iki vakaro. Nieko kito ir nedarau.

– Pavyksta būti visam savo vaikams?

– Ne. Pavyksta tada, kai visi lovoje sugulę arba esame keliese, arba atskirai su vienu vaiku. Nesvarbu, kokiu santykiu – ar bartis, ar bučiuotis, ar mylėti, ar patylėti. O kad visi kartu tilptų į vieną širdį, tai vyriškos smegenys turbūt ne tam sutvertos.

– Vyriausiai dukteriai aštuoniolika. Gal nuo jos pradėkime? Kai tapote tėčiu, kas jums gyvenime vertėsi, kas keitėsi, kaip keitėsi požiūris į gyvenimą? Nes tėvystė juk jau kitas etapas, kai jau tam tikra praeities dalis pasilieka ir ateina naujas gyvenimas.

– Kai atėjo Gabrielė, man pragaro vartai nukrito. Tai buvo man patikėta gyvybė, supratau, kad čia ne juokas. Turbūt mane pastatė ant tokio pjedestalo, ant kokio net pats nebuvau atsistojęs. Esu tikrai reikalingas, tikrai laukiamas, tikrai mylimas ir palaimintas, jei Viešpats man davė vaiką. Ir kai pernai buvo jos Sutvirtinimo sakramentas, sugebėjau suprasti, kad atėjo metas ją paleisti.

Sugebėjau atsiprašyti už tai, ką jos gyvenime padariau ne taip, kaip turėjo būti. Ir palinkėjau gero skrydžio. Norėčiau dabar jau būti labiau draugu nei vadovaujančiu personalu. Toks palinkėjimas. Ir laiminu visus jos darbus, ir stengiuosi kuo mažiau kištis.

– Ką ji nori studijuoti?

– Nežinau. Man atrodo, kad dar nieko nenori studijuoti. Rekomenduoju jai bent metus laiko po mokslų išsimiegoti ir pasirinkti kokią nors tarnystę dar maždaug metams. Siūlau jai bent kokius dvejus–trejus metus visai nieko nedaryti – tik tirti savo širdį ir tapti laimingai.

– Auginate vaikus. Kuo labiausiai džiaugiatės? Kas jums pavyksta? Kokios jūsų savybės tinkamos daugiavaikei šeimai?

– Kai man pavyksta mažiausiai kištis į jų gyvenimą, tada man pavyksta labai labai džiaugtis. O džiaugtis pavyksta tuo, kad jie labai labai savarankiški. Aš nematau trūkumų tuose, kurie negali mokytis geriau už tuos, kurie gali. Žinau, kad galima būti laimingam, gyvenant ir kaime, nebūtinai visi turi tapti magistrais ir nelaimingais. Sėdėti su bankų paskolomis ir nežinoti, kaip iš to išeiti. Galvoti, ar darbdavys jį rytoj atleis, jei jam galvoje pastrigs, ar neatleis. Man dabar gera matyti juos laimingus, kaip jie elgiasi, kuria, kaip jie būna, kaip jie pykstasi. Didžiausias džiaugsmas, kai aš į jų gyvenimą integruoju kuo mažiau savo matymo.

Kadaise Viešpats mane labai sudrausmino. Gaminau kažkokį patiekalą, Mykolas dar mažas sukinėjosi aplink, o aš jį nuvariau. Dar ir pakeltu tonu: „Žmonės atvažiuoja, nespėsiu čia vaišių paruošti…“ Ir tada širdy išgirdau klausimą: jei būtų vaikų stovykla ir būtų priėjęs kitas vaikas, ar tokiu pat tonu būtum jam atsakęs? Ir vėl matau tą savo kekšišką širdį. Na, ne. Tai jei kitas vaikas, jei sumokėti pinigai už paslaugą, tu sugebi ir liežuvį prilaikyti, ir emocijas nuryti, gal vietoj rėkimo pabezdėti, kad tas garas nueitų, o štai su savo sūnumi kitaip elgiuosi. Taip, jis mano sūnus… Ne, jis duotas man, kad aš tėvu tapčiau. Tokia baimė apėmė. Tada puoliau į kitą kraštutinumą – niekam nieko nesakyti. Tai ačiū Dievui už kunigą Algirdą Palioką SJ ir kleboną Erastą Murauską – atvedė į protą. Mylėti ir būtinai drausminti.

– Kodėl taip yra, kad mes su pačiais artimiausiais žmonėmis – su vaikais, su žmona (juk, atrodo, nieko brangesnio neturi) – dažnai taip bjauriai elgiamės?

– Broli, yra labai paprastai: kaip elgiuosi su savimi, taip elgiuosi su savo artimu. Žmona yra ne kas kitas, kaip tavo kūnas ir mano kūnas. Kas manyje yra, taip ir elgiuosi. Jei manyje daugiau Kristaus, elgsiuosi pagal Kristų, jei manyje daugiau įvairiausių peripetijų, labirintų, ošimų, šnibždėjimų, kažkieno pasakymų ir pan., tai tada nenoriu priimti, nes yra kažkieno nerealūs reikalavimai. Viešpats atėjo pas ligonius ir pas mane, kaip ligonį, kad parodytų, jog mane labai labai myli, kad aš nesu nuskriaustas, kad turiu 24 valandas, kaip ir Bilas Gatesas, kad turiu gėrį dauginti ir kurti, nesvarbu, kaime ar smėlio dėžėje, ar piešinį ant popieriaus lapo sukurti, ar pan. Kad turiu visas galias. Jei aš tai priimu, tai man lengviau ir vaiką priimti.

Sudrausminai, kad košės ant stalo nekratytų, būtinai ir pats lėkštę išversi, Viešpats visada skuba pamokyti (juokiasi). Svarbiausia, kodėl taip elgiamės? Dėl nemeilės – nes nėra meilės manyje.

– O koks esate tėtis? Ar labiau atsipalaidavęs, ar labiau linkęs stresuoti, pabambėti, pašaukti? Tai jūs labiau tas antrasis variantas?

– Taip taip, pašaukti, pabambėti, pasmurtauti – prieš save ir prieš kitą. Kadaise esu sakęs, kad niekada nebūsiu toks, kaip mama. Viešpats davė atgailą (juokiasi).

– Buvote minėjęs, kad visi tokie sunkumai, netobulumai, nelaimės ar bėdos moko paprastumo. Su meile pažvelgti į kitą žmogų, nesusireikšminti?

– Čia viena pagrindinių nuolankumo mokyklų. Darydamas tas pačias klaidas, matai, kad kitas irgi turi savo skylių. Su Vytautu neseniai kalbėjomės apie sušaudytą kibirą, kad vandens neatneši, bet, atradęs kiekvieną skylę, gali po truputį tvarkytis ir gyvenimo pabaigoje jau ir būsi susilopęs, ir vandens kam nors jau tikrai galėsi atnešti.

– Ar galite pasidalyti, kaip išgyvenote sūnaus netektį? Ta tragedija – autoavarija – įvyko prieš šešerius metus… Kokios buvo ir tebėra jūsų patirtys?

– Ta patirtis tokia, kad aš tikrai mirsiu, tik nežinau, kada ir kaip. Patirtis, susidūrimas, kai iš rankų išeina gyvybė, yra labai sunkinanti. Karūna nukrenta, nes sunkiausia priimti, kad nesi gyvybės davėjas, kūrėjas ir puoselėtojas. Ne tu gyvybę davei, ne tu ją pasiimsi ir ne tu ją išlaikysi kiek norėdamas. Tai Viešpaties nuosavybė, jam ir spręsti. Labai sunku su tuo susitaikyti, su ta savo silpnybe, kad negali padaryti to, ką norėtum, kad negalėjau išgelbėti sūnaus ar tų kitų dviejų vaikinų. O pasilikti tame skausme…

Po mėnesio kitas sūnus – Pranciškus – nukrito nuo laiptų ant galvos, kraujas į smegenis liejosi, artėjo koma. Nebenorėjau grįžti iš ligoninės, ten ir pasilikau. Paskambinau į bendruomenę, daviau visokių nurodymų, ką kam atiduoti ir pan. Buvo per sunku. Žinojau, kad nei alkoholis, nei narkotikai reikalų neišspręs, bet Bažnyčia su Šventąja Dvasia mus su žmona išnešė per šiuos dalykus – jos realus veikimas. Kad nebus kančia didesnė, nei buvo Golgotoje. Man, Žanui, nėra net taip, kaip Jobui – žmona ir draugai neatsižadėjo. Kad sunku save priimti? Tai ir neįmanoma savęs priimti, tik Dievas tokį priima. Tai buvo tikėjimo pasitikrinimas.

Menu, naktį prabuvau su Jobo knyga, o rytą ėjau išpažinties dėl savo silpnumo, kad negaliu, nenoriu ir nenorėsiu savęs tokio priimti. Ir tada klebonas Erastas man uždavė gerą klausimą: „Ką tu Jam galėtum duoti daugiau, nei Jis turi? Klausiu tavęs kaip tikinčio vyro. Harvardą? Sąskaitą? Ką gali daugiau duoti, nei Jis dabar turi?“ Ir supratau, kad esu dideliame netikėjime. Ir manau, kad Jurgio išėjimas buvo raktas į mano visišką beprotystę. Aš tikrai laukiu mirusiųjų prisikėlimo, laukiu susitikimo, laukiu apkabinimo – nežinau, kiek laukiu su Jėzumi, bet su Jurgiu tai laukiu labai smarkiai. Todėl nebe tokie svarbūs rezultatai – ar pavyks koks nors projektas, ar pavyks suburti didesnę bendruomenę, ar pavyks patarnauti… Daugiau žiūriu į savo širdį ir galvoju, ką reikės pasakyti, kai susitiksime akis į akį su Viešpačiu. Kiek buvai ištikimas, kiek buvai tikėjime?

– O kaip Pranciškus laikosi šiandien?

– Gerai. Buvo sušaukta medicininė komisija ir paaiškėjo, kad jis viena ausimi visiškai negirdi. Man profesorius Andrius Macas klinikose suorganizavo susitikimą ir buvo nustatytas visiškas kurtumas. Ir aš toks liūdnas išėjau, bet konsultavusi profesorė mane paguodė, kad jis to nejaučia. Stovime klinikų kieme ir pajuntu tokį sąžinės priekaištą: „Žanai, meldiesi už žmones, meldiesi už draugus, kodėl už sūnų nesimeldi?“ – „Bet, Viešpatie, o jeigu nepavyks? Jeigu jis nepasveiks?“ Ir man tokia provokacija! Negi netikiu? Tikiu! Sustojome kieme ir klausiu: „Pranai, ar galiu už tave pasimelsti? Bet tu nepergyvenk, jei nieko neįvyks, tu nesijaudink: aš viena akimi neprimatau, tu viena ausimi neprigirdi, būsime gyvenimo pakeleiviai – tu rūpinsiesi manimi, aš – tavimi, gerai?“ „Gerai“, – sako. Pasimeldėme kieme.

Po poros savaičių man pradeda vaidentis – atrodo, kad jis ta ausimi girdi. Pakviečiu virtuvėje, sakau, ateik, nusisuk, pasakiau kažką – girdi. Užkimšau ausį su vata – na, girdi, įsivaizduoji? Skambinu tai profesorei, sako, atvažiuokite. Stebuklas. Aš dar taip atsargiai, vis patikrinu, jau pusmetis praėjo. Ar čia Viešpats mane paguosti nori, ar paskatinti? Tokių rimtų reikalų turiu su Pranciškumi. Viešpats toliau mane stebina.

– Ką mėgstate veikti su vaikais? Ar visi kartu, ar atskirai. Koks tas tėčio ir vaiko ar tėčio ir kelių vaikų laikas?

– Labiausiai man patinka su jais gulėti lovoje ir kartu kurti pasakas. Turime tokią apie Kiaulę Kiaulaitę – gal jau kokius dvylika metų. Ir pradedame: „Seniai seniai, labai seniai, kai žemę valdė milžinai, gyveno Kiaulė Kiaulaitė…“ Ir tada jau improvizacijos. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas (juokiasi). Tokią komuniją su jais išgyvenu. Lovoje.

– Tai didelė lova turi būti, plati.

– Dabar einu miegoti pas berniokus ant dviejų čiužinių. Pas mus toks bomžų namas. Gulime su žmona ir dar dvi mergaitės, tada nueinu pas berniokus pamiegoti. Kas nors pašaukia. Kitą kartą dukra apsikabina, niekur nepaleidžia. Dabar džiaugsmas: su vyrukais važiavome tokių lentų sukti bendruomenei, tai pamačiau, kaip užaugę. Visus varžtus susibraižė, susisuko. Gražūs pamaloninimai.

– O vaikams kaime patinka gyventi?

– Manau, jie neturi pasirinkimo. Nuvažiavus į miestą, jiems tampa sunku dėl ribų. Pabūna kur nors parduotuvėje, džiaugiasi, galėdami apsipirkti, apsiėsti gruzdintų bulvyčių, nueiti į „McDonald’s“, prisigerti kokakolos, pakeliui apsivemti, nes organizmas nepriima, o man patinka žiūrėti į tuos dalykus (juokiasi). Kad ir kiek gauna išmaniųjų žaislų, jiems vis tiek patinka slėpynės, žaisti su pagaliukais, daryti laivelius, plaustu plaukioti, žvejoti, ką nors veikti gamtoje.

– Turbūt jums, kaip tėčiui, džiaugsmas, kad jie mėgsta gamtą, daug laiko praleidžia ore. Ar turite problemų su išmaniaisiais telefonais?

– Su telefonais visada yra problemų. Paduotum – tai ir gyventų jame. Aš labai riboju tuos dalykus. Gyvenimas kaime reikalauja tokių tarnysčių, kur mieste tektų turbūt į būrelius vežioti. O čia jie malkas veža, pečius kūrena, namus tvarko. Tai yra privaloma, niekas už juos nepadarys. Tai dovana.

– Kaip sekasi juos priversti ar skatinti, kad jie atliktų visus tuos buities darbus?

– Buities darbai dirbami pagal grafiką. Aišku, reikia priminti, pažiūrėti, patikrinti, kad perdarytų. Čia jau sunkumas man ar žmonai, kad išreikalautume. O kiti darbai – skatinimas ir pinigų užsidirbti. Kažkas nori sūrį ar jogurto padaryti ir gauti už tai pinigų, kažkas nori varžtus pasukti. Rodau, kad, ir namie būdami, gali susikurti verslus ir nebūtina tarnauti ponui.