Teresė – jaunoji poetė iš vienkiemio

Marijampolė

Loreta AkelienėŠaltinis: Etaplius.lt

50776

Šiemet pavasarį 50-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse antrą kartą sėkmė lydėjo Kalvarijos gimnazijos IV a klasės mokinę Teresę Pučinskaitę. Poezijos sekcijoje jos kūryba įvertinta III laipsnio diplomu. Taip pat šiemet Lietuvių k. ir literatūros olimpiadoje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams T. Pučinskaitė buvo apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomu.

Foto galerija:

Dabar Teresė jau yra buvusi abiturientė, brandos egzaminus išlaikė labai gerai, rinkosi jų net penkis. Daugiausia balų gavo iš istorijos, mažiausiai – iš matematikos. Šiandien Teresė – Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studentė pirmakursė.

Paskatino mokytoja

Susitikome pasikalbėti Kalvarijos karališkajame parke. Medžių pavėsyje mezgėsi labai malonus, lengvas pokalbis, mergina sužibėjo iškalba, buvo justi jos apsiskaitymas, erudicija.

Pasirodo, filologijos studijoms ją pastūmėjo dalyvavimas jau minėtame filologų konkurse ir olimpiadoje. Tai suteikė pasitikėjimo savimi. O dalyvauti paskatino jos lietuvių k. ir literatūros mokytoja Vida Brogytė. „Nuo 5 klasės gavau šią nuostabią mokytoją, be jos nebūčiau tiek pasiekus ir susidomėjus literatūra“, – sako mergina.

Lietuvių k. ir literatūros olimpiadoje Teresė dalyvavo keturis kartus. 9-oje klasėje laimėjo II vietą, pasak jos, netyčiom. „Visi atrodė stiprūs konkurentai, buvo nejauku, nes maniau, kad aš per mažai ruošiausi. Per mėnesį keturias knygas apie literatūrą perskaičiau ir, man atrodo, atmintį susigadinau (įsiminiau, kuriam puslapy, kurioje vietoje kas parašyta). Man garsiai jas beskaitant mama visą liemenę numezgė“, – juokiasi Teresė. Olimpiados užduotys būna dvejopos: testinės (atviri klausimai nuo baltų genčių, latvių tarmių iki rašytojų biografijų) ir rašinys duotąja tema.

Diplomą gavo už savo poeziją

Mokytoja skatino dalyvauti ir Jaunųjų filologų konkurse. Pradžioje porą metų Teresė dalyvavo su tautosakos darbais, 9-oje klasėje laimėjo II vietą. Tautosakos darbų temomis tapo jos močiutės ir tetukės (močiutės sesers) išgyvenimai. Jų likimai sudėtingi, abi kilusios iš Dzūkijos, sovietų valdžia tuos kaimus miškuose išnaikino, atbloškė močiutę 16-os metų į Suvalkiją. „Dariau jų pasakojimų įrašus ir klausiau vėl tų istorijų, kurias nuo mažens žinojau. Tik nustebau klausydama įrašą, kad močiutė vis dar išlaikiusi dzūkų tarmės bruožų. Iki šiol ji niekada nesako „mačiau“ – tik „matiau“. Labai vertinu tarmiškumą, atrodo, pasisodinčiau žmogų kaip ikoną kokią ir klausyčiau.“ Kažkada tarmes išsaugojo tik varguomenė, o Teresei norėtųsi, kad šiandien didūs žmonės kalbėtų tarmiškai.

11-oje klasėje konkursui nespėjo paruošti darbo, o štai šiemet nusišypsojo sėkmė su poezija. „Mokytoja žinojo, kad rašau eiles, bet aš nedrįsau jai rodyti. Ji pati susirado eilėraščius feisbuke. Susikūrė netikrą paskyrą, nusikopijavo visus mano paskelbtus eilėraščius ir pasakė: „Ko neradau, pati atnešk“, – juokiasi mergina. – Man atrodė, kad per prasti, nes esu labai savikritiška. Kaip sakoma, kiekvieną kritiką galima nutildyti, bet tik ne savo.“

Taigi išėjo nemenkas poezijos rinkinys, o konkurso komisija sakė, kad su tiek būtų galėjusi keturis kartus sudalyvauti...

Pirmą eilėraštį Teresė sukūrė 2012 m., turi viską užfiksavusi. Sako, būna duobių, kai nerašo, bet tada blogai jaučiasi. „Tas rašymas kaip lakmusas – parodo, ar pakankamai įspūdžių prisikaupusi, ar viskas tau viduje gerai. Kartais rašai, kai tau negerai, bet tai reiškia, kad vis dėlto gerai – nes gali išlieti jausmus. Didis menas tik iš didaus skausmo, kaip sako klasikas. O jei viskas gerai ir tik paviršium, tada nesirašo. Reikia eiti giliau“, – sako kūrybos filosofiją dėstė Teresė.

Su knygomis nuo mažens

„Esu iš vienkiemio. Stebėjausi, kad istorijos vadovėlyje yra sąvoka „vienkiemis“, tai tik įrodo, jog jis unikalus. Vienkiemis – tokia sodyba, kur nėra arti kaimynų. Mūsų kaimynai už kilometro. Vienkiemyje tvyro ramybė, bet ir daug darbo, nes turime daug gyvuliukų.“

Knygos Teresę traukė nuo mažens. Ėjo į mokyklą jau mokėdama skaityti. „Skaičiau viską iš eilės, kitų atiduotas knygas – suaugusiųjų romanus, rusų autorius, pasakas – lietuvių ir net uzbekų. Ir vis klausdavau mamos, jei nesuprasdavau kokio žodžio. Ji viską aiškindavo, ir tik dabar suprantu, kiek daug žino, nes kiti žmonės ne visada atsako į tokius klausimus... Mano mama yra tikybos mokytoja, pati daug skaito. Mus pagaudavo rukas – imdavome abi ieškoti kokio žodžio reikšmės.“

Teresė sako, kad skaitymas jai – pabėgimas į kitą pasaulį. Jei būtų namie internetas, nebūtų gal tiek skaičiusi. O interneto nėra iki šiol...

„Mokytoja V. Brogytė duodavo daug specialios literatūros, aš tas knygas ilgai turėdavau ir vis skaitinėjau. Man labai įdomu literatūra ir pati lietuvių kalba – ir sakinių nagrinėjimas, ir fonetika. Kartais aš literatūros nesuprantu ir gaila, tikiuosi studijose išmoksiu suprasti. Atsimenu, per pamokas jausdavau, kada mokytoja kalba visai klasei, o kada tik man, nes to gali reikėti olimpiadoje...“

Jeigu bus iš ko rašyti, tai rašys ir toliau. Poezijai visi išgyvenimai tinka, tik vienkiemyje gal lengviau susitelkti. „O jau kai kyla mintis, tik niekas nekalbėkit – draugai šitą žino. Skubiai viską užrašai ir atrodo, net nieko nebuvo. Negaliu rašyti kada sumanius... Turi būti kibirkštėlė. O paskui jau taisau, tvarkau tekstą.“

Dėkinga tėvams

Teresė turi 10 metų jaunesnę sesę, kuriai ir vardą išrinko pati – Justė. „Labai troškau sesės. Augome dviese, o dabar ji augs viena, kaip aš kažkada“.

Teresė sako, kad iš vienkiemio gal nebūtų išvažiavus, jei ne muzikos mokykla. „Kiek vietų su ja išmaišiau. Esu kanklių specialybės daugkartinė baigėja, išėjau pagrindinį, išplėstinį kursus ir dar toliau. Buvo, aišku, laikas, kai norėjau mesti. 5-oje klasėje įvaldai techniką ir tada taip malonu groti. Pajauti muziką.“

Teresė pasakoja, kaip antroje klasėje į muzikinę atėjo „per apmilką“. „Mama nuvedė į meno mokyklą. Pasirodo, jos svajonė – kanklės. Pati negalėjo mokytis, nes šeima vargingai gyveno, ji mokėsi savarankiškai iš klausos groti akordeonu. Mama ir pasiūlė kankles, o aš maniau, kad kanklės – tai arfa. Buvau gavusi per Kalėdas knygutę su piešiniu, kur laumžirgis grojo arfa. Man buvo taip gražu... Ir kai mokykloje pamačiau kankles, labai nustebau, bet nepasakiau, kad tai ne tas, ko noriu... Paskui patiko“, – juokiasi Teresė.

Dar viena proga išvykti iš namų – jaunimo organizacijos „Sonantem“ veikla. Teresė bažnyčios chorą pradėjo lankyti nuo 2011 metų, kai „Sonantem“ dar nebuvo. Pirmos stovyklos buvo su choru, bažnytiniai jaunimo festivaliai įvairiuose miestuose. O su asociacijos „Sonantem“ choru neseniai lankytasi Italijoje. „Buvo nuostabu, nežinau, kaip grįžti, nes dar mintimis tenai: užsimerki ir matai tuos debesis ant kalnų“, – sako Teresė.

Šeima neturi galimybių tiek keliauti, taigi Teresė sako ačiū tėvams, kad leido visur pabūti. „Nežinau, kiek jiems reikėjo jėgų ir pastangų, ne tik pinigų, nes juk nepadėdavau darbuose – vis kažkur važiuoju, tai groju, tai dainuoju. Mama sakė padovanosianti man kompasą, kad namus rasčiau...“

Kalvarijos gimnazijoje Teresė buvo ir Mokinių tarybos narė nuo 9 klasės: reginiai, apklausos, mokyklos puošimas šventėms, akcijos, mugės. „Buvo gera kompanija. Ir dabar su vyresniais bendrauju“, – sako mergina.

O po visų veiklų ir renginių grįžti į savo vienkiemį ir rašai. Kad ir apie tai, kaip žmonės, kurie nemyli arklių, palieka juos su pakinktais per karščius ir paleidžia taip ganytis... Teresės tėtė – ūkininkas ir bitininkas, sako negalintis į tai ramiai žiūrėti.

Redos BRAZYTĖS ir Eivilės RUGIENIŪTĖS nuotraukos

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt