Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Svarba. Galvodami apie ateitį daugelis fantazuoja apie aukštąsias technologijas, skraidančius automobilius, tačiau spektaklyje „Memofutura“ to nebus. Bus kalbama apie tai, kad visais laikais žmogui svarbiausia – patirtys šeimoje, išgyventa kančia, meilė, empatija, artumo ilgesys. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Lapkričio 3-ąją Valstybinis Šiaulių dramos teatras žiūrovus pakvies į premjerą – režisieriaus, dramaturgo ir scenografo Jono Tertelio spektaklį-spekuliaciją „Memofutura“. Tai atviras svarstymas, kaip dabartiniai paaugliai ir jaunuoliai prisimins šiandieną po dvidešimties metų – 2040-aisiais.
Antradienį rengtoje spaudos konferencijoje susirinkę spektaklyje vaidinantys aktoriai Monika Geštautaitė-Čižauskienė, Gintarė Ramoškaitė, Josif Baliukevič ir Aidas Matutis juokėsi – režisierius J. Tertelis išprovokavo juos prisiminti vaikystėje patirtus išgyvenimus, atskleidė kai kuriuos paauglystėje įgytus kompleksus. Dalykus, kuriuos jie jau buvo seniai pamiršę, net kai kurių tėvų prisiminimus apie aktorių kūdikystę, režisierius panaudojo pjesėje. Jo sumanymas buvo sukurti spektaklį repeticijų metu, atsispiriant nuo asmeninių aktorių prisiminimų, emocijų, nuojautų.
J. Baliukevič atviravo repeticijų pradžioje net nelabai supratęs, ko iš jo nori režisierius. Paprastai aktoriai gauna pjesę, išmoksta vaidmens tekstą, o čia buvo kitaip. „Jis ilgai mus laikė ant kabliuko, neatskleidė, ką darys“, – sakė jis, pridurdamas, kad visų kartų žmonės per gyvenimą sukaupia prisiminimų, kurie visiems kartojasi, vidiniai procesai būna atpažįstami visiems. Juk nekinta mūsų santykiai su vyresniąja karta, tėvais, taip pat nekinta meilės reikalai, tarpusavio santykiai, vienatvės jausmas, tolstantis bendravimas.
img-1593.JPG
Visgi, pasak G. Ramoškaitės, artimieji vargiai atpažins kuriamų personažų aktorių gyvenimą vaikystėje. „Kur kas svarbiau, kad žmonės spektaklyje atpažintų save, savo gyvenimo momentus. Tai labiau veikiantis dalykas teatre“, – papildė J. Baliukevič.
Spektaklyje yra vieno personažo linija, kuri prasideda 2020-ųjų birželio 17-osios vakarą Lietuvoje, o baigiasi 2040-aisiais ir ne Lietuvoje. J. Tertelis atviravo norintis „kalbėti“ ne žodiniu tekstu, o gestu ir veiksmu, lokalia šviesa ir garsu, atviru žaidimu scenoje.
img-1567.JPG
„Spektaklis publiką turėtų veikti tarsi kolektyvinis išgyvenimas. Noriu, kad jis būtų atviras ir nuoširdus, bet neslėgtų“, – komentavo režisierius, pridurdamas, kad žiūrovas po spektaklio neišeis kaip po gero vakarėlio, nes pateikiama daugiau klausimų, nei teiginių. „Bus susimąstymo, bet malonaus“, – šypsojosi režisierius.
Pasak VŠDT literatūrinės dalies vedėjos Nomedos Šatkauskienės, būsimoji premjera – dar Šiaulių teatre niekada neragautas produktas. Žodžių junginys „memofutura“ reiškia „prisiminti ateitį“, todėl spektaklyje bus bandoma išsiaiškinti, kaip po dvidešimties metų mes prisiminsime šiandieną.
img-1564.JPG
„Režisierius nusprendė nekalbėti apie naująsias technologijas, automobiliai čia neskraidys. Tai įdomus požiūris. Norima pabrėžti, kad žmogaus prisiminimai, atmintis yra svarbesni už technologijas, kurias mes šiandien taip sureikšminame“, – sakė N. Šatkauskienė.
Spektaklio kostiumų dailininkė Inga Skripka, kompozitorius Martynas Bialobžeskis.