„Teatras yra istorija: ne manimi prasidėjo, ne manimi pasibaigs“

Kad aktorei Jūratei Budriūnaitei-Kamrazer suėjo 50 metų, sunku patikėti, nes joje keistai dera užburiantis temperamentingos mergaičiukės, fatališkos moters ir švelnios mamos trio. Charizmatiška ir talentinga aktorė J. Budriūnaitė-Kamrazer į jubiliejinį kūrybos vakarą „Jausmų neslėpsiu“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kviečia šįvakar.

„50 metų – Dievo laimė“

Prabudusią birželio 6 d., 50-mečio rytą, aktorę tiesiog užgriuvo sveikinimų lavina. Ji vos spėjo priiminėti sveikinimus ir darbų sūkury vis nenustojo džiaugtis aplinkinių dėmesiu.

„Kad tiek daug tų žinučių, tai nesitikėjau. Ir gyvuoju, skambučiu daug kas sveikino, ir šiaip. Jei visus juos reiktų sumerkti kaip gėlių buketus, tai vietos neužtektų“, – atbėgusi į interviu ir paklausta, kaip jaučiasi, juokėsi mylima teatro ir televizijos aktorė.

J. Budriūnaitė-Kamrazer toli gražu ne iš tų moterų, kurioms amžius keltų drebulį.

„Klausia, ar rašyti afišoje, kad tai jubiliejus? Sakau – „Rašyk!“ Gal kam atrodo atgyvena, bet ar tu gali slėpti? Juk čia yra Dievo laimė 50 metų būti gyvam, sveikam, gražiam, žaviam. Tas mano metų skaičius 50 – toks gražus“, – su tam tikru vaikišku džiugesiu balse kalbėjo 50-metė moteris savo gimtadienio popietę.

Žada atvirumą

Gal ir keistai kam nors gali atrodyti, kad patyrusi aktorė jaudinasi prieš vakarą, kai žiūrovai bus tik savi, draugai, mylintys gerbėjai išskėstomis rankomis ir atlapomis širdimis, bet Jūratė paaiškino, kad jai tai bus pirmas išėjimas į viešumą su autorine programa.

„Skamba įdomiai: aktorė dirba 28 metus, bet tai bus pirmas išėjimas nuo savo asmens. Žinoma, galima pasislėpti už spektaklio, kai visi laukia tavo personažo, jį suvaidini ir tau paploja. Tai bus ne spektaklis, o kūrybinis vakaras, mano kūryba – tai, ką aš darau paslapčiomis, ne visi žino. Ir tokio dalyko tu nesurežisuosi: aš ruošiuosi pusę metų, bet nežinau, kaip pramuš, juk pats savęs surežisuoti negali“, – su jauduliu šventės išvakarėse kalbėjo aktorė.

„Jausmų neslėpsiu“ – jau pats kūrybinio vakaro pavadinimas sufleruoja, kad šiandien scenoje su saviškiais Jūratė bus atvira su savo muzika, eilėmis, dalysis tuo, kuo gyvena, tuo, kas ją augino ir kas kūrybos keliu veda. Bus ir šilto artumo, ir šviesaus graudulio, ir skardaus juoko – temperamentinga ir charizmatiška J. Budriūnaitė-Kamrazer žada dalytis emocijomis, nieko neslėpdama.

Bėgimas gyvenimo taku

Aktorė prisipažino parašiusi savo jubiliejui ir paskui išbraukiusi net kelis scenarijus, kol galiausiai jai šovė mintis savo gyvenimo ir kūrybos kelią parodyti per kitus žmones.

„Iš pradžių galvojau bėgti savo kelyje per vaidmenis. Bet kam rodyti tai, ką aš jau padariau? Puikybė! Palik, Jūrate, tuos vaidmenis ramybėje, čia tik personažai. Jei aš kalbėsiu apie save, per 15 minučių aš išseksiu, kad ir kokią poeziją imčiau, kad ir kokiais instrumentais gročiau, vis tiek aš viena būsiu. O teatras yra toks, kad jis sako: „Aš tave jau perskaičiau, duok dar. O ką tu dar gali parodyti?“

Kad tu būtum įdomus, turi kalbėti apie kitus žmones ir per santykį su jais pasipasakosi pats apie save“, – savo kūrybos kelionę lyg mozaiką į vieną vakarą sudėliojo J. Budriūnaitė-Kamrazer.

Aktorė sako, kad vienoku ar kitokiu būdu scenoje šį vakarą atsidurs visi Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai, su kuriais jai teko dirbti ir augti kaip aktorei, bet jai norisi ir kitus kolegas parodyti.

„Aktoriaus profesija – fantastiška. Tik atėjai, tave aprengė, nugrimavo, o tu turi tik tekstą išmokti. O dar kartais sakome: „Ojei, kiek daug teksto!“ Tai žiūrovas tik aktorių scenoje mato. O nemato, kas tą sceną ruošia, ją plauna, kas jį rengia, kas dažo, kas tuos rūbus plauna, tas sageles įsiūva. Ten tiek daug darbo ir tiek žmonių jį atlieka. Aš labai norėjau juos parodyti ir sugalvojau juos nufilmuoti“, – vakaro pradžios staigmena dalijosi aktorė.

Ji pasakojo, kad vaizdo klipą su jais filmavo visą savaitę ir ne tik teatre, o visame mieste.

„Ir kokie gražūs atsiskleidė Šiauliai. Kai aš bėgu nuo namų pro fontaną ir katedrą iki teatro, sutinku žmones ir jie tarsi palaimina mane tame kelyje į sceną. O mano tikslas – tik nubėgti. Tegu žiūrovas pamatys, kaip artistė skuodžia, o jie eina kaip karaliai, visi tokie gražūs. Kartais nereikia to personažo vaidinti, žmonės labai daug savo duoda: vienas šypsosi, kitas praeina su vežimėliu ir bėgdamas tu tarsi prabėgi pro savo motinystę, kai aš tuo pačiu bulvaru vežimėlį stumdžiau, aprengėja mane šaliku kaip mama (aš mamos neturėjau) apgaubia, grimuotoja karoliukus į plaukus įsega. Su tais žmonėmis labai daug išgyventa“, – vardijo Jūratė svarbius žmones, kuriuos sutinka savo kasdienybės kelyje.

Motinystė – lyg žiedas

Vakaro staigmena – teatro moterys ir jų vaikučiai, kurie pražys scenoje. Ta programos dalis sumanyta kaip Jūratės motinystės atspindys. Ji atkreipia dėmesį, kad jaunas žmogus, darantis karjerą, motinystę nepelnytai atidėlioja.

„Aktorystėje yra ta problema, kai pirmiau karjera: „Gal jau vaikelis? Dar ne laikas...“ Ir tą vargšą vaikelį taip nustumiame, kai jis nebeturi laiko, kada ateiti. Jis sako: „Tu pamiršai mane.“ Tada mes susizgrimbame, kad prie visa ko dar gerai būtų ir vaikelis. Motinystė aktoriui – silpnoji grandis“, – apie nusistovėjusią klišę kalbėjo moteris.

Pati aktorė dukters Sofijos susilaukė būdama beveik 40 metų. Tai buvo išlauktas gyvenimo vaidmuo, kuriuo ji mėgavosi tiek ilgai, kiek tik galėjo: „Aš pasiėmiau vaiko auginimui trejus metus, nors buvo galima dvejus. Aš mačiau, kad man dar trūksta, tai pasiėmiau trečius neapmokamus. Man to reikėjo. Tokioje palaimoje tada esi.“

Dabar aktorė gana dažnai pasirodo kartu su dukra Sofija, kuri, beje, puikiai dainuoja. Tad ir ją žiūrovai išvys jubiliejinio mamos vakaro scenoje.

Teatras – tai žmonės

Kai praeina moterystė, ateina laikas padėkai. Aktorei labai norėjosi, kad jos jubiliejiniame vakare dalyvautų ir tie mokytojai (aktoriai ir režisieriai), kurie jai padėjo augti, kurie jau yra išėję arba dėl vienokių ar kitokių priežasčių atvykti į šventę negali.

Ypatingą dėkingumą už aktorystės augimo pamokas J. Budriūnaitė-Kamrazer jaučia režisierei Reginai Steponavičiūtei.

„Kiek daug teatrui atidavė tas žmogus. Kaip R. Steponavičiūtė moteris mylėjo ir jas suprato, suvokdama, kad moterims aktorės karjera sudėtingesnė nei vyrams: jos iškrenta ir dėl vaikelio auginimo, ir tos buities joms daugiau, juk ir be teatro mes dar daug dalykų turime toje moterystėje padaryti. Kai baigėsi jos režisūrinis laikas teatre, stojo tokia tyla. Aš nebijau to pasakyti“, – audringai kalbėjo aktorė.

Ji labai laukia R. Steponavičiūtės savo šventėje, nors abejoja, ar režisierė galės atvykti, nors ir norėtų: „Aš matau, kaip ji seka mūsų pasiruošimą. Ji tikrai mane labai myli. Jau net kai teatre nebedirbo, mes dar daug susitikdavome ir šeimos šventėse, ir renginiuose.“

Svečiai „ložėse“ iš kitapus

„Teatras – tai nėra tik pastatas ar tik dėžutė, kai mes skaičiuojame – 90 sezonas, 92 sezonas. Teatras tik per žmones ateina. Tai aš noriu parodyti tuos jau išėjusius, – aktorė pasakojo ieškojusi archyvinių jau mirusių kolegų vaizdų savo dainai ir susigraudinusi tęsė: – Aš manau, kad bus šviesu ir gražu, nes tie visi žmonės gražūs. Taip pat ir tie korifėjai, kurie mane augino. Juk aš dar vaikas buvau, kai pradėjau.“

Ir ji vardija gausybę vardų bei pavardžių, prisimindama jautrias smulkmenas, svarbius momentus. Ypatingą vietą jubiliejiniame vakare aktorė skyrė tėvams, kurių jau seniai nebeturi.

„Mano tėveliai abu vienas po kito labai anksti išėjo. O vaikui, nors ir 50 metų, lieka tas noras pasirodyti ir įrodyti, kad pats geriausias esi. Galvoju: sėdės prieky tas tėtis priekurtis ir mama apyžlibė, o aš sakysiu: „Labą vakarą, tėti, mama ir visi kiti žmonės. Žiūrėkit, kokia jūsų dukra užaugusi graži“, ir bus jiems teatras. Jei jiems nepatiko teatro ložės, galės iš kitų „ložių“ žiūrėti“, – jautrius „kvietimus“ į jubiliejų dainomis siuntė jiems dukra.

Teatras – tai istorija

Iš Biržų krašto kilusi J. Budriūnaitė atvyko dirbti į Šiaulius 1996 metais – išsyk po studijų visai jaunutė. Ji čia brendo vedama puikių režisierių, dirbdama scenoje su talentingais kolegomis. Todėl mano, kad nė vienas žmogus neturėtų būti užmirštas. Todėl ir savo pasiekimų talentinga aktorė nesureikšmina.

„Teatras yra istorija: ne manimi prasidėjo, ne manimi pasibaigs. Mes į ją įeiname tik kaip grandis. Tavo reikalas, kiek tu pasiimsi. Senųjų Šiaulių aktorių kartelė yra labai užkelta. Jauniems yra ką veikti. Dabar daug padurniavimo, daug vizualikos – ir teisingai, nes šitam laikotarpiui to reikia ir turi jame pulsuoti. Bet teatras ir aktorius – ne visai apie tai. Todėl kiekvienam sakau: „Ačiū tau, kad tu buvai“, nes jų dėka aš esu tas, ką mato žiūrovas. Labai svarbu nesureikšminti buvimo teatre“, – savo jubiliejinį vakarą lyg dėkingumo apkabinimą ruošia Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer.

Šventinį vakarą scenoje bus kviestinių svečių, skambės daug gyvos muzikos. Ne tik pati Jūratė gros akordeonu, bet ir jos vyras kompozitorius bei atlikėjas Vadimas Kamrazeris, mušamaisiais – Aivaras Mundinas, gitara – kaunietis Giedrius Balčiūnas-Mr. Jumbo.

Gyvenimo vaidmuo

Du kartus pripažinta geriausia Šiaulių metų aktore, ne kartą apdovanota už įvairius vaidmenis ir kitą kūrybinę veiklą, nominuota aukščiausiam Lietuvos scenos apdovanojimui „Auksiniam scenos kryžiui“ J. Budriūnaitė-Kamrazer savo pasiekimų nebesureikšmina.

„Negaliu skųstis: man padovanojo teatras vaidmenų. Kai jauna buvau, norėjosi man tokių ryškių personažų, neslėpsiu. Bet dabar jau viskas kitaip. Ta puikybė kažkur dingusi, atsiradęs toks buvimas kartu, dalijimasis“, – prisipažino Jūratė ir pridūrė, kad tarp savo ryškiausių vaidmenų negali išskirti paties pačiausio.

Kita vertus, galbūt jis dar nesuvaidintas, galbūt jis dar tik gimsta – iš aktorės patirties, iš gyvenimo brandos, iš moters pajautos. Paklausta apie tokį dar neegzistuojantį išnešiotą personažą, aktorė atskleidžia paslaptį – ji rašo pjesę monospektakliui.

„Aš turiu pasirašiusi sau tokią pjesę apie biblinę moterį. Kas yra moteris, motina, sesuo? Noriu padaryti monospektaklį apie tai, kas rašoma Biblijoje. Kartais manau, kad mums nepasiekiama suvokti, kas ten parašyta. „Giesmių giesmėje“ kiek erotikos užkoduota, kiek archajiškumo. Tai ten gali rinktis: eiti į motinystę, į žinojimą, į raganavimą, rinktis klystkelius ir vėl grįžti. Tai lyg moters kelionė, koks jos vyras yra, kaip jį palaikyti, kodėl jis išsprūsta. Tai bus meditacija – teatrinė. Ne paistalai – jokiu būdu. Esu sau ją pasirašiusi ir net girdžiu joje Rasos Kauneckaitės muziką. Aš toje kūrybinėje grupėje nematau vyrų, matau moterystę. Aš net pavadinimą žinau, bet dar nesakysiu. Kai gims vaikas – bus ir vardas“, – apie kuriamą gyvenimo vaidmenį paslaptingai kalbėjo aktorė.