Teatras kviečia į miestą!

Teatras kviečia į miestą!
Šiauliai
Audronio Rutkausko nuotr.
Enrika Valančiūtė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Savaitraštis „Etaplius“

Kai teatras kviečia į svečius, gali atsisakyti, bet kai sutinki jį mieste – įsilieji natūraliai. Toks šį sezoną bus Valstybinis Šiaulių dramos teatras (VŠDT) – judrus, stebinantis, įtraukiantis ir savas – atsiduriantis ten, kur praeina kiekvienas šiaulietis. Apie naująjį režisierių – Šiaulius, 92-ojo sezono lūkesčius bei teatro vadovo kėdę kalbamės su VŠDT vadovu Aurimu Žviniu.

Teatras mieste, arba Miestas teatre

– Šio sezono šūkis skambus – „Režisuoja miestas“. Kaip gimė idėja, kad teatras turi būti perkeltas į miestą?

– Šių metų šūkis – pakankamai skambus ir drąsus, bet nėra atsitiktinai sukurtas. Prie šio sezono mes artėjome, ne vieną pasiruošimo etapą buvome praėję ir anksčiau. Ankstesniais metais nuolat mąstėme apie tai, kad teatras ir miestas yra neatsiejami. Miestas dėl to ir yra miestas, kad jame yra kultūros, universitetas, įvairus kultūrinis gyvenimas. Teatras ir miestas vienas kitą labai papildo, vienas kitam daro įtaką.

Šių abiejų dalykų sintezė visą laiką buvo galvoje ir kilo mintis, kad labai norėtume inicijuoti Šiaulių mieste atvirų erdvių festivalį. Kartu su meno vadove apie tai buvome pradėję kalbėti gerokai anksčiau ir darėme paruošiamuosius darbus. Natūraliai taip išėjo, kad kai kurios mūsų premjeros, kurios įvyks šį sezoną, yra labai integruotos į miestą ir bus tam tikri paruošiamieji darbai būtent ateinančiam Šiaulių 2023 metų vasaros festivaliui. Labai natūraliai išgvildenome mintį, kad esame priklausomi nuo miesto, jis mums daro įtaką, bet suprantame ir savo įtaką miestui.

– Teatro kėdės apžvalgos aikštelėje Prisikėlimo aikštėje gal ir buvo tas pasiruošimas?

– Tai buvo įžanga, nors iš esmės buvo skirta VŠDT 90-mečiui, nes pernai visą sezoną šventėme jubiliejų. Tai buvo paruošiamieji darbai išeiti į atviras erdves, į miestą, būti matomiems. Smagiai ir žaismingai pavyko tą sieną apgyvendinti ir įveiklinti. Kartu ir pristatyti teatrą, kad būtų atraktyvu.

Vakarais tos kėdės visą laiką buvo užimtos. Labai faina būdavo stebėti iš lauko, nes labai gerai matai visus tris aukštus. Tarkime, viduriniame aukšte sėdi vyriškis, atsivertęs knygą, pasidėjęs kavos puodelį. Žemiau – porelė, susikabinusi už rankų, susiglaudusi, romantiškai stebi pro langą miesto judesį. Šėlionės vyksta pačiame viršuje… Teatras tokiu būdu ir keliavo į miestą. Tai, mano manymu, labai pasiteisino.

 

Spektaklis autobuse

– Kokia netikėčiausia premjera laukia žiūrovų šį sezoną?

– Šiauliečiams, ko gero, „Pakeliui“ premjera bus netikėta ir atraktyviausia. Bet išskirčiau ir dar vieną – dėl nesėkmių į rudenį buvo nukelta „Prarasta Katarinos Blum garbė“. Tai didelės apimties pastatymas, muzikinė-kriminalinė drama.

Na, o šio sezono vinis tikrai buvo numatyta Aleksandro Špilevojaus pastatymas „Pakeliui“. Tai labai sąmoningai atsiradęs spektaklis. Aleksandras rašo pjesę pats ir labai konkrečiai galvoja apie lokacijas, miesto vietas, kuriose bus vaidinama. Spektaklio ypatybė ta, kad žiūrovai, susirinkę prie teatro, sės į jų laukiantį autobusą ir prasidės spektaklis. Jis vyks ir kelionės metu, ir įvairiose sustojimo vietose. Vienais atvejais žiūrovai stebės per langus veiksmą, kitais atvejais kartu su aktoriais išlips iš autobuso ir leisis į nedidelius pasivaikščiojimus po konkrečias vietas.

Taigi, spektaklį žiūrovai žiūrės mieste. Šiuo atveju miestas ir yra režisierius. Nes tai, kas bus už nugaros – architektūra, atmosfera, sudarys vieną pagrindinių vaidmenų. Praeinantys pro šalį šiauliečiai gal irgi replikuos, triukšmaus, pypsės ir pan. Jie irgi įneš savo indėlį. Man atrodo, bus labai daug netikėtumo faktoriaus.

Mes jau repetuojame. Kokie potyriai, kaip žmonės reaguoja!.. Yra scenų, kur liejasi emocijos, aistra. Tarkime, scena, kur jis ir ji pykstasi, vaidosi lauke, išpila kibirą vandens, o eina pro šalį žmonės, kurie nežino, kas čia vyksta. Paklausia, ar reikia pagalbos (juokiasi). Jei tokie dalykai įvyks prie žiūrovų – bus super, bus labai organiška.

Mums tokia patirtis bus nauja, neabejoju, kad ir miestiečiams. Beje, sulaukėme labai daug pagalbos iš miesto įstaigų, kuriant šį spektaklį. Pristačius idėją, visi su šypsena sakė, kaip įdomu, kaip to laukia. Neabejoju, kad emocijos tikrai turėtų būti geros ir mums, ir žiūrovams.

– Kokių dar užuominų galite pamėtėti apie laukiamas premjeras?

– Prieš Kalėdas laukiame jaunųjų žiūrovų. Tai mūsų naujojo aktoriaus kuriamas spektaklis „Nematomas vaikas“. Labai jautri ir šilta istorija apie tėvų ir vaikų santykius ir kaip dėmesys vaikui, meilė ir atjauta iš nematomo padarė vaiką matomą. Šiek tiek didaktiška, bet labai sentimentali istorija.

Sezonui persiritus į antrąją pusę, laukia dar keletas premjerų. Mūsų šiauliečio teatro aktoriaus Nauberto Jasinsko anūkas Naubertas Jasinskas – režisierius – rašo inscenizaciją apie Joną Meką. Spektaklyje bus naudojama nemažai vaizdo medžiagos ir projekcijų.

Naujas žanras mums bus šiuolaikinio šokio ir dramos spektaklio hibridas. Jį statysime kartu su Agnijos Šeiko šokio teatru. Šis žanras labai kyla į viršų, atsiranda vis daugiau jo mėgėjų, tai pabandysime truputėlį pajudėti šia nauja kryptimi.

Taip pat kitais metais sulauksime svečio iš Latvijos – jauno režisieriaus Tomo Treinio. Latvijoje jau gerai žinomas režisierius pristatys latvišką pjesę „Skrajojantis Travolta“. Tai turėtų būti gero humoro nestokojantis spektaklis, bet labiau tradicinio stiliaus.

„Didmiesčiams paruošėme puikių žiūrovų“

– Kiekvieną sezoną vis įdomiau kviečiate šiauliečius į teatrą. Kaip, jūsų vertinimu, sekasi belstis į žiūrovų širdis? Jaunimas išgirsta jus?

– Manau, kad jei ne pastarųjų 2–3 metų mūsų iššūkiai, su kuriais susidūrėme – pandemija, karas Ukrainoje, ko gero, teatro situacija būtų kur kas geresnė, tikrai salėse matytume žymiai daugiau žiūrovų. Dabar truputėlį su nerimu laukiame artėjančio sezono. Prognozuojama ekonominė krizė, išprovokuota energetikos, neabejotinai apkarpys ir mūsų lankytojų galimybes.

Bet mūsų miesto auditorija labai šauni, mes be galo mylime savo žiūrovus. Tikiuosi, ir jie mus (šypsosi). Tai yra puikūs, tikri teatro žiūrovai. Žinoma, norėtųsi jų turėti daugiau...

Paminėjote jaunimą. Taip, labai daug dėmesio skyrėme jam. Mano galva, turime visai neblogą rezultatą, jei kalbėtume apie tą amžių nuo mažiukų iki abiturientų. Bendradarbiaujame su mokyklomis, moksleiviai eina noriai, stengiamės kūrybinę programą suderinti su jų mokomąja, tokiu būdu ir papildyti ugdomąją programą, ir pristatyti teatrą. Šis dialogas vyksta.

Bet tas jaunimas, baigęs mokyklą, pakelia sparnus ir išvažiuoja į kitus miestus. Tai pas mus nuo 18 iki kokių 30 metų yra didžiulė spraga, duobė… Bet ne pats
teatras jiems nepatrauklus, tiesiog šios auditorijos mieste nėra… Aš, ko gero, leisiu sau pasipuikuoti ir pasakyti, kad trims Lietuvos didmiesčiams paruošėme labai puikių teatro žiūrovų (šypsosi).

Na, o šiemet dar atnaujinome ryšius su Šiaulių kolegija, bandome palaikyti glaudžius santykius ir su VU Šiaulių akademija. Tą akademinį jaunimą, esantį Šiauliuose, visą laiką žvejojame, bandome su jais koketuoti, būti įdomūs ir patrauklūs.

– O kaip pakito teatro kolektyvo sudėtis?

– Mūsų kolektyvas šį sezoną išties nemenkai atsinaujino: tiek viduje, t. y. aptarnaujantis personalas, tiek ir į sceną einantys žmonės. Ypač džiaugiuosi, kad pavyko susidraugauti ir įkalbėti su mumis dirbti Arnoldą Jeleniauską, kuris šiuo atveju atrems tą stiprių vidutinio amžiaus vyrų aktorių flangą. Tai pat prisijungė keletas jaunų žmonių: Aistė Šeštokaitė, kuri jau praeitą sezoną vaidino pas mus, taip pat šiaulietė, po studijų grįžusi iš Vilniaus, Rusnė Navickaitė. Dar Aistės kursiokas, galima sakyti, irgi šiaulietis Tautvydas Galkauskas. Abu jie baigė studijas pas puikų šiaulietį pedagogą režisierių Aidą Giniotį.

Ties vadovo pareigomis – klaustukas

– Kiekvienas sezonas – su naujais lūkesčiais. Kokie jie šiemet?

– Ko gero, mano, kaip vadovo, lūkestis – kad gyventume taikūs ir saugūs. Matant, kas vyksta už lango, labai pradedi vertinti ir taiką, ir laisvę, ir galimybę kurti. Jei šis faktorius bus, jau bus labai gerai. O jei dar pavyks truputėlį labiau ir atviriau išeiti į miestą, užsitarnauti didesnių mūsų miestiečių žiūrovų simpatijų arba labiau su jais susidraugauti – puiku, vadinasi, viskas bus labai gerai. Tai bus tai, ko siekiame – glaudesnio buvimo su miestu ir didesnio dialogo su žiūrovu.

– Teatras pastaraisiais metais keitėsi. Kiek jums, kaip teatro vadovui, pavyko įgyvendinti savo viziją teatre, prabėgus jau šešeriems metams?

– Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, tie lūkesčiai, svajos ir svajonės, pradedant kažką, būna truputėlį per ambicingos kai kuriais atvejais, kartais – nepasvertos. Tokių panašių dalykų, reikia pripažinti, buvo man. Kartais ir naivokai galvojau. Gyvenimas pats stato viską į vietą, bet tikiu, kad nemaža dalimi pavyksta įgyvendinti tai, kas buvo užsibrėžta.

Skirtumas tas, kad dabar, turėdamas daugiau patirties, kur kas žemiškiau ir realistiškiau planuoju dalykus. Gal nėra to idealistiško, romantizuoto planavimo: „Ach, per sezoną apversime pasaulį aukštyn kojomis!“ Ne, taip neįvyksta.

Kita vertus, labai daug išmokau. Aš labai dėkingas šiam gyvenimo tarpsniui, šiems šešeriems metams, nes tikrai labai prasiplėtė požiūris į teatrą. Iš vienos darbo vietos tame pačiame pastate pereini į kitą, bet pamatai absoliučiai kitą teatro pusę, kurios negali matyti, būdamas aktoriumi.

Jei viskas gerai, laukia dar ketveri metai. O toliau labai atsargiai žiūriu į tęstinumą šioje vietoje. Ko gero, mielai pabandyčiau dar kažką kita. Gal ir grįžti prie aktorystės (šypsosi).