Tautiniai raštai – kur kas daugiau nei gyvatėlė ar saulutė

„Jeigu yra raštas, yra ir informacija“, – įsitikinęs tapytojas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas Virginijus Kašinskas. Tiesa, tautiniuose raštuose užkoduotos informacijos neperskaitysi taip lengvai kaip žinutės laikraštyje – pasak V. Kašinsko, ji suprantama tik išlavintai sąmonei.

Į tautoraščio paslaptis – per nekrokultą

Jau daug metų V. Kašinskas nesiskiria su dailininko teptuku, tačiau ne ką mažiau jį domina Lietuvos etnokultūra. „Vieni žmonės yra didesni specialistai, kiti mažesni, bet mes visi turime teisę į mūsų etninę kultūrą, nes joje gimstame ir augame. Štai toks trumpas paaiškinimas, kodėl aš drįstu kalbėti apie tautoraštį“, – šypteli jis.

V. Kašinskas ilgus metus tyrinėja ne tik tautinius raštus, bet ir lietuvių mitologiją, tautosaką, nekrokulto (marinimo, laidojimo) tradicijas. Šios sritys taip glaudžiai susijusios, kad pažindamas vieną daugiau sužinai apie kitą. „Pavyzdžiui, studijuodamas nekrokulto tradicijas, atsekiau prasminius tam tikrų ženklų sistemos panaudojimus ritualuose ir suvokiau, kad šie ženklai, atsikartodami tautoraštyje, turi tam tikras funkcijas“, – sako jis.

Kur kas daugiau nei puošyba

Labai dažnai tautiniai raštai atlieka apsauginę funkciją. „Dar ir dabar nešantieji karstą jį deda ant peties, perjuosto juosta. Ši juosta, jos raštai nešantįjį saugo nuo mirusiųjų pasaulio, nuo protėvių, kurie gali ne laiku jį išsivesti su savimi. Arba, kai vestuvėse vyksta piršlio korimo procedūra, jaunoji išgelbsti piršlį perrišdama rankšluosčiu. Šis rankšluostis iš esmės yra ta pati juosta, tik koloritas ir raštai truputį kitokie“, – pasakoja V. Kašinskas.

O štai tautiniuose rūbuose, pasak tapytojo, iš raštų yra sukurta ištisa apsauginė sistema. „Raštai ant rankogalių – apsauga tam, ką darai, ant kaklo – apsauga tam, ką kalbi, ant galvos – apsauga tam, ką mąstai“, – aiškina jis.

Neišverčiami, bet suvokiami

V. Kašinskas teigia, kad žmonėms sudėtinga suvokti tautiniuose raštuose paslėptą prasmę, nes esame pripratę prie kitokio informacijos pateikimo būdo: „Šiuolaikinė civilizacija visą informaciją užrašo linijiniu raštu, kuris fiksuoja garsus. Raidė A reiškia vienokį, raidė B – kitokį garsą. Tautinių raštų išversti pažodžiui neįmanoma. Tai – kompleksiniai simbolių blokai, suspausti ir sudėti, pavyzdžiui, į vieną nedidelę juostelę. Jeigu mūsų sąmonė ateina iki tam tikro lygmens, mes informaciją galime išpakuoti, ji atsiveria vaizdiniais ir sampratomis. O pasąmonėje šią informaciją suvokiame beveik kiekvienas, tik įvardyti negalime.“

Tautiniai raštai užkoduoti ne be reikalo. „Juose protėviai užfiksavo, kas yra šis pasaulis, kaip mes jame turime elgtis. Ir užfiksavo tokia forma, kuri, sakyčiau, yra nesugriaunama. Nes negalima sugriauti to, ko nežinai“, – sako V. Kašinskas ir priduria, kad tautiniais raštais persunkta aplinka – viena iš priežasčių, kodėl esame išsaugoję savo etnokultūrą. „Tam, kad būtų sunaikintos mūsų tradicijos, kultūra, reikia mus perprogramuoti nuo nulio. Pastebėjau, kad dalis emigravusių tautiečių bando persiprogramuoti, bet tie, kurių tautinė sąmonė veikia stipriai, neiškenčia ir sugrįžta atgal į Lietuvą“, – pastebi tapytojas.

99 proc. audėjų – bitės darbininkės

Tautiniuose raštuose užfiksuota protėvių išmintis siekia nepaprastai senus laikus. „Atsiverskite mūsų gerbiamos mitologės ir archeologės Marijos Gimbutienės „Senąją Europą“. Ten minint 6500 m. pr. Kr. sudėtos visos mūsų tautinių raštų užuominos“, – sako V. Kašinskas.

Praėjus tūkstančiams metų lietuvių tautiniai raštai vis dar gyvi, tačiau kaipgi jie perduodami iš kartos į kartą? „Mano žmonos mama buvo audėja, matyt, taip man lėmė likimas. Ji mirė sulaukusi 96 metų, o audė iki 80-ties, pradėjo būdama dar vaikas. Ji galėdavo išausti bet kokį raštą, sakydavo, kad mintinai juos žino ir užsimerkusi mato. Bet, kai paklausdavau, kodėl naudoja tokį arba kitokį ženklą, negalėdavo įvardyti. Sakydavo „taip reikia“ ir tuo mūsų pokalbis pasibaigdavo“, – pasakoja tapytojas.

Uošvienę jis švelniai tardė toliau, nes labai norėjo žinoti, iš kur atsiranda ant audinio „rašomi“ ženklai? „Kartą kaip didžiausią paslaptį ji man pasakė, kad raštus kuria ne pati, o gauna sąsiuvinuke iš kaimynės, šioji – iš dar kitos kaimynės ir t.t. Pasirodo, 99 proc. audėjų yra „bitės darbininkės“ – atlieka sklaidos funkciją, platina raštus, o tuos raštus kuria, pavadinkime, žynės. Paprastos audėjos turi teisę tik spalvos interpretacijai ir masteliui, raštų sistemos keisti jos negali“, – aiškina V. Kašinskas.

Gavo pylos dėl kepalėlio duonos

Sakytumei, kad visa tai pasakos, tačiau kaimyninėje Latvijoje istorijomis apie ypatingais gebėjimais apdovanotas audėjas-žynes greičiausiai nieko nenustebintumėte. „Latviai yra ta pati mūsų tautos dalis, tik savu laiku istoriškai atskirta. Kultūriškai, net ir kalbos prasme esame labai panašūs, tikri broliai ir seserys. Latviai turi išsaugoję Lielvardės juostas, kurios yra surištos su žmogaus gyvenimu, jo likimu. Lielvardės juostas užsakydavo kūdikiui gimus, joje ženklais būdavo „užrašytas“ žmogaus likimas. 8 ir daugiau metrų juostas galėdavo nuausti toli gražu ne kiekviena, o tik ypatinga audėja“, – sako V. Kašinskas ir priduria, kad ši tradicija Latvijoje gyvuoja iki šiol.

O ar gyvybingos mūsų pačių tradicijos? „Jos – tarsi chameleonas, prisitaiko“, – sako tyrinėtojas ir prisimena, kaip buvo sudrausmintas dėl kepalėlio duonos.

„Kelis kartus neatidžiai paėmiau duoną ir padėjau ją ant stalo nugarėle. Vienos moters reakcija į tokį mano poelgį buvo labai aštri – gavau barti. Kai klausiau, kodėl negalima taip dėti duonos, ji konkrečiai neatsakė: negalima ir viskas. Tik vėliau perskaičiau, kad, jeigu duona padedama priešingai, namuose kažkas mirs. Ta moteris pasąmonėje tai žinojo, tik negalėjo pasakyti. Ir tai, kad aš gavau barti, reiškia, kad mūsų tradicijos vis dar išlaikytos, jos vis dar mumyse“, – pokalbį užbaigia jis.