Tau­to­dai­li­nin­kai ir šven­čia, ir liū­di

Šiauliai

„Žmonės kūrė ir kurs, nes tai už­ko­duo­ta mūsų ge­nuo­se, tai per­duo­da­me iš kar­tos į kartą“, – sa­ko Lie­tu­vos tau­to­dai­li­ninkų sąjun­gos Šiau­lių bend­ri­jos pir­mi­ninkė L. Kel­me­lienė. (L. Kel­me­lienės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

131469

Tau­to­dai­li­nin­kams šie me­tai turė­jo būti ypač šven­tiš­ki – Sei­mas 2020-uo­sius yra pa­skelbęs Tau­to­dailės me­tais. Bet kaip ir viską pa­sau­ly­je sa­vo gniauž­tais užs­paudė ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja ir ka­ran­ti­nas. Vie­toj kas­metės pa­ro­dos te­ko pa­si­ten­kin­ti vir­tua­liu darbų pri­sta­ty­mu feis­bu­ke: nuo megztų rie­ši­nių, pirš­ti­nių iki kar­pi­nių, ke­ra­mi­kos dir­bi­nių.

Foto galerija:

Pa­sak Lie­tu­vos tau­to­dai­li­ninkų sąjun­gos Šiau­lių bend­ri­jos pir­mi­ninkės Lai­mos Kel­me­lienės, vir­tua­liai dar­bus pri­statė dau­giau kaip 40 kūrėjų. Bet tau­to­dai­li­nin­kai su­ta­ria: jų me­tai – ne­lem­tu lai­ku…

Tautodailės metų pradžia – Alytuje

Kai tautodailė pagaliau sulaukė deramo visuomenės dėmesio ir turėjo džiaugtis renginių gausa, įsikišo pandemija. Viskas sustojo. O metų pradžia žadėjo gera. Kaip pasakoja L. Kelmelienė, jau sausio 5 d. Alytuje vyko liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatų paskelbimo ir vainikavimo iškilmės. Į jas vyko apie 40 kūrėjų iš Šiaulių.

„Įsimintinoje šventėje Alytaus kultūros centre dalyvavo kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Sveikindamas iškilmių dalyvius, pabrėžė, kad tautodailė – tai nuostabus mūsų paveldas, perteikiantis tautos kultūros esmę. Bet tai nėra tik paveldas, į tautodailę turime žvelgti ir kaip į aktualų kultūros lauką, išsaugojusį darnų ryšį su vieta, kurioje užaugome, gyvename. Mums, šiuolaikiniams žmonėms, tautodailė, folkloras padeda suprasti, kad žmogus nėra tik sau, jis yra ir tautai, ir bendruomenei, ir jį supančiam pasauliui. Šventėje dalyvavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, regioninių skyrių ir bendrijų pirmininkai ir nariai, pasipuošę tautiniais kostiumais, nešini savo krašto vėliavomis“, – prisimena pašnekovė.

1.jpg

Kasmetės Šiaulių regiono parodos – nuo 1977-ųjų

Kitos vasario–kovo mėnesių parodos, skirtos Tautodailės metams, vyko jau Šiaulių regione: Akmenėje, Joniškyje, Šiauliuose, Radviliškyje. Laima sako, kad iš jų buvo atrinkti ir meniškiausi darbai, turėję puikuotis kasmetėje tautodailininkų parodoje Šiaulių dailės galerijoje. Paroda „Tautodailės meno ritmas Šiaulių regione“ planuota nuo kovo 21 dienos iki šv. Velykų. Tai laukiamiausias mūsų krašto kūrėjų renginys.

„Parodas Dailės galerijoje rengiame nuo 1977 metų. Didžiosios parodos laukiame su nekantrumu ir dideliu rūpesčiu: kaip geriau eksponuoti, pristatyti žiūrovui, kad norėtų ateiti, pamatyti, pasimokyti. Dirbame visą savaitę apie 10 tautodailininkų: kabiname, lyginame, dažome eksponavimo įrangą. Mūsų parodų atidarymai – šventės mums ir miesto visuomenei. Labai norėjome paminėti Tautodailės metus, Lietuvos dailės istoriko P. Galaunės gimimo 130 metų sukaktį. Garbingos P. Galaunės premijos laureatas, kalvis Julijus Bukauskas planavo surengti autorinę parodą“, – apie prieškarantininius planus ir parodos reikšmę kalba L. Kelmelienė.

2.jpg

Kūrėjų darbai puošia feisbuką

Nors parodai jau viskas buvo paruošta, valdžia šalyje paskelbė karantiną ir uždraudė viešus renginius. Tai skaudžiai kirto mūsų kūrėjams. „Tautodailininkai apgailestavo, kad negali pristatyti savo kūrybos...“ – teigia Laima. Bet šiuolaikinės technologijos, laimei, leidžia surasti sprendimų – paroda buvo perkelta į virtualią erdvę. „Žaislų, lėlių menininkei Astai Liaudanskienei kilo mintis – dėkime savo darbus į feisbuką. Pasitarėme, nutarėme ir pradėjome rengti virtualią parodą – meistrai siuntė nuotraukas, o aš kėliau jas į Šiaulių tautodailės feisbuko paskyrą“, – pasakoja pašnekovė ir džiaugiasi, kad bent šitaip tautodailininkai gali parodyti savo ir išvysti kitų darbus, kurių nuotraukos vis dar siunčiamos.

Kūrėjų darbas nesustojo net karantino metu, nors jų pristatyti gyvai kol kas galimybių nėra. „Dėl karantino išorinė veikla sustojo, bet žmonės kūrė savo namuose, džiaugėsi, kad turi Dievo dovaną, kad gali patys džiaugtis ir kitus pradžiuginti. Moterys tekstilininkės mezgė, kalviai, skulptoriai darbavosi kalvėse, dirbtuvėse, tapė, piešė, lipdė“, – patikina Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos pirmininkė.

juosta-50x60-2020.jpg

Tautodailininkai: liūdna, bet tokia realybė

Savo turėtais lūkesčiais ir nusivylimu sutiko pasidalyti dar keli tautodailininkai. Jie vieningai sutaria: metai išties yra ypatingi, deja, blogąja prasme.

Kokios nuotaikos juos aplanko karantino metu?

„Pagaliau sulaukėme dėmesio tautodailei. Bet kartu su Tautodailės metais prasidėjo ir pandemija. Ji visiškai pakoregavo tautodailininkų veiklą, eigą. Parodas matome tik virtualioje erdvėje, kūryba vyksta tyliai namuose. Daugiau mąstome apie žmogaus egzistenciją. Į kiekvieną dieną imi žiūrėti kaip į dovaną. Dar susimąstai, koks gražus yra šis pasaulis. Nebesinori gilintis į mažas problemėles, norisi ieškoti didesnės išminties...“ – sako Joana Alminienė, tekstilininkė, mezgėja, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“ seniūnė.

„Tiesa, šie metai ypatingi, tačiau ne gerąja, o blogąja prasme. Buvo numatyta daug veiklų, bet dėl karantino jos žlugo arba persikėlė į virtualią erdvę. Suplanuotos parodos neįvyko arba atidėtos, žmonių susibūrimai uždrausti. Tokia realybė“, – antrina Alina Jonaitienė, tautodailininkė iš Joniškio.

O skulptoriui Petrui Bandzai liūdna dėl prarastos galimybės gyvai parodyti savo kūrybą: „Mūsų metai išpuolė nelemtu laiku, nes negalime rengti parodų. Aš įpratęs dirbti ir kurti vienumoje, tik va parodyti nėra kur, palauksime geresnių laikų. Tautodailės parodos būdavo gausiai lankomos, sulaukdavo žiūrovų dėmesio.“

„Šiais metais Radviliškio krašto tautodailininkais susidomėjimas padidėjęs. Turėjo būti straipsnis žurnale apie mūsų tautodailininkus, tautodailei skirta laida „Radviliškis šiandien ir rytoj“. Buvo gražus parodos atidarymas, turėjo būti ir uždarymas, bet, deja...“ – apgailestauja Aurelija Norvaišienė, Radviliškio tautodailininkų sekcijos vadovė.

Iš pradžių kūrėjai kibo į darbus, tačiau vyraujančios slogios nuotaikos ir kiti darbai paėmė viršų. „Gyvenimas karantino sąlygomis išsekina emociškai. Labai trūksta bendravimo ir įprasto gyvenimo ritmo. Iš pradžių dar piešiau, tapiau, bet vėliau viską atidėjau, nes tiesioginis darbas (dirbu mokytoja) atėmė visą laisvalaikį“, – atskleidžia A. Jonaitienė.

„Aš laiką skyriau savo šeimai ir mėgstamiems darbams. Pradžioje keletas kibo į kūrybą, o sušilus orams, visi patraukė į daržus“, – sako A. Norvaišienė.

89739838-197764061479264-6471335002792525824-n-1.jpg

„Mes nebesame bemoksliai ir beraščiai“

Tautodailės ateitimi kūrėjai neabejoja – ji išliks, gyvuos. „Žmonės kūrė ir kurs, nes tai užkoduota mūsų genuose, tai perduodame iš kartos į kartą. Daugumai tautodailininkų tai – puikus laisvalaikio praleidimas, pabuvimas kartu su bendraminčiais, pasikeitimas patirtimi, bendravimas, tobulėjimas. Aktyviausi kūrėjai yra vyresnio amžiaus žmonės, kai buitis jau sutvarkyta, vaikai užauginti, atsiranda daugiau laisvo laiko saviraiškai, savo pomėgiams išreikšti. Dabar Tautodailininkų sąjungos nariai – išsilavinę, baigę mokslus, dirbantys įvairius darbus: pedagogai, darželio auklėtojos, inžinieriai, verslininkai, laisvi menininkai, muzikai, gydytojai ir kt.“ – sako L. Kelmelienė.

Tiesa, amatų ateitis priklauso ir nuo pritaikymo – ar kūrinys tinka šiuolaikinėms erdvėms, kaip jis pritaikomas buityje ir gyvenime. „Visada daugiau dėmesio sulaukia dideli kūriniai – medžio, metalo. Juos daugiau galima panaudoti miesto, lauko erdvėse. Smulkieji gaminiai dėmesio gauna mažiau“, – pastebi Radviliškio tautodailininkų sekcijos vadovė.

Bet yra realių grėsmių. Tai įžvelgia A. Jonaitienė. Jos nuomone, ne vien visuomenės požiūris į tautodailę turi kisti, bet ir pačių etnografų, kurie šiukštu neleidžia į tautodailę įpūsti naujų vėjų. „Slegia tai, kad etnografai, meno kritikai budriai saugo, kad tautodailė neprofesionalėtų, kad ir toliau tautodailininkai gamintų tomis primityviomis priemonėmis, kuriomis gamino jų seneliai ir proseneliai, kad tapytojos tapytų tarsi beraštės ir bemokslės kaimo senutės. Bet mes nebesame bemoksliai ir beraščiai! Tik neturime tos srities išsilavinimo, todėl ir atsiduriame kažkur per viduriuką: nei šen, nei ten. Kitaip sakant, be perspektyvų“, – liūdesio neslepia tautodailininkė.

4.jpg

Jaunimą nuo amatų atbaido ir draugai

Jaunosios kartos įsitraukimas į tautodailės veiklą taip pat kelia įvairių jausmų. Viena vertus, amatais besidominčio jaunimo yra, tik, P. Bandzos nuomone, jų per mažai, kaip ir rodomo entuziazmo, nors parodose eksponuojama ir jaunų kūrėjų darbų. L. Kelmelienė pasakoja, kad jaunimą stengiasi sudominti dar nuo darželio laikų, kur organizuoja parodas, taip pat mokyklose, bibliotekose, veda interaktyvius edukacinius užsiėmimus. Deja, pripažįsta, kad augančių jaunų tautodailininkų – vienetai.

„Nuoširdžiai džiaugiuosi kiekvienu jaunu menininku, jo darbais, skatinu dalyvauti parodose, konkursuose. Turime savo gretose jaunų medžio drožėjų, audėjų, karpytojų iš popieriaus ir kt. sričių menininkų. Jie talentingi, mokosi iš vyresnių tautodailininkų amato paslapčių, o mes iš jų – jaunatviško veržlumo, kompiuterinio raštingumo ir kt. Manau, kad auga nauja šauni, išsilavinusi, žingeidi jaunoji karta. Žinoma, tai ne masinis reiškinys, jų nėra daug – vienetai, bet jų yra. Tautodailininkų šeimose išaugo po vieną kitą menininką – tautodailininką, nors kiti pasirenka profesionaliosios dailės kelią, palieka tautodailininkų organizaciją“, – sako Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos pirmininkė.

mociutes-skrynioje-lg.jpg

A. Jonaitienė norėtų, kad jauni žmonės prie kūrėjų prisijungtų ne iš reikalo, ne bėdos spiriami, bet iš vidinio poreikio, o štai A. Norvaišienė papildo, kad jaunimui stiprią įtaką daro draugai: „Kuriančių mažesnių vaikų tikrai yra nemažai – bent jau mūsų krašte. Reikia, kad su jais kas nors užsiimtų. Vyresnieji vaikai dažnai meta kūrybą dėl mokslų ar neatlaikę draugų kritikos, bet, manau, vyresniame amžiuje jie prie to tikrai grįš.“

O ateities problema yra ne tik veiklų tęstinumas, bet ir finansavimas. Anot L. Kelmelienės, išsilaikyti valstybės neremiamai organizacijai labai sunku: „Gyvename iš savo narių nario mokesčio, projektinės veiklos, iš GPM skiriamų 1,2 procento. Karantino metu teko uždaryti tautodailės saloną. Meno prekės mažai domina vietinius gyventojus, o turistai pas mus retai kada užsuka. Mano ilgametė patirtis sako – organizacijai reikia pagalbos, tai galėtų būti įsteigtas naujas etatas žmogui, atsakingam už tautodailės veiklos organizavimą Šiaulių mieste (regione).“

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt